Dvi dienas Trakuose truksiančioje šventėje svečiai galės ragauti viduramžiuose įvairių populiarių valgių.
Senovinių valgių receptus studijavusi Trakų istorijos muziejaus darbuotoja Alvyga Zmejevskienė šį savaitgalį ne atsitiktinai tapo
virėja.
Nėra daug istorinių šaltinių, liudijančių, kuo maitinosi lietuviai.
Ruošiant Trakuose „Viduramžių šventę 2013“ jos organizatoriams, teko remtis ne tik lietuvių, bet ir lenkų, vokiečių, čekų, austrų patirtimi. „Kadangi iš šių kraštų į Lietuvą atvykdavo pasiuntiniai, nieko keista, kad viduramžiais mes vaišinomės Reino vynu, taip pat graikišku vynu, riešutais, citrusiniais vaisiais, netgi alyvuogėmis“, – tikino A. Zmejevskienė.
Sriuboje – nė vienos bulvės
Ypatingas dėmesys viduramžiais buvo skiriamas sriubai. Užkaitusi virti
ant laužo keturis puodus, Trakų istorijos muziejaus Istorijos skyriaus
vedėja kvietė po kelių valandų užsukti pasivaišinti sriuba.
Viename katile buvo užkaista avienos su peletrūnais, kitame – žuvienė,
nes Trakai – ežerų kraštais. Gurmanams turėjo patikti taip pat jaučių
uodegų sriuba bei sriuba iš antienos.
Mat viduramžiais labai vertinama buvo vadinamoji raudonoji mėsa –
jautiena, aviena, veršiena. Ne mažiau valgyta kiaulienos ir paukštienos.
Valgius gaminanti pagal autentiškus receptus muziejininkė A.Zmejevienė
šįkart vengė lietuviams būdingų bulvinių patiekalų, nes bulvės atkeliavo
į Europą, taip pat į Lietuvą tada, kai buvo atrasta Amerika.
„Lietuvoje bulvė – beveik sakralinė daržovė, o viduramžiais mes jų dar
neturėjome“, – priminė A.Zmejevskienė.
Daug patiekalų lietuviai mokėjo tais laikais pasigaminti iš kviečių ir
rugių, bet jų viduramžiais nebūtų nei miltų, košių, spirito, pyrago,
bandelių, netgi duonos kasdieninės.
Silkių atsiųsdavo magistras
Viduramžių kulinarija Lietuvoje buvo išradinga, o patiekalai – sotūs,
riebūs ir būdavo sočiai valgoma.
„Skaitant Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytauto laiškus galima aptikti
duomenų apie tai, kad nepaisant kovų su ordinu, magistras
atsiųsdavo jam sūdytų silkių“, – pasakojo muziejininkė A.Zmejevskienė.
Tuo metu Lietuvoje dar nebuvo tradicijos sūdyti silkę. Todėl valgių
receptus lietuviai perėmė taip pat iš savo priešų.
Šiuose laiškuose buvo taip pat užsimenama, kad skanėstas būdavo sūri
lašišą, deja, tokią žuvį mokėjo ruošti ne lietuviai, o ordino tarnai.