Tačiau nuo praėjusių metų rudens reikalai tapo šiek tiek sudėtingesni, rašo geopolitikos leidinys „Foreign Affairs“. Stebėtinai sėkmingas ukrainiečių kontrpuolimas Charkovo regione 2022 m. rugsėjį atskleidė Rusijos karinių pozicijų pažeidžiamumą. Susierzinęs Kremlius pradėjo karinę mobilizaciją, kuri sukėlė didžiulį socialinį nerimą, nors ir neilgam.
Tada spalio mėn. dėl Ukrainos smūgio Kerčės sąsiaurio tiltui pagrindinė jungtis tarp Krymo ir žemyninės Rusijos paskendo dūmuose ir liepsnose. Jis taip pat atskleidė, kokios lanksčios iš tikrųjų buvo tariamos Kremliaus raudonosios linijos – įvykis, kuris vos prieš kelis mėnesius atrodė netoleruotinas, galiausiai nesukėlė jokio apčiuopiamo valstybės atsako, o elitui vis labiau stiprėjo jausmas, kad Rusijos karas gali atsimušti į jos pačios teritoriją.
Kitais mėnesiais spaudimas tik didėjo. Ukrainos fronte Kremliui gerų naujienų buvo mažai, išskyrus gegužės mėnesį užimtą Ukrainos miestą Bachmutą. Tuo tarpu namuose atsivėrė naujas frontas. Nežinomi užpuolikai – greičiausiai susiję su Ukrainos saugumo tarnybomis – atakavo Maskvą dronais.
Rusų paramilitaristai įsiveržė per sieną į Rusijos Belgorodo sritį. O labiausiai šokiruoja tai, kad privačios karinės samdinių grupuotės „Wagner“ vadovo Jevgenijaus Prigožino pajėgos birželio pabaigoje įvykdė atvirą sukilimą, užėmė didžiąją dalį Rostovo prie Dono miesto, pasiuntė karių koloną Maskvos link ir net numušė kelis Rusijos orlaivius, nužudydami keliolika rusų pilotų.
J.Prigožino sukilimas prikaustė pasaulio dėmesį ir labai sutrikdė Maskvos elitą. Nepaisant to, kad krizė buvo greitai išspręsta (kaip skelbiama, iš dalies Baltarusijos diktatoriaus Aliaksandro Lukašenkos tarpininkavimu), daugelis Maskvoje sunkiai supranta, kaip V.Putinas ją sprendė.
Viena vertus, Rusijos prezidentas viešai ir negailestingai pasmerkė J.Prigožiną kaip „išdaviką“, tačiau, kita vertus, jis leido samdinių lyderiui laisvai judėti šalyje ir net priėmė jį deryboms Kremliuje birželio pabaigoje.
Šie įvykiai šiuolaikinėje Rusijoje neturėjo precedento. Ir vis dėlto neatrodo, kad jie būtų sujaukę status quo - žmonės toliau gyvena savo gyvenimą, tarsi nieko nebūtų įvykę. Be abejo, dabar generolai drįsta atviriau skųstis aukščiausia vadovybe. Tačiau bendra padėtis kariuomenėje išlieka stabili, ir iki šiol Rusijos vyriausybė ir kariuomenė nepertvarkė ir nesuėmė nė vieno kariuomenės darbuotojo.
Neapsigaukite, rašo „Foreign Affairs“: šis tariamas atsparumas blogoms naujienoms ir tariamas abejingumas vykstantiems įvykiams yra apgaulingas. Kremliui tampa vis sunkiau užglaistyti nepageidaujamus įvykius. Karas pradėjo keisti Rusiją, ir tikėtina, kad vyksta gilūs vidiniai pokyčiai – V.Putino režime, elito suvokime apie V.Putiną ir visuomenės požiūryje į karą.
Iš tiesų Rusijos gyvenimo militarizacija stiprina ultranacionalistinius griežtosios linijos šalininkus elite, nustelbdama senąją ideologų gvardiją, kurią Rusijos visuomenė ėmė laikyti vis labiau atitrūkusia nuo karo realijų. V.Putino silpnėjimo suvokimas dar labiau atskleidė gilias režimo ydas: įprastą valdžios institucijų polinkį neįvertinti vidaus politinės rizikos, ignoruoti ilgalaikius pokyčius, kad būtų sprendžiami neatidėliotini uždaviniai, ir atsisakyti atsakomybės už didėjantį su karu susijusių incidentų Rusijos teritorijoje skaičių.
Anot „Foreign Affairs“, J.Prigožino maištas pastūmėjo situaciją į kraštutinumą ir gali atverti kelią radikalesnės, žiauresnės ir negailestingesnės valstybės atsiradimui. Grėsmės Kremliui, tokios kaip „Wagner“ maištas, ir vyriausybės silpnumo atskleidimas nebūtinai paskatins visuomenę atsigręžti prieš V.Putiną ir nuversti režimą.
Priešingai, šie įvykiai Rusiją paverčia kur kas mažiau darniu dariniu, kupinu vidinių prieštaravimų ir konfliktų, labiau nepastoviu ir stokojančiu nuspėjamumo. Kai tiek daug spaudimo nukreipta į vidų, gali šiek tiek atsiverti erdvė diskusijoms apie vykstantį karą Ukrainoje, net jei ir ne atviram nepritarimui. Tačiau namuose V.Putino sukurta tvarka taps dar chaotiškesnė, o pasauliui teks susidurti su pavojingesne ir nenuspėjamesne Rusija.
Trapi valstybė
Mėnesiais prieš J.Prigožino sukilimą Rusijai teko netikėtai stebėti, kaip karas grįžta namo. Gegužės pradžioje, likus kelioms dienoms iki kasmetinio Pergalės dienos parado Raudonojoje aikštėje, nežinomi užpuolikai bepiločiais lėktuvais bandė smogti į taikinius Maskvoje, įskaitant Kremlių.
Gegužės pabaigoje ir birželį su Ukraina susijusios sukarintos grupuotės perėjo į Rusijos Belgorodo regioną. Jos sukėlė chaosą ir trumpam užėmė įvairias gyvenvietes. Kiti su Ukraina besiribojantys regionai taip pat buvo nuolat apšaudomi.
Kremliaus reakcija į šiuos įvykius buvo stebėtinai pasyvi – jis tiesiog stengėsi nuspausti mygtuką „nutildyti“. Televizijos žiniose ir pokalbių laidose daugiausia dėmesio buvo skiriama tariamam Maskvos priešlėktuvinės gynybos veiksmingumui ir plėtojamas pasakojimas apie tariamą ukrainiečių ir jų Vakarų „šeimininkų“ negailestingumą.
Išskyrus retas išimtis, V.Putinas beveik nekomentavo šių išpuolių Rusijos teritorijoje, mieliau šią atsakomybę pavesdamas Gynybos ministerijai.
Kremliaus polinkis sumenkinti iš pirmo žvilgsnio šokiruojančius įvykius atitinka tai, kaip V.Putinas matė karą. Jis laikėsi giliai įsišaknijusio įsitikinimo, kad paprasti rusai trykšta patriotizmu, kad elitas tebėra valdomas ir lojalus valstybei, kad kelias į pergalę Ukrainoje tebėra atviras ir kad Rusijos ekonomika yra pakankamai atspari, kad išsilaikytų, kol jis pasieks savo tikslus.
Todėl aukšto rango prezidento administracijos pareigūnai, remdamiesi šaltu V.Putino elgesiu ir nenoru kelti paniką, dažnai įtikinėjo save, kad viskas yra gerai ir kad jų nerimas būtų labiau žalingas nei protingas. Kremliaus vidiniai asmenys, privačiai kalbėdami apie karo poveikį politiniam stabilumui, gyrėsi valdžios institucijų gebėjimu išlaikyti politinę kontrolę, o vienas iš jų atsargiai įspėjo, kad viskas bus gerai, „jei kariuomenė mūsų nenuvils“. Jie minėjo pastovią ir didelę visuomenės paramą „specialiajai karinei operacijai“ Ukrainoje ir aukštus V.Putino ir vyriausybės palankumo reitingus.
Prieš maištą didėjantis J.Prigožino nepasitenkinimas šiems informuotiesiems nekėlė nerimo. Net birželio 23 d., kai J.Prigožinas jau buvo pradėjęs maištą, daugelis Kremliui artimų šaltinių ir toliau manė, kad nieko rimto neatsitiko ir kad Prigožinas vis dar naudingas siekiant tam tikrų politinių tikslų, pavyzdžiui, nukreipiant ultranacionalistų nusivylimą.
Be to, daugelis pareigūnų buvo įsitikinę, kad V.Putinui artimi žmonės Kremliuje prižiūri J.Prigožiną ir kad „Wagner“ pajėgos nebandys mesti iššūkio Rusijos valstybei. Tuomet pasirodė pranešimai, iš kurių tapo aišku, kad „Wagner“ kovotojai užėmė Rusijos operacijų Ukrainoje karinį vadovavimo centrą Rostovo prie Dono mieste, kad „Wagner“ pajėgų kolona artėja prie Maskvos ir kad „Wagner“ pajėgos net numušė Rusijos sraigtasparnius.
Šie įvykiai tapo šaltu dušu Kremliui: V.Putinas neteisingai įvertino J.Prigožiną ir jo pasipiktinimą, nepakankamai įvertindamas pavojų, kurį kėlė šis nepastovus ir nenuspėjamas „virtuvės šefas“, tapęs samdinių vadu.
Sukilimas didele dalimi kilo dėl V.Putino neveiklumo. Prie sukilimo kilimo prisidėjo jo atsainus požiūris bei nenoras įsikišti į aštrėjantį konfliktą tarp J.Prigožino ir dviejų aukščiausių Rusijos kariuomenės pareigūnų – gynybos ministro Sergejaus Šoigu ir generalinio štabo viršininko Valerijaus Gerasimovo.
Sukilimas atskleidė ne tik V.Putino valdymo nesėkmes, aplaidumą, kuris siutino J.Prigožiną, bet ir tai, kaip valstybė pati sau pakišo koją. Juk „Wagner“ išaugo į dešimtis tūkstančių karių turinčias kovines pajėgas tik dėl milijardinio valstybės finansavimo, galimybės naudotis valstybės ištekliais ir ryšių su aukšto rango pareigūnais, kurie pritarė samdinių būrio veiklai.
Po sukilimo Kremliui tapo daug sunkiau kurti neabejotinos kontrolės ir politinės kompetencijos aurą. Praėjus vos savaitei po maišto, V.Putinas neplanuotai viešai pasirodė Dagestane. Jo štabas šiam renginiui nebuvo pasirengęs, o jo elgesys, įskaitant minios narių apkabinimą, nustebino daugelį Kremliuje ir buvo vertinamas kaip įrodymas, kad jis elgėsi emocionaliai ir spontaniškai, ieškodamas patvirtinimo.
Priešais kameras jis laikė kūdikius, spaudė rankas ir pozavo asmenukėms su besižavinčia publika. Ši scena buvo stulbinanti, turint omenyje tai, kad V.Putinas retai leido sau taip bendrauti per metus nuo COVID-19 pandemijos pradžios.
Nors V.Putinas galbūt norėjo pademonstruoti savo artumą paprastiems rusams po J.Prigožino maišto, daugelis stebėtojų šį spektaklį suprato kaip prezidento ūmaus poreikio patirti Rusijos piliečių susižavėjimą ženklą – galbūt tai rodo jo paties pažeidžiamumo jausmą.
Dėl netinkamo Kremliaus vadovavimo karui, kurį dar labiau sustiprino J.Prigožino maištas, vyriausybė tapo neatsakinga, o valstybė – silpna. Net dronų atakos sukėlė nuostabą, kodėl Rusijos gynybos sistemos nesugebėjo joms sutrukdyti, ir pakurstė paprastų rusų, taip pat karą Ukrainoje palaikančių šalininkų, suvokimą apie valstybės silpnumą, nesugebėjimą užtikrinti sostinės (nekalbant apie visą šalį) saugumo ir valdžios institucijų nesugebėjimą sustabdyti „priešų“ skverbimąsi į Rusijos teritoriją.
Žvilgtelėjus į viešas diskusijas socialiniuose tinkluose, galima pastebėti rusų spekuliacijas apie galimą vis didesnį skaičių Ukrainos simpatikų buvimą Rusijos viduje, tarp pačių rusų, pasirengusių „smogti jiems į nugarą“.
Kažkas supuvusio
Daugelis stebėtojų yra įpratę V.Putino režimą vertinti kaip socialinės sutarties, pagal kurią valstybė garantuoja stabilumą mainais už tai, kad žmonės suteikia Kremliui didelę laisvę valdyti politinį gyvenimą, rezultatą.
Tačiau nuo 2014 m., kai Rusija aneksavo Krymą, vidaus stabilumo vertę palaipsniui nustelbė gilesnis geopolitinio saugumo, t. y. apsaugos nuo „priešiškų Vakarų“, poreikis, kuris lydėjo išaugusias nacionalistines nuotaikas.
Dabar, po 2022 m. invazijos į Ukrainą, rusai trokšta geopolitinio saugumo. Žmonės delegavo V.Putinui teisę susidoroti su Vakarais, kurie, daugelio rusų nuomone, kelia grėsmę pačiai jų šalies egzistencijai, net jei tai sukelia vidaus neramumus dėl griežtų sankcijų ir susidorojimo su liberalais.
Apklausos rodo, kad nuo karo pradžios rusų, kurie atvirai žavisi V.Putinu, padaugėjo nuo 8 iki 19 proc., o 68 proc. rusų dabar sako, kad nori, jog jis būtų perrinktas, t. y. gerokai daugiau nei 48 proc. rusų prieš karą. Karas taip pat padidino paramą visoms oficialioms institucijoms: ministrų kabinetui, regionų gubernatoriams, parlamentui ir net valdančiajai partijai „Vieningoji Rusija“.
Tačiau V.Putino pasyvumas vidinių karinių grėsmių akivaizdoje ir jo atsaini pozicija artimiausiu metu gali tapti didele problema režimui. Yra ženklų, kad rusai, nepaisant didėjančios paramos valstybės institucijoms, ima kur kas dviprasmiškiau vertinti šalies valdžią. Jie pradeda abejoti politinės klasės gebėjimu vykdyti savo pareigas.
Gegužės pabaigoje bepiločio lėktuvo ataka buvo nukreipta į Rubliovką – garsųjį prabangų Maskvos priemiestį, kuriame gyvena daug turtingų ir įtakingų rusų. Kai kurie socialinės žiniasklaidos vartotojai ne visai apgailestavo dėl išpuolio ir teigė, kad turtingieji ir galingieji gavo pelnytą atlygį.
Rubliovka jau seniai tapo pasiturinčio, parazituojančio elito, siejamo tiek su Boriso Jelcino, tiek su dabartinio režimo laikais, simboliu. Daugelis prokremliškų tinklaraštininkų ir paprastų rusų tikėjosi, kad šis išpuolis taps signalu šiam elitui, priversiančiu jį aktyviau prisidėti prie karo su Ukraina gelbėjimo ir ryžtingiau reaguoti į išpuolius Rusijos teritorijoje.
Prieš elitą nukreiptos nuotaikos taip pat paskatino J.Prigožino iškilimą. Pastaraisiais mėnesiais, kai jo pajėgos veikė Ukrainoje, jis buvo vis labiau pastebimas ir populiarėjo. Nepriklausomos Rusijos apklausų bendrovės „Levados centras“ duomenimis, gegužės mėn. rusai svarbiausiu to mėnesio įvykiu laikė „Wagner“ kovotojų įvykdytą Bachmuto užėmimą.
Kitos apklausų grupės „Romir“ atliktas tyrimas parodė, kad „Wagner“ triumfas Bachmute pirmą kartą iškėlė J.Prigožiną į penketuką labiausiai patikimų Rusijos politikų po V.Putino, užsienio reikalų ministro Sergejaus Lavrovo, S.Šoigu ir ministro pirmininko Michailo Mišustino. Jo pakilimas buvo labai didelis: metų pradžioje J.Prigožinas buvo 158 vietoje tarp Rusijos politinių veikėjų, kuriais pasitikima.
Paprastus rusus pribloškė įžūli J.Prigožino konfrontacija su Gynybos ministerija ir jo skundai, kad jo kovotojams beviltiškai trūksta amunicijos. Visuomenė jį suvokė kaip kovotoją su korupcija ir žmogų, išdrįsusį mesti iššūkį sugedusiam elitui.
Vietinis „Wagner“ įvykdyto Rostovo prie Dono užėmimo liudininkas socialinio tinklo „Facebook“ įraše J.Prigožiną apibūdino kaip „paprastą, eilinį žmogų, kuris ketina susidoroti su visų spalvų ir pakraipų storais katinais.“ Tai paaiškina, kodėl Rostovo gyventojai šiltai sutiko „Wagner“ kovotojus.
Šis nepasitenkinimas valdžia – „storais katinais“ – iš dalies paaiškina, kodėl J.Prigožinas lengvai perėmė miesto kontrolę. Tas pats liudininkas su nepasitikėjimu pranešė, kad valstybė visiškai neveikė. „Provincijos ir miesto administracijos bei provincijos vyriausybės pastatai buvo visiškai apleisti, – pažymėjo jis. – Akimirksniu išnyko kariškiai, kurių buvo pilnas fronto miestas. FSB (Federalinė saugumo tarnyba – red.) užsibarikadavo savo pastate.“
Daugelis Vakarų apžvalgininkų teigia, kad šios karinės problemos paskatins rusų elitą ir plačiąją visuomenę trokšti taikos. Deja, tikrovė yra daug niūresnė: sudėtingos situacijos skatina Rusiją tik dar ryžtingiau ir žiauriau kariauti ir malšinti nesutarimus šalies viduje.
J.Prigožino maištas nebuvo pasipriešinimas pačiam karui, o veikiau gali būti suprantamas kaip nepasitenkinimo neefektyviu karo eigos valdymu rezultatas. Reakcija į bepiločių lėktuvų atakas ir sukarintų pajėgų įsiveržimus į Belgorodo regioną pavasarį yra pamokanti.
„Levados centro“ apklausos duomenimis, šie įvykiai tik dar labiau pakurstė rusų paramą karui, žmonės tapo priešiškesni paprastiems ukrainiečiams ir nerimavo dėl „specialiosios karinės operacijos“ likimo. Išpuoliai niekaip nepadidino visuomenės troškimo vesti taikos derybas ar Rusijai pasitraukti iš Ukrainos – šalies, kuri dabar labiau nei bet kada anksčiau ten suvokiama kaip „grėsmė Rusijos egzistencijai“.
Apklausos duomenimis, pastaraisiais mėnesiais rusai ėmė daryti išvadą, kad karas bus ilgas ir užsitęs. Gegužės mėnesį 45 proc. respondentų teigė manantys, kad karas truks ilgiau nei dar metus – tai didžiausias procentas nuo konflikto pradžios (2022 m. gegužę tokių buvo 21 proc.). Jie prisitaiko prie šios realybės ir ruošiasi sunkiems laikams, jie nesiekia sustabdyti karo, o antikarinės nuotaikos geriausiu atveju išlieka prislopintos, blogiausiu – visiškai nuslopintos.
Šalis vis labiau įsitraukia į kovą – ne siekdama imperinių ambicijų, bet iš beviltiško susirūpinimo dėl savo išlikimo. Frakcija, pasisakanti už „ryžtingą atsaką“ priešui, įgyja vis naujų šalininkų, rašoma „Levados centro“ direktoriaus Deniso Volkovo straipsnyje „Russian Forbes“, interpretuojančiame naujausių apklausų rezultatus.
Po J.Prigožino sukilimo daugelis rusų nori, kad valstybė būtų drąsesnė, ryžtingesnė, nuoseklesnė ir tvirtesnė. Tai patvirtina naujausios „Levados centro“ apklausos, atliktos birželio pabaigoje, kurios atskleidė, kad žmonių požiūris pasikeitė: dėl maišto šiek tiek sumažėjo pasitikėjimas S.Šoigu ir labai sumažėjo pasitikėjimas J.Prigožinu. Kitaip tariant, samdinių vado maištas ne įkvėpė rusus kovai prieš sunkiai besiverčiančią valstybę, o veikiau išgąsdino juos destabilizacijos ir netvarkos galimybe.
Anot „Foreign Affairs“, samdinių maištas ir prieš jį vykę įvykiai rodo, kad režimas gali būti daug mažiau atsparus, nei atrodo: tai rodo, kad Kremlius yra susvyravęs, V.Putinas nesusitvarko su vidiniais konfliktais, visuomenė nusivylusi, kad valstybė vangiai reaguoja į anksčiau neįsivaizduojamus įvykius; drebantis elitas, pasiruošęs išskristi, kai tik režimas žlugs (Kremlius dabar bando išsiaiškinti, kas iš pareigūnų ir valstybės korporacijų vadovų išdrįso palikti Maskvą per J.Prigožino maištą ir kodėl); taip pat sukrėsta kariuomenė ir saugumo tarnybos, kurios po maišto neabejotinai bandys užtaisyti savo pažeidžiamumą ir numalšinti didėjantį vidinį nesutarimą savo gretose.
V.Putinas, įtikėjęs, kad žmonės jį myli, o elitas jam ištikimas, gali padaryti nedaug, kad sustabdytų šį nuosmukį. Tuo pat metu saugumo tarnybos gali siekti didesnės kontrolės ir griežčiau kontroliuoti visuomenę. Kartu ši dinamika gali lemti vyriausybės elgesio nenuoseklumą ir dar labiau apsunkinti padėtį. Užuot išardęs režimą, J.Prigožino smūgis Kremliui padarys valdžią ne tik represyvesnę ir žiauresnę, bet ir chaotiškesnę bei nenuspėjamesnę.
Senuosius „vanagus“ pakeičia nauji
Tokia situacija labai palanki Rusijos griežtosios linijos šalininkams – stovyklai, kurią sudaro saugumo tarnybos, konservatoriai, karo šalininkai, kariniai korespondentai ir radikaliai prieš Vakarus nusiteikę televizijos apžvalgininkai.Jie pasisako už tai, kad reikia veržti varžtus, medžioti išdavikus ir parengti šalį karo padėčiai, kad būtų sukaupti visi pergalei reikalingi ištekliai.
Dabartinės politinės ir socialinės sąlygos iš esmės nepalieka režimui kitos alternatyvos, kaip tik tapti mažiau tolerantiškam net menkiausiems įtartiniems veiksmams, pavyzdžiui, bet kokiam siūlymui susitaikyti su ukrainiečiais, jau nekalbant apie atvirą pasipriešinimą karui.
Didelė Rusijos visuomenės dalis gali galiausiai palaikyti ir net padėti naujam susidorojimui. Visuomenės nuotaikos tapo mažiau atlaidžios tiems privilegijuotiems rusams, kurie stengiasi išlaikyti distanciją nuo karo, toliau gyventi prabangų gyvenimą ir vykdyti įprastą veiklą. Rusijoje darosi vis sunkiau išlaikyti pasyvią ar atsiribojusią poziciją karo atžvilgiu, rusai visur jaučia spaudimą akivaizdžiai demonstruoti savo patriotizmą.
Po invazijos į Ukrainą Rusijos valstybė marginalizavo antikarines jėgas ir nepaliko vietos liberaliai nusiteikusiems veikėjams, malšindama protestus (kurie nebuvo masiniai) ir priimdama daugybę įstatymų, de facto draudžiančių antikarinę ir antirežiminę veiklą.
Šios represijos ir patriotinių jausmų užkietėjimas atvėrė platesnę erdvę daug aktyvesniems, griežtesniems ir drąsesniems šalininkams įsitvirtinti politikoje ir nacionaliniame pokalbyje. Jaunesni ir drąsesni „gudruoliai“ gali išstumti tradiciškesnę vyresniąją konservatyvių ideologų kartą, įskaitant tokius asmenis kaip Tyrimų komiteto vadovas Aleksandras Bastrykinas, Užsienio žvalgybos tarnybos vadovas Sergejus Naryškinas, Rusijos saugumo tarybos sekretorius Nikolajus Patruševas, taip pat tokius asmenis kaip buvęs Rusijos prezidentas, o dabar Saugumo tarybos vadovo pavaduotojas Dmitrijus Medvedevas ir Valstybės Dūmos pirmininkas Viačeslavas Volodinas.
Šie ideologai padėjo puoselėti ir propaguoti „putinizmą“ – prezidento nacionalistines, antivakarietiškas, antiliberalias idėjas, pabrėžiančias tradicines vertybes, pavyzdžiui, šeimos, vaikų, dvasinių ryšių svarbą ir valstybės interesų viršenybę prieš privačias teises. Šie vyrai taip pat prisidėjo prie atmosferos, kuri pagreitino V.Putino invaziją į Ukrainą. Tačiau vykstantis karas atėmė iš jų politinį unikalumą, paversdamas visą politinę srovę konservatyvia ir kietaširdiška.
Dar blogiau, kad senoji gvardija dabar mažai ką gali pasakyti apie karo realijas, nes karo eiga labai neaiški, Kijevui teikiama didžiulė Vakarų karinė pagalba, visiškai nėra jokios padorios pasitraukimo strategijos, o šaliai gresia niūri ateitis.
Tokie lyderiai kaip D.Medvedevas ir N.Patruševas, ilgą laiką propagavę konfrontacinę, antivakarietišką V.Putino režimo politiką ir retoriką, dabar daugeliui atrodo atitrūkę nuo tikrovės – tiek fiziškai, tiek intelektualiai nutolę nuo karo aktualijų, – net jei jie ir toliau išlieka aukšto rango prezidentui artimi asmenys.
Kol jų žvaigždės blėsta, Rusijoje auga nauja „vanagų“ (kylančių prokarinių lyderių – red.) karta. Kai kurie iš šių naujųjų „vanagų“ yra jauni technokratai, pavyzdžiui, V.Putino vyriausiasis patarėjas vidaus politikos klausimais Sergejus Kirijenka, kuris dabar vadovauja keturiems Ukrainos regionams, kuriuos Maskva paskelbė aneksuosianti praėjusį rudenį, arba Maratas Chusnulinas, ministro pirmininko pavaduotojas, kuriam pavesta prižiūrėti sugriautų Ukrainos teritorijų, kurias dabar kontroliuoja Rusija, atstatymą.
Šie pareigūnai daug laiko praleidžia okupuotose teritorijose, nepaisydami asmeninės rizikos, taip demonstruodami savo drąsą ir uolumą veikiant V.Putinui ir apskritai elitui. Tarp naujųjų „vanagų“ taip pat yra kariniais reikalais užsiimančių praktikų, kurie atidžiai stebi karo eigą ir daugeliui rusų tapo pagrindiniais informacijos apie jo eigą šaltiniais.
Priešingai, tokie pareigūnai, kaip N.Patruševas, be galo daug kalba apie „anglosaksų“ sąmokslą, kuriuo siekiama užgrobti Rusijos teritoriją, ir skleidžia išgalvotas teorijas (tarp jų ir keistą mintį, kad JAV pareigūnai nori apgyvendinti amerikiečius Rusijoje ir Ukrainoje Jeloustono nacionalinio parko ugnikalnio išsiveržimo atveju).
Vis dėlto kai kuriems aukšto rango pareigūnams, ypač gynybos ministrui S.Šoigu ir vidaus karinių pajėgų „Rosgvardija“ vadovui Viktorui Zolotovui, buvo naudingas šis žiaurus posūkis. Jie gali tapti pagrindiniais naudos gavėjais iš J.Prigožino nuslopinto sukilimo: V.Zolotovas dabar gali lengviau sustiprinti „Rosgvardijos“ gretas, kad galėtų susidoroti su tokiais įvykiais kaip J.Prigožino maištas, o S.Šoigu gali pasinaudoti sukilimu kaip proga suvesti sąskaitas su vidiniais oponentais kariuomenėje.
Skirtingai nei rašomojo stalo ideologai, šie lyderiai gali tiesiogiai naudotis administraciniais ištekliais ir pajėgomis, kad pakeistų faktus vietoje ir parodytų tikrąją galią. Paprasčiau tariant, D.Medvedevas gali parašyti dar vieną pasisakymą socialinio tinklo „Telegram“ programėlėje, o N.Patruševas gali duoti šimtąjį interviu, kuriame piktinasi blogaisiais amerikiečiais, tačiau S.Šoigu ir V.Zolotovas gali panaudoti realią fizinę jėgą, kad susidorotų su iššūkiais ir pademonstruotų V.Putinui savo nepakeičiamumą (net jei S.Šoigu, kaip gynybos ministras, tebėra atsakingas už daugelį praėjusių metų karinių nesėkmių).
Senųjų ir naujųjų „vanagų“ susidūrimas lems Rusijos atsaką į jos kovas Ukrainoje ir šalies viduje. Kuo daugiau iššūkių teks patirti režimui, tuo greičiau jis evoliucionuos į kažką tamsesnio. Rusijos visuomenė darosi vis labiau neviltinga, antivakarietiška ir antiukrainietiška, o Rusijos elitas vis labiau nerimauja ir skaldosi.
Dauguma aukštų pareigūnų, verslininkų ir politikų tikėjosi paprasčiausiai sulaukti karo, tačiau dabar jie tapo V.Putino ambicijų įkaitais. Atviresnės ir įtakingesnės grupės, tokios kaip karinė vadovybė ar vadinamieji čekistai nacionalinio saugumo institucijose, stengsis užtikrinti tvarką, ypač po J.Prigožino maišto, kad padidintų režimo pajėgumą ištverti karą, išvengti pralaimėjimo ir užkirsti kelią net ir nedrąsiausiems bandymams ateityje organizuoti kitą maištą. Visi šie žingsniai vyks silpnėjant V.Putino lyderystei, o tai prisidės prie to, kad režimas taps dar chaotiškesnis, nekryptingesnis, o jo viduje kils rietenos ir konkurencija.
Tiesą sakant, V.Putinas ir jam artimi senieji ideologai, tokie kaip N.Patruševas, tam tikra prasme tampa pasenę, jų idėjos neatitinka elito nuotaikų Ukrainos ir Vakarų atžvilgiu. Kad ir koks konservatyvus ir aršus taptų elitas, jis išlieka pragmatiškesnis už V.Putiną. Jie mažiau apsėsti ukrainiečių „gelbėjimo“ idėjos ir, kitaip nei V.Putinas, nenumano, kad Kijevas neišvengiamai žlugs.
Jie taip pat tiksliau supranta Rusijos pajėgumą kariauti. Ir daugeliui jų nesuprantamas V.Putino polinkis ignoruoti pavojaus signalus. Štai kodėl daugelis už karą pasisakančių aktyvistų ragina imtis radikalių reformų, kad būtų įtvirtinta tai, kas iš tikrųjų būtų karinė diktatūra. Štai kodėl net J.Prigožinui pavyko pelnyti nemažą matomumą ir dėmesį. Jis pasisakė už alternatyvias karo strategijas ir įrodinėjo, kad būtina panaudoti visus įmanomus finansinius, ekonominius ir socialinius išteklius karinei galiai stiprinti.
Niekas rimtai nesvarsto ir nediskutuoja apie diplomatinę karo pabaigą: ši mintis daugeliui aukštas pareigas užimančių rusų atrodo kaip asmeninė grėsmė, turint omenyje visus karo nusikaltimus, kuriuos įvykdė jų šalis, ir atsakomybė, kuri dabar tenka visam elitui už žudynes Ukrainoje.
Ne pagal scenarijų
Sistema pradėjo mokytis veikti nepriklausomai nuo V.Putino. Šis pokytis dar neatspindi stiprėjančių antiputiniškų nuotaikų ar besiformuojančios politinės opozicijos. Tai rodo, kad suvokiama, jog prezidento atsiskyrėliškas valdymo stilius, kuris leido nepastebėti realių grėsmių režimui, yra netinkamas.
Visiškai neįvertinęs J.Prigožino radikalizacijos ir „Wagner“ konflikto su kariuomene eskalavimo, V.Putinas pasirodė kaip senstantis lyderis, kuris pradeda silpnėti taip, kaip anksčiau nebūtų galėjęs. Net klaidingi apskaičiavimai, lėmę sprendimą žengti prieš Ukrainą, nebuvo vertinami taip aštriai kaip visiškas kontrolės praradimas, įgalinęs J.Prigožino sukilimą – didžiausią valstybės ir privačių ginkluotųjų pajėgų vidaus konfliktą.
V.Putinas atrodo mažiau galingas po to, kai akivaizdžiai atsisakė kaltinimų J.Prigožinui, nereikalavo teisingumo už lakūnų nužudymą per maištą ir leido milžiniškas biudžeto išlaidas skirti privačiai karinei bendrovei, kuri galiausiai išdrįso pulti valstybę.
Į V.Putino silpnumo atsivėrusią erdvę jau veržiasi kitos grupuotės. V.Putinas gali tapti įrankiu naujų, dinamiškesnių ir pragmatiškesnių „vanagų“ rankose, kurie greitai mokosi, kaip išnaudoti prezidento emocijas ir gerai žinomus įsitikinimus savo naudai.
Prezidento administracija įgudo ne tik pataikauti V.Putinui, bet ir aktyviai riboti tai, ką jis žino, maitindama jį liaupsinančiomis ataskaitomis apie gyventojų patriotizmą, nesuskaičiuojamais dokumentais apie Vakarų nuosmukį ir pasakomis apie išsilaisvinimo trokštančius ukrainiečius, rašo „Foreign Affairs“. Juose vaizduojamas pasaulis, kuris nekantriai laukia, kol Rusija sugriaus esamą tarptautinę tvarką.
Prieš kelerius metus V.Putino darbuotojai dažniausiai stengdavosi išvengti prezidento susierzinimo, paprastai tada, kai jis gaudavo nepageidaujamų naujienų. Dabar jie tobulina savo įgūdžius formuoti V.Putino nuotaikas, nukreipdami jo pyktį į oponentus arba skatindami jo optimizmą, kai tai jiems naudinga.
Kraštutinių antivakarietiškų ir antiukrainietiškų pažiūrų palaikymas gali padėti naujiesiems „vanagams“ pasiekti savo politinių tikslų, o tuo pat metu vykstantis režimo radikalizavimas gali paskatinti valdžios institucijas tapti daug griežtesnėmis savo vidaus priešų atžvilgiu.
Tačiau vyriausybė, kuriai trūksta tvirto politinio vadovavimo, strateginės vizijos ir nuoseklumo, bus mažiau pajėgi strategiškai mąstyti ir susitarti dėl ilgalaikių prioritetų. Vyriausybėje esančios frakcijos pirmiausia sieks pergudrauti viena kitą ir įgyvendinti savo siaurus interesus.
Priešingai, nei analitikai galėjo tikėtis, kad po J.Prigožino sukilimo įvyks Kremliaus bandymai konsoliduoti savo valdžią, išardyti privačias karines grupuotes ir integruoti Rusijos ginkluotų grupuočių įvairovę į kažką labiau koordinuoto ir nuoseklaus, gali atsitikti visiškai kas kita.
Įtakingas V.Putino padėjėjas ir buvęs asmens sargybinis Dmitrijus Mironovas birželį pasiūlė įteisinti karių, priklausančių karinei subkultūrai, vadinamai kazokais, dalinius, o tai gali papiktinti S.Šoigu ir Gynybos ministeriją, kuri ir taip yra susirūpinusi autonominių sukarintų grupių plitimu.
Kremlius taip pat svarstė pasienio pajėgų atskyrimą nuo FSB. Rosgvardija siekia įsigyti sunkiosios ginkluotės ir papildomų pajėgų iš Vidaus reikalų ministerijos, o valymai kariuomenėje kartu su galimomis karinėmis nesėkmėmis Ukrainos fronte gali įžiebti vietinius protestus prieš kariuomenės vadovybę.
Buvo plačiai tikimasi, kad po sukilimo „Wagner“ grupotė bus išformuota. Vietoj to, atrodo, V.Putinas leis samdinių būriui tęsti veiklą vadovaujant J.Prigožino įpėdiniui Andrejui Troševui. Kitaip tariant, saugumo pajėgos gali ne susitelkti, o dar labiau susiskaldyti, nes konkuruojančios grupuotės varžysis dėl naujų prerogatyvų ir įgaliojimų.
Tačiau tuo pat metu politinė klasė nukreipia savo dėmesį į šalies viduje esančius trūkumus ir nesėkmes, kurias atskleidė J.Prigožino maištas, užuot sutelkusi dėmesį į istorinę V.Putino misiją „išlaisvinti ukrainiečius“.
Kuo labiau karas tampa pelke, tuo labiau deputatai, apžvalgininkai, senatoriai ir populiarūs tinklaraštininkai stengiasi pabrėžti ir spręsti vidaus problemas, kurias jie kaltina dėl to, kad Rusija mažiau veiksmingai vykdo karą. Toks atsigręžimas į save gali lemti pragmatiškesnį požiūrį į karą prieš Ukrainą, net jei dėl to valstybė taptų kur kas negailestingesnė savo piliečių atžvilgiu.
Atrodo, kad paprasti rusai vis dar palaiko karą ir remia V.Putiną, tačiau jie taip pat nusivilia, pamažu rodo nekantrumą elitui ir jaučiasi vis labiau pažeidžiami dėl nerangių valdžios institucijų veiksmų (ir neveikimo).
V.Putinas gali džiaugtis aukštais reitingais, tačiau jie slėps didėjantį netikrumą, socialinį nerimą ir (kol kas) nesuvaldomą nepasitenkinimą įvykių eiga. Tikrieji politinės rizikos šaltiniai režimui gali atsirasti dėl veikėjų, kurie palaiko V.Putiną ir iš esmės yra lojalūs valdžiai (kaip buvo J.Prigožinas), bet ilgainiui gali sukelti didelių problemų.
Artimiausioje ateityje Kremlius vienu metu kovos su skirtingomis vidaus jėgomis: gilėjančia V.Putino vadovavimo krize, didėjančiu politinės atskaitomybės trūkumu, vis neefektyvesniu valdžios institucijų atsaku į naujus iššūkius, stiprėjančiu elito susiskaldymu ir vis labiau priešiškai nusiteikusia visuomene.
Jei anksčiau vidaus reikalai buvo antraeiliai dominuojančios karinės darbotvarkės atžvilgiu, tai dabar gali būti atvirkščiai. Karas gali tapti svarbesnių vidaus iššūkių fonu. Namuose Rusijos ateitis atrodo niūri, ją žymi vis didesnis elito susiskaldymas, mažėjanti V.Putino įtaka, ideologiškesnis ir griežtesnis režimas, kuriame svarbesnis vaidmuo tenka saugumo tarnyboms.
Dėl šių pokyčių Rusijos geopolitiniai veiksmai taps mažiau nuspėjami ir net prieštaringi, nes Kremlius reaguos į besikeičiančias aplinkybes, užuot laikęsis savo strateginės krypties ir prioritetų.
Invaziją į Ukrainą V.Putinas laikė likimo veiksmu, istorinio scenarijaus išpildymu. Vietoj to, karas privertė Kremlių siekti pastverti bent kokią tikrumo šakelę itin chaotiškoje ir byrančioje šalyje.
Parengta pagal „Foreign Affairs“ inf.
