Atsakymą iš UNESCO šalis tikisi gauti maždaug po dvejų metų. Jeigu pasiseks, bus atsakyta 2016-aisiais, kai Alaus grynumo įstatymas švęs 500 metų jubiliejų. Ir kodėl turėtų būti kitaip?
Juk į UNESCO Nematerialiojo kultūros paveldo objektų sąrašą jau įrašytas argentinietiškasis tango, ispaniškasis flamenkas, Turkijoje rengiami kirkpinaro turnyrai, Prancūzijos tradicinė virtuvė, kuriuose grumiasi aliejumi išsitepę imtynininkai, taip pat ir lietuvių kryždirbystė bei sutartinės. Kuo gi blogesni bokalai tradiciško vokiško alaus?
Garantuoja tris dalykus
Alaus grynumo įstatymas (vok. k. – Reinheitsgebot), įsigaliojęs 1516 metų balandžio 23 d., alui virti leido naudoti tik vandenį, miežių salyklą, apynius ir mieles. Ir viskas.
Iš pradžių Alaus grynumo įstatymas galiojo tik Bavarijoje, kurią tuo metu valdė du kunigaikščiai – Liudvikas X ir Vilhelmas VI. Geležiniam kancleriui Otto von Bismarckui 1871 metais suvienijus Vokietiją, šis įstatymas išplito ir kituose Vokietijos regionuose, o 1906 m. Alaus grynumo įstatymas įsigaliojo visoje Vokietijoje.
Tiesa, įstatymas kito ir vėlesnėse jo modifikacijose leista naudoti kviečių salyklą viršutinės fermentacijos alui, taip pat tarp ingredientų paminėtos ir mielės.
Alaus grynumo įstatymas – seniausias pasaulio teisinis aktas, reguliuojantis maisto kokybę.
Aludarių asociacija įsitikinusi, kad jis gerokai prisidėjo prie alaus kultūros raidos – ne tik Vokietijoje, bet netiesiogiai ir kitose šalyse, kuriose geriama daug ir gero alaus.
„Vokietijos aludariai turi gerą vardą pasaulyje, nes laikosi Alaus grynumo įstatymo – jis garantuoja alaus grynumą, kokybę ir skonį“, – įsitikinęs Vokietijos aludarių asociacijos prezidentas Hansas Georgas Eilsas.
Beje, pagal Alaus grynumo įstatymą pagamintas vokiškas alus yra ir košerinis – jam nebereikia jokio papildomo rabino patvirtinimo.
Rėmėsi moksliniais tyrimais
Aludarių federacija paskelbė, kad prašymas UNESCO remiasi dviem nepriklausomais tyrimais, kurie buvo atlikti Bairoito universitete ir Miuncheno technikos universitete panaudojus maždaug pusės Vokietijos alaus daryklų duomenimis.
„Alaus grynumo įstatymas užtikrina pasitikėjimą Vokietijos aludariais – jis įteisino taisyklę, kuria remiantis Vokietijoje buvo išplėtota didžiulė alaus įvairovė – apie 5 tūkst. rūšių.
Alaus grynumo įstatymas taip pat privertė naudoti alui virti natūralius produktus, leido mokslininkams prisidėti prie alaus gamybos proceso, tai pasaulyje unikalu“, – teigė Bairoito universiteto biochemikas Franzas Meussdorfferis, vienas studijos autorių.
Vokietija leidžia importuoti alų iš užsienio, pagamintą nesilaikant Alaus grynumo įstatymo, tačiau visos alaus rūšys, pagamintos Vokietijoje, turi atitikti šio įstatymo reikalavimus, nebent jis būtų skirtas eksportuoti į žemesnių standartų šalis.
Senovės alus kitoks
Prieš įvedant Alaus grynumo įstatymą Vokietijos alus galėjo turėti daug daugiau sudedamųjų dalių negu šiandien.
Į alų buvo dedama įvairiausių priedų, tokių kaip jaučio tulžis, kraujažolės, ąžuolų žievė arba juodosios drignės. Kai kurie net sukeldavo haliucinacijas.
F.Meussdorfferis tikino, kad pasmerkti visas senas praktikas, kurias uždraudė Alaus grynumo įstatymas, būtų neteisinga.
„Negalima sakyti, kad viskas buvo blogai – daug anksčiau naudotų ingredientų šiandien laikomi nuodingais, tačiau viduramžiais žmonės daug daugiau žinojo apie juos.
Pavyzdžiui, juodosios drignės šiandien pagal klasifikaciją laikomos labai nuodingomis, bet Hildegard von Bingen jomis gydydavo“, – pasakojo mokslininkas.
Hildegard von Bingen – benediktinų vienuolė, gyvenusi XII amžiuje ir laikoma viena žymiausių to amžiaus filosofių, rašytojų bei medikių.
Kraujažolės, kaip žinoma, irgi turi raminamųjų ir kitokių gydomųjų savybių.
Jos lotyniškai vadinamos Achillea, nes legendinio graikų didvyrio Achilo kareiviai jomis gydydami savo žaizdas.
Aludariai – prieš skalūnus
Beje, įdomu tai, kad kovodami už alaus kokybę Vokietijos aludariai audringai priešinasi skalūninių dujų gavybai. Jie baiminasi, kad hidraulinio ardymo technologija gali užteršti vandenį, naudojamą alui gaminti.
Daugiau negu pusė Vokietijos aludarių turi savo vandens gręžinius kaip tik tose vietovėse, kurios nebus vyriausybės įstatymais saugomos nuo hidraulinio ardymo. Aludarių asociacija nori, jog šalies vyriausybė finansuotų papildomus mokslinius tyrimus ir užtikrintų, kad cheminės medžiagos neužterštų požeminio vandens, kol jis nėra apsaugotas įstatymais.
Gerokai viršija pajėgumus
Aludariai tikisi, kad, įtraukus į UNESCO sąrašą Alaus grynumo įstatymą, vokiškas alus dar labiau išgarsės pasaulyje. Ir bus labiau perkamas. Mat Vokietijos alaus rinka pernelyg prisotinta.
Apie 1,3 tūkst. šalies alaus daryklų! Daugiau kaip 5 tūkst. rūšių! Tiek nėra nė vienoje kitoje Europos šalyje.
Belgijos ir Prancūzijos rinkas seniai pasidalijo keletas gamintojų.
Vokiečių aludariai, kai prieš 15 metų ėmė formuotis tokie tarptautiniai koncernai kaip „AB InBev“, „SABMiller“ ar „Heineken“, delsė ir mieliau pirko Rytų Vokietijos regionines alaus markes, taip likdami sąlygiškai maži.
Apie 900 tūkst. alaus daryklų pagamina mažiau nei 5 tūkst. hektolitrų alaus per metus.
Net rinkos lyderis „Radeberger,“ gaminantis „Clausthaler“ ir „Jewer“ pavadinimų alų ir priklausantis „Oetker“ koncernui, užima vos 15 proc. rinkos.
Ekonomistai tvirtina, kad taip aludariai tapo priklausomi nuo prekybos tinklų.
Jiems nelieka nieko kito, kaip kovoti kainų karus kodiniu pavadinimu „Akcija:“ parduotuvėje „Real“ dvi dėžės „Bitburger“ kainuoja po 9,99 euro (35 litus) ir gauni 5 eurų (17 litų) kuponą mėsai, skirtai kepti ant grotelių, parduotuvėje „Kaufland“ dėžė „Premium“ plius dėžė „Apollinaris“ mineralinio vandens kainuoja vos 10 eurų (35 litus).
Arba kamštelių loterija: praėjusį pavasarį Vokietijos aludariai padovanojo pirkėjams sumą, už kurią būtų galima nupirkti beveik 500 automobilių.
Verda nuožmus kainų karas
Pirkėjams smagu, o aludariai skundžiasi, kad akcijų metu mažmeninėje prekyboje pusvelčiui parduodama net 72 proc. „Krombacher“, „Warsteiner“, „Bitburger“ ir „Veltins“ pavadinimų alaus. Kai kurie pigiau už savikainą, kuri siekia 11–15 eurų už dėžę.
Ir ji vis didėja, nes didėja žaliavų kaina. Salyklo kainos per pastaruosius trejus metus išaugo 30 proc. Apynių, elektros kainos ir išlaidos personalui irgi kasmet kyla.
Kai kurie aludariai iš nevilties kurį laiką netgi pamiršo Alaus grynumo įstatymą ir ėmė siūlyti alaus su kaktusų ar gvaraninių paulinijų aromatu. Bandymai nepasiteisino.
Praėjus aromatizuoto alaus madai, vokiečiai vėl grįžo prie senų tradicijų, tik naujuose buteliuose: jeigu skirtingų rūšių alaus skonis vis labiau panašėja, tai bent jau buteliai ir etiketės demonstruoja skirtumus – tai rudi, tai žali ir netgi balti, su reljefu ir be jo. Bėda ta, kad rūšiavimo išlaidos irgi išaugo.
Imasi ir neteisėtų priemonių
Stengdamiesi išsisukti iš kainų spiralės, kartais aludariai griebiasi ir neteisėtų priemonių – pavyzdžiui, ima ir susitaria dėl kainų. Už tai Vokietijos konkurencijos priežiūros tarnyba penkioms darykloms praėjusių metų pabaigoje skyrė net 106,5 milijono eurų baudą.
„Išsiaiškinome, kad tai buvo daroma susitikus asmeniškai ir tariantis telefonu. 2006 metais dėl to alaus statinėse kaina dirbtinai buvo padidinta 5–7 eurais už 100 litrų.
2008 metais kartelio dalyviai sutartinai pabrangino ir alų buteliuose – vienu euru už 20 butelių dėžę“, – paskelbė Vokietijos konkurencijos priežiūros tarnybos prezidentas Andreas Mundtas.
Įkliuvo ne tik regioninė „Barre“ darykla iš Liubekės, bet ir visame pasaulyje žinomos kompanijos „Birburger“, „Krombacher“, „Veltins“ ir „Warsteiner“.
Sankcijų išvengė tik „Beck’s“ alaus gamintojas tarptautinis koncernas „Anheuser-Bush InBev“. Pasirodo, kad šie gamintojai ir pranešė apie slaptus aludarių susitarimus.
Renkasi amerikinį alų
Ir nors vokiško alaus kaina bei žinomumas kyla, vokiečių troškulys vis mažėja.
1976 metais vidutinis vokietis išgerdavo 151 litrą alaus per metus, prieš 20 metų – 130 litrų, 2012 metais jau tik 100, taigi ketvirtadaliu mažiau.
Galima palyginti: vidutinis čekas išgeria 154 litrus per metus, vidutinis austras – 108 litrus, o lietuviai, kurie išgeria 90 litrų, jau vejasi vokiečius.
Ir aludėse, ir restoranuose, kurie iki šiol uždirbdavo aludariams daugiausia pinigų, pastebimas šis reiškinys. Draudimas rūkyti restoranuose ir aludėse, noras gyventi sveikai gena vokiečius iš aludžių – jų apyvarta vis mažėja. O konkurencija vokiečių aludariams vis didėja.
Užkietėję alaus mėgėjai vis dažniau prašo įpilti amerikinio alaus – ne to pramoninio, iš kurio šaipomasi visame pasaulyje, o kokybiško, pastaruoju metu sparčiai populiarėjančio nedidelių daryklų alaus.
Įstatymą jau ir peikia
Paradoksas, bet dėl tokios padėties kaltas būtent vokiečių Alaus grynumo įstatymas.
Žinovai skundžiasi, kad jis užmušė vokiečių aludarių norą eksperimentuoti.
„Jeigu Alaus grynumo įstatymas ir vokiško alaus tradicija bus sąmoningai stiprinami, smaguriai gers daugiau belgiško ir amerikinio alaus“, – įspėjo vartotojų „Gero alaus kampanijos“ iniciatorius Larsas Seyfridas.
Pasak jo, Vokietijoje auginami geriausi alaus ingredientai, gaminamos geriausios pasaulyje mašinos ir ruošiami geriausi aludariai, tačiau alus darosi vis nuobodesnis.
Kritikai, tokie kaip pradedantysis aludaris, Berlyno technikos universiteto absolventas Sebastianas Mergelis ir Berlyne įsikūrusios alaus daryklos „Brewbaker“ savininkas Michaelis Schwabas teigia, kad Aludarių asociacija netiksliai interpretuoja Alaus grynumo įstatymą.
Jis esą pirmiausia gynė visai ne aludarių, o duonos kepėjų teises ir nurodė, kad kviečiai ir rugiai skiriami vartoti kepėjams. Aludariai, norintys gaminti kvietinį alų, turėjo brangiai sumokėti už ypatingą teisę.
Maža to, Vokietijoje alus esą gaminamas visai ne pagal Alaus grynumo įstatymą, o pagal 1993 metų Alaus įstatymą, kuris leidžia į šviesųjį alų dėti cukraus ir saldiklių.
Kritikai neabejoja, kad Aludarių federacijos sprendimas patekti į UNESCO sąrašą – irgi sąmoningas ėjimas rinkodaros šachmatais.
Alus, gaminamas laikantis beveik 500 metų senumo vokiško alaus grynumo įstatymo, – tai ne šiaip reklamos vilionė. Vokiečiai neabejoja – tai sąlyga skelbti šį gėrimą pasaulio paveldu. Tik ne visi tuo džiaugiasi.
