„Pilis ant kalno“ legendiniame aludarystės krašte – Aukštaitijoje
„Kalnapilio“ istorija prasidėjo 1902 metais, kai sausio 1-ąją Albertas Foightas Aukštaitijos centre – Panevėžyje – pastatytoje darykloje „Bergschlossen“ išvirė pirmąją alaus partiją. „Bergschlossen“ gimtąja A. Foighto vokiečių kalba reiškia „Pilis ant kalno“. Tokį pavadinimą darykla gavo dėl neįprastos savo vietos – buvo pastatyta tuščiame lauke, Bajorų gatvėje, aukštai ant kalno. Darykla iš karto tapo viena svarbiausių Panevėžio įmonių ir garsiausia legendinio Lietuvos aludarystės krašto darykla, diktavusia to meto aludarystės madas.
Pradėjusi nuo trijų alaus rūšių, 1929 m. alaus darykla gamino jau penkių rūšių alų: „Pilzeno“, „Tamsųjį“, „Stiprųjį“, silpną „Stalo“ alų bei „Strong Ale“. Pagamindavo apie 300 tūkst. kibirų alaus, kuris vežant arkliais kinkytu vežimu 100–200 litrų statinėmis pasiekdavo net 40 alinių ir krautuvių Panevėžio bei Ukmergės apskrityse.
Tuo metu darykloje dirbo tik 30 žmonių. Didžiausią uždarbį – 500 rublių – gaudavo aludaris. Kaip ir dabar, tuo metu žmonės suprato, koks atsakingas yra daryklos aludario darbas. Jis tikrindavo miežius, išvalydavo juos ir pamerkdavo salyklui, vėliau daigindavo ir džiovindavo. Išdžiovinus, gerą salyklą atskirdavo nuo blogo ir alų gamindavo, žinoma, tik iš gero. Aludaris prižiūrėjo visą gamybą ir atleisdavo darbuotojus iš darbo už menkiausius pažeidimus.
Žaliavų importas – naujovė skonio ir kokybės vardan
1935 m. „Pilis ant kalno“ buvo pervadinta „Kalnapilio“ vardu ir tapo akcine bendrove. Jau tada „Kalnapilis“ ieškojo būdų, kaip pasiūlyti išskirtinį alaus skonį savo mėgėjams. Net valstybių sienos nebuvo riba kokybiškų žaliavų paieškoms. Tarpukariu „Kalnapilis“ garsėjo kaip vienintelė darykla, kuri pirko apynius ne tik iš Lietuvos ūkininkų, bet ir importuodavo juos iš kitų Europos valstybių – daugiausia iš tuometinės Čekoslovakijos. Ši tradicija neišnyko – kai kurioms alaus rūšims „Kalnapilis“ apynių dar ir dabar įsigyja Čekijoje.
Anuomet pasirinkta kokybės politika pasiteisino − dar 1909 m. darykla buvo įvertinta daugiau kaip 25 tūkst. rublių ir tapo antra vertingiausia Panevėžio įmone. Dirbdami pačiame istorinio lietuviškos aludarystės regiono – Aukštaitijos – centre, daryklos šeimininkai ne tik patys kūrė naujus alaus skonius, bet ir atidžiai tyrinėjo vietos aludarystės tradicijas, pritaikydami vertingiausius receptus ir patarimus.
Nesustojo net per karą
Prasidėjus Antrajam Pasauliniam karui „Kalnapilis“, kaip ir daugelis to meto Lietuvos įmonių, susidūrė su sunkumais – iš pradžių buvo nacionalizuotas Sovietų Sąjungos, vėliau darykla perėjo į vokiečių rankas. Tiesa, sudėtingas laikotarpis nenumalšino daryklos darbuotojų atsidavimo savo darbui – kokybiško alaus virimui.
1944-ųjų liepą vokiečių kareiviai paliko Panevėžio miestą. Atsitraukdami jie susprogdino Panevėžio elektrinę ir taip sutrikdė „Kalnapilio“ darbą. Tačiau darykla pasistatė žibalinį motorą, kuris aprūpindavo cechus elektros energija, ir alaus gamyba tęsėsi. Taip „Kalnapilis" tapo vienintele iki šiol veikiančia alaus darykla Lietuvoje, kuri net ir sunkiausiomis sąlygomis nenustojo virti alaus.
Aludaris – svarbiausias žmogus darykloje
Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę buvo atverstas naujas „Kalnapilio“ istorijos puslapis. Privatizuota bendrovė buvo sparčiai modernizuojama. Per kelerius metus „Kalnapilis" tapo viena didžiausių ir moderniausių alaus daryklų Baltijos šalyse.
Tačiau net ir patys brangiausi įrengimai būtų beverčiai be svarbiausio žmogaus darykloje – aludario. Nuo pat „Kalnapilio“ įkūrimo ši pareigybė buvo pati svarbiausia – įrengimai tebuvo įrankis padedantis kontroliuoti kokybę, o norint sukurti nepriekaištingą alaus receptą, reikėjo tiek gausybės žinių, tiek kūrybinio polėkio. Aludariai darykloje visuomet atrenkami labai atsakingai ir dažniausiai dirba joje kelis dešimtmečius – taip užtikrinama, kad verdamas alus išlaikytų nekintančią kokybę ir skonį.
Daugiau nei dešimtmetį vyriausiuoju „Kalnapilio“ aludariu dirbantis Ričardas Barakūnas iš pradžių dirbo įvairiuose daryklos cechuose, kad įsigilintų į visą alaus virimo procesą. Studijavęs Skandinavijos aludarių mokykloje vyriausiasis „Kalnapilio“ aludaris, kaip ir jo pirmtakai, eina vienas gerbiamiausių pareigų darykloje ir savo amato paslapčių moko kitus.
Pripažintas už skonį ir kokybę
„Kalnapilio“ alaus darykla seniai nebekūrenama žibalu, o darbuotojams nebereikia per dieną rankomis užkimšti tūkstančių butelių. Tačiau meilė aludarystei ir bekompromisis požiūris į verdamo alaus kokybę „Kalnapilyje“ išliko.
Tai patvirtina ir nuolatiniai „Kalnapilio“ laimėjimai tarptautiniuose konkursuose. Štai 2001 m. „Kalnapilio“ alaus daryklai JAV Gėrimų degustavimo institutas Čikagoje suteikė II vietą pasaulyje. Netrukus „Kalnapilio“ alūs „7:30“ bei „Original“ buvo pripažinti prestižiniuose tarptautiniuose apdovanojimuose „World Beer Cup“. Pernai „Grand Select“ nuskynė laurus konkurse „European Beer Star 2014“, o kartu su „Original“ buvo įvertintas ir „Superior Taste Awards 2014“. Ir tai tėra keli laimėjimai iš didelio ir nuolat pasipildančio sąrašo. Gausia medalių kolekcija gali puikuotis kone visos „Kalnapilyje“ verdamos alaus rūšys.
Vienoje moderniausių Lietuvos ir Baltijos šalių alaus daryklų šimtametės aludarystės tradicijos derinamos su pažangiausiomis alaus gamybos ir kokybės kontrolės priemonėmis. Čia įdiegti šiuolaikiški įrengimai leidžia tiksliai nustatyti ingredientų santykį, brandinimo laiką, temperatūrą tam, kad alus vartotojus visuomet pasiektų būtent toks, kokį jį sukūrė daryklos meistras ir apdovanojimais už skonį įvertino ekspertai iš viso pasaulio. Bendrovė nuolat investuoja į naujoves ir aukščiausią alaus kokybę, kad Lietuvos ir viso pasaulio alaus mėgėjams visuomet patiektų nepriekaištingą „Kalnapilio“ alaus skonį.
