Susirask mėgstamą darbą ir tau nereikės dirbti. Šis posakis puikiai tinka R.Barakūnui. Darbas jam tapo didžiausiu pomėgiu, kuris niekada nepabosta.
Ši veikla pakeitė tiktai viena – pirmąkart ragaudamas naują alų pirmiausia jis ne mėgaujasi, o tyrinėja: kokia puta, kokie apyniai, spalva?
Alaus skonį Ričardas, gimęs ir augęs Kaune, pažino dar studijuodamas chemijos mokslus – gilinosi į įvairių alkoholio rūšių sudėtį ir gamybos procesus.
Bet tuomet dar nesitikėjo išplaukti į plačius aludarystės vandenis.
Taip jau sutapo, kad baigiantis jo studijoms Kauno technologijos universitete „Kalnapilio“ alaus daryklai prireikė technologo. „Atvažiavau į Panevėžį – miestą, kuriame iki tol net nebuvau lankęsis, ir pasilikau“, – apie lemtingus gyvenimo vingius, atvedusius į alaus kraštą, pasakojo R.Barakūnas.
Iš pradžių jam teko padirbėti visuose cechuose. O po to jaunasis technologas buvo išsiųstas mokytis į Skandinavijos aludarių mokyklą Kopenhagoje. Ją baigęs savo rankose laikė aludario diplomą. Ričardas buvo pirmasis lietuvis, baigęs šią mokyklą.
„Bet diplomas rankose dar nereiškia, kad esi geras aludaris. Praeina ne vieni metai, kol sukaupi didžiulį bagažą žinių, bandymų, ragavimų, skonių ir poskonių atradimų“, – pasakojo aludaris.
Dabar R.Barakūnas – Skandinavijos aludarių gildijos narys. Jis ne tik kuria naujas alaus rūšis, bet ir dėsto toje pačioje Skandinavijos aludarių mokykloje, į kurią savo darbuotojus atsiunčia daryklos iš viso pasaulio.
„Būna labai įdomu iš mokinių išgirsti, kaip alus gaminamas Afrikoje, kur salyklas neauga, kaip verdamas Azijoje. Su studentais dažnai traukiame į barus ir ragaujame alų. Danijoje šio gėrimo kultūra labai išplėtota“, – pasakojo aludaris.
Pokalbiai su kitų tautų atstovais, kelionės į kitus kraštus ir, žinoma, alaus ragavimas neretai pasufleruoja idėjų ar tampa postūmiu jam kurti naują alų.
Ar alaus kūrimas labai skiriasi nuo eksperimentų virtuvėje?
„Virtuvėje turime daug ingredientų, o verdant alų yra keturi svarbiausi – apyniai, salyklas, vanduo ir mielės. Be jų alaus nebūtų. Salyklo rūšių, apynių ir mielių yra pačių įvairiausių. Renkantis skirtingus ingredientus ir keičiant jų proporcijas, ilgiau ar trumpiau paverdant, dedant ingredientus vienu arba kitu metu kuriamas vis kitoks alus. Kartais tą kūrinį glostome visus metus“, – pasakojo Ričardas.
„Kalnapilio“ darbuotojai laikosi nerašytos taisyklės – grįždami iš svetur visuomet parveža alaus. Tokie ragavimai įkvepia daug naujų idėjų, kurias realizuoti imasi Ričardas.
Bet tai nereiškia, kad jis kuria tokį pat alų – toks pat niekada ir neišeitų. Nes jeigu patyręs aludaris gali numanyti, koks salyklas ar apyniai naudoti gaminant vieną ar kitą alų, kiekviena darykla turi savo mieles, kurių paslapties neišduoda.
Keliaudamas po svetimas šalis R.Barakūnas perka ne tik didžiųjų gamintojų alaus – visada stengiasi būtinai paragauti ir vietinio. Alaus žinovui ypač patiko Belgija.
„Alaus daryklų šioje šalyje turbūt daugiau nei kaimų. Alui gaminti belgai neretai naudoja neįprastus ingredientus – uogas, šokoladą, kavą, medų, įvairias žoleles. Net laukines mieles ore gaudo – kaip senovėje“, – pasakojo aludaris, jokioje kitoje šalyje neužtikęs tiek skirtingų ir įdomių alaus rūšių.
Šiltieji kraštai, į kuriuos traukiama atostogauti, alumi dažniausiai nenustebina – ten populiarus tik lengvas lagero tipo alus. Štai Filipinuose, kur neseniai atostogavo, R.Barakūnui vietinis alus pasirodė skanus, tačiau niekuo neypatingas.
Drąsa eksperimentuoti jį nustebino amerikiečiai, alų gaminantys ir iš bulvių, ir iš moliūgų.
Lietuvis taip pat nevengia išbandyti netikėtų ar keistų idėjų. Kartais išverda nedidelį kiekį alaus, pavyzdžiui, su jazminų žiedais. „Bet tiktai pabandyti, kokiai nors kolektyvo šventei“, – pripažino aludaris.
Alaus ragavimas – aludario darbo dalis.
Ragauti tenka ne tik degustuojant ir kuriant naują alų, bet ir kas kartą pagaminus partiją prieš leidžiant pilstyti ją į butelius.
Ragaujant alų ir norint suprasti skonį, pasak Ričardo, nereikia išgerti butelio: „Ragaujant alų, skirtingai nei vyną, reikia jo nuryti. Kartumo receptoriai yra pačiame liežuvio gale, tad nenurijęs negali pajusti skonio. Bet užtenka kelių gurkšnelių, ir dėl alaus tampa aišku.“
Jis puikiai išmano, su kuo derinti alų, kad atsiskleistų geriausios jo savybės. Vienu metu labai domėjosi, kaip alų panaudoti ruošiant patiekalus. „Ypač jis tinka padažams, troškiniams. Verdant alus išgaruoja, tačiau poskonis lieka. Bet dabar tas ieškojimų periodas jau praėjęs – dažniau alus yra tik vakarienės palydovas“, – pasakojo vyras.
Ričardas neslepia: jo širdį ypač pamalonina geri vartotojų atsiliepimai ir, žinoma, profesionalų apdovanojimai. Beveik visos „Kalnapilyje“ gaminamos alaus rūšys buvo įvertintos pasauliniuose konkursuose.
Pavyzdžiui, „Grand Select“ alus pernai buvo pripažintas geriausia metų naujiena Lietuvoje.
O Belgijos kokybės institutas šį alų įvertino aukščiausiu – trijų žvaigždučių – apdovanojimu.
„Kai profesionalai tavo alų iš tūkstančių kitų išrenka kaip patį geriausią, be abejo, tai sukelia nemažą pasitenkinimą tuo, ką veikiu, ir paglosto širdį“, – šyptelėjo R.Barakūnas.
O laisvalaikis? Ką aludaris veikia tuomet, kai neverda alaus?
Ričardas teigė ilgai neturėjęs jokio pomėgio, nes pats geriausias pomėgis buvo alus, jo kūrimas ir gamyba. O neseniai pajutęs, kad pernelyg užsisėdėjo kabinete, susidomėjo jėgos aitvarais. Ir visa galva nėrė į naują sritį – ėmė mokytis gaudyti vėją.
„Kai išmokau stovėti, pajutau, ką reiškia sklęsti per bangas, supratau atradęs naują pomėgį“, – nusišypsojo aludaris.
Pajūrio vėjai, jo teigimu, gerokai pravėdina galvą. O tuomet galima su nauju įkvėpimu grįžti prie didžiojo ir pagrindinio pomėgio – alaus.
