Rusijos užsienio reikalų ministerija oficialiai pranešė, kad su svečiais pirmiausia neva kalbėtasi apie Gazoje esančių „Hamas“ pagrobtų įkaitų išlaisvinimą ir Rusijos piliečių bei kitų civilių evakuaciją iš Izraelio bombarduojamo ruožo.
O „Hamas“, dėkodama pačiam Kremliaus šeimininkui V.Putinui už paramą ir draugystę, paskelbė, kad su rusų draugais tarėsi, kaip „sustabdyti sionistinę agresiją“ ir „karo nusikaltimus“.
Šiaip ar kitaip, pasiųsta dar viena aiški žinia: Rusija – ne šiaip „Hamas“, Irano ir kitų jų artimųjų rėmėja ar sąjungininkė, bet ir kertinė tos pačios grupuotės narė.
Būtų galima stebėtis, kam Kremlius žengė tokį skubų ir demonstratyvų žingsnį, kai ne tik Ukraina ir artimiausi jos sąjungininkai, taip pat vis daugiau balsų didžiosiose Vakarų valstybėse ir pačiame Izraelyje jau kuris laikas skelbia Rusiją „teroristų aljanso“ nare ir sako, kad ji taip pat atsakinga už „Hamas“ antpuolį prieš Izraelio civilius.
Kita vertus, Kremliaus logika suprantama. Tiek Izraeliui, tiek Vakarams rodoma, kad kuo ryžtingiau jie kibs į „Hamas“ ir Iraną, tuo didesnės Rusijos paramos pastarieji sulauks.
Bet svarbiausia – būtent Maskva esą yra ta, su kuria pirmiausia reikia kalbėtis norint sustabdyti karo ir teroro plitimą ne tik Viduriniuose Rytuose, bet ir Vakaruose, pirmiausia Europoje.
„Kuo labiau kelsite statymus, tuo labiau juos kelsime ir mes, tad vis tiek priversime jus mums nusileisti ir derėtis“, – tokią žinią pasauliui pasiuntė Kremlius, be abejo, turėdamas omenyje ir karą Ukrainoje.
Šitokius Rusijos išskaičiavimus lemia tai, jog Vakarų reakcija į Izraelio ir „Hamas“ karą bei grėsmę, kad jis gali virsti platesniu regioniniu, itin pakrikusi.
Izraelis ir toliau skelbia, kad žūtbūt sieks pagrindinio tikslo – užimti visą Gazos Ruožą ten visiškai sunaikinant „Hamas“ ir jos infrastruktūrą.
Šiomis dienomis Izraelio pajėgos jau ėmė vykdyti platesnės apimties ir ilgesnius reidus į Gazą nei tos specialiųjų pajėgų grupių slaptos operacijos, kurios vyko iki šiol.
Pagrindinė Tel Avivo sąjungininkė ir rėmėja Amerika net atsiuntė į regioną savo karinį laivą, žada Izraeliui visokeriopą karinę paramą ir nuolat grasina visiems, pirmiausia Iranui, net negalvoti lįsti į karą „Hamas“ pusėje. JAV nuo žodžių jau perėjo prie veiksmų – kirto Sirijoje esančioms Irano remiamų smogikų bazėms.
Vis dėlto tiek JAV prezidentas J.Bidenas, tiek kiti Vakarų lyderiai pastaruoju metu vienas po kito lankėsi Izraelyje ne tik dėl to, kad išreikštų savo paramą ir solidarumą. Jie vyko ir dėl to, kad atkalbėtų Izraelį nuo antžeminio Gazos puolimo.
Aukščiausi JAV pareigūnai viešai ragino daryti bombardavimo pertraukas, leisti humanitarinę pagalbą.
Pagrindinis tokių raginimų argumentas – pilno masto antžeminė operacija sukeltų visišką humanitarinę katastrofą ir, svarbiausia, galėtų sukelti neprognozuojamos baigties eskalaciją.
Nieko keista – šis karas jau dabar maksimaliai poliarizavo ne tik Vakarų politines viršūnes, bet ir visuomenes. Ši poliarizacija itin ryški Europos Sąjungoje.
Visą šią savaitę ES mėgino suformuoti bendrą aiškesnę poziciją dėl karo Viduriniuose Rytuose. Bet viskas, ką pavyko pasiekti ir dėl ko viešumoje džiaugtasi „tvirta vienybe“, – pasisakyti už tai, kad būtų padaryta „humanitarinė pauzė“ arba „pauzės“.
Matyt, tai natūralu. Juk tokios valstybės kaip Vokietija ar Austrija stengiasi kuo labiau išvengti formuluočių, kurios sukeltų įspūdį, kad jų parama Izraeliui ne absoliuti ir besąlygiška.
Tačiau ir pačioje Vokietijoje, kurios poziciją lemia nacistinė praeitis, stiprėja tiek kairės, tiek dešinės radikalų ir musulmoniškųjų imigrantų protestai prieš tai.
Tuo metu Prancūzijos, turinčios didžiausią musulmonų bendruomenę Europoje ir kartu stiprią ir vis stiprėjančią radikalią dešinę, valdžia patiria dar didesnį spaudimą balansuoti, o kartu spausti Izraelį.
Analogiškai susiskaldžiusios ir kitos šalys, pirmiausia Pietų Europos. O dėl to ir visa ES nesugeba laikytis aiškesnės bendros pozicijos dėl Izraelio veiksmų, kaip elgtis su „Hamas“ ir Iranu, kokia turi būti palestiniečių ir jų valstybingumo siekių ateitis apskritai.
Pastaruoju klausimu lyg ir aiškiau sakoma, kad „dviejų valstybių“ procesas turi tęstis, o visos palestiniečių visuomenės nederėtų tapatinti su teroristais. Tačiau akivaizdu, kad patys teroristai, tą visuomenę ir valdantys, šį procesą baigia galutinai palaidoti, – kartu su ta radikaliąja Izraelio visuomenės ir politikų dalimi, kuri taip pat visuomet norėjo tų laidotuvių.
Kad ir kaip būtų, visa tai vėl suteikia pagrindo teigti, jog ES ambicijos būti vienu pagrindinių globalinės geopolitikos subjektų lieka nepagrįstos. Padrika reakcija į naują iššūkį tai ir įrodo.
Negana to, tai įvyko jau tuomet, kai ES didžiavosi pagaliau suderinusi bendrus griežtus veiksmus Rusijos atžvilgiu dėl jos agresijos Ukrainoje.
Tuo leido džiaugtis nors ir strigusi (dabar atslūgusi) karinė parama Ukrainai, taip pat žadami vis nauji (dabar vėl primiršti) sankcijų Rusijai paketai.
Bet dabar, Ukrainoje stringant jos kontrpuolimui, o Rusijai pereinant į naują puolimą ir toliau naikinant visą šalį, akivaizdu, kad į kitus metus besikeliantis karas reikalaus naujų ryžtingesnių strateginių ES sprendimų.
Bet stebint ES trypčiojimą Vidurinių Rytų fronte, matant politinę sumaištį, kurioje toliau murdosi JAV, darosi vis neramiau dėl visų Vakarų geopolitinių pajėgumų.
