Kur smeigti šakutę, kad pataikytum į maistą ir, jei pataikysi, tai į ką: į salotas, bulvę, o gal mėsą? Ar nebus pateikta kažko, ką šiaip jau palikčiau nesuvalgytą? Ar maistas lėkštėje išdėliotas estetiškai? O gal nematantiems valgytojams patiekti patiekalai atrodo bet kaip?
Tokios mintys sukosi galvoje, dalyvaujant vakarienėje, kurios metu restorano salė skendėjo visiškoje tamsoje. Ši maždaug poros valandų vakarienė padėjo aiškiai suvokti, koks vis dėlto tikslus yra posakis „aklina tamsa“ ir koks svarbus pojūtis yra rega.
Suprasti neregį
Turbūt girdėjote, kad 80 procentų mus supančios informacijos priimame akimis. Vadinasi, per klausą, skonį, uoslę ar lytėjimą apie pasaulį sužinome palyginti nedaug. Tad kas būna, kai pasaulis paskęsta tamsoje?
Tai galima sužinoti ypatingos vakarienės tamsoje metu. Pirmąkart tokia vakarienė buvo surengta beveik prieš 20 metų, 1999-aisiais Ciuriche, Šveicarijoje. Jos idėjos autorius – neregys dvasininkas Jorge'as Spielmannas, nusprendęs matančius žmones supažindinti su aklųjų pasauliu.
Savo svečiams jis pasiūlė pabandyti vakarieniauti užrištomis akimis, nes nematant galima geriau pajusti maisto svorį ir įdomiau įsiklausyti į greta sėdinčio pašnekovo žodžius.
Vos atsiradęs vakarienės formatas „Dine in the dark“ buvo įvardintas laikinu gastronomų kaprizu, tačiau greitai jis sulaukė pripažinimo visoje Europoje ir už jos ribų.
Susipynė pagrindiniai skoniai
Pamažu užsienyje pamėgtos vakarienės tamsoje pradėtos rengti ir Baltijos šalyse.
Nuo šiol vakarieniauti tamsoje bus galima ir viename seniausių Vilniaus restoranų „Medininkuose“.
„Partneriams pasiūlius galimybę organizuoti vakarienes visiškoje tamsoje, iš karto sutikome jas rengti mūsų restorane. Jo erdvės, atvertos XVI amžiumi datuojamuose senamiesčio rūsiuose, skleidžia aristokratišką slėpiningumą, kuris kartu su ilgametę patirtį turinčių šefų ruoštais patiekalais dar labiau sustiprina unikalią patirtį.
Nors pasiruošimas šiai pramogai pareikalavo daug pastangų – jam sukurtas specialus meniu, nuo bet kokios šviesos izoliuota atskira restorano patalpa, vakarienės dalyvių emocijos ir dėmesys atperka visas pastangas“, – spaudai išplatintame pranešime teigė restorano „Medininkai“ maitinimo padalinio vadovė Ernesta Gudaitė.
Pirmoji tokia vakarienė buvo surengta antradienį, lapkričio 8-ąją. Specialiai jai restorano gamybos vadovė Barbara Šafranavičienė valgiaraštį kūrė taip, kad susipintų pagrindiniai skoniai – saldumas, rūgštumas, kartumas, sūrumas. Viso vakarienės metu buvo patiekti trys patiekalai: užkandis, pagrindinis patiekalas ir desertas.
Be teisės išeiti
Vakarienė prasidėjo nuo instruktažo: visiems susirinkusiems liepta išjungti išmaniuosius telefonus – ne tik todėl, kad jie neskambėtų, bet ir dėl to, kad neskleistų šviesos, kuri esą kenktų tiek vakarienės kokybei, tiek ir padavėjams, kurie vaikščios po sales su naktinio matymo akiniais.
Prieš leidžiantis į rūsius visi buvo įspėti – vakarienės metu niekas patalpos palikti negalės, net nebus negalima pakilti nuo kėdės. Jeigu iškiltų kokia nors problema, pasiūlyta kreiptis į padavėjus, kuriems teko vakarieniaujančių vedlių ir pagalbininkų rolė.
O po to prisakė susigrupuoti po keturis žmones, su kuriais visos vakarienės metu sėdėsime drauge.
Susigrupavę priėjome prie padavėjos. Ji pasiūlė visiems keturiems susikibti už rankų, tarsi kokiems darželinukams, ir taip, įsitvėrus vienam į kitą, leistis į rūsį.
„Dabar bus trys laiptai, – įspėjo mus vedusi padavėja. – O dabar dar vienas ir dar“.
Atsargiai statydami kojas pamažu nusileidome į rūsį, gaubiamą visiškos tamsos. Priešais matėsi tik raudonas taškiukas, švietęs ant padavėjos naktinio matymo akinių. Tai buvo vienintelis dalykas, kurį matėme visos vakarienės metu. Daugiau nebuvo galima įžiūrėti nieko, tik tamsą.
Pirma užduotis – apsičiupinėti
Atsisėdus už stalo atrodė, kad jis turėtų būti apvalus. Visgi apsičiupinėjus paaiškėjo, kad jis – kvadratinis, užtiestas staltiese. Kokia yra visa erdvė ir kur stovi kiti staliukai, galėjome spręsti tik pagal aplinkinių balsus.
Ant stalo buvo išdėlioti įrankiai: dveji peiliai ir trys šakutės, kurių viena – desertinė. Šaukštų nebuvo, tad spėjome, kad sriubos irgi nebus.
Besičiupinėjant kiekvienas netyčia įmerkėme pirštus į sviestą, priešais užčiuopėme duoną. Taip pat ant stalo aptikome ir stiklines bei ąsotį su vandeniu. Bet kaip jo įsipilti? Kaip žinoti, kada stiklinė jau pilna? Netrukome sumoti, kad vandens kiekį galima pamatuoti pirštu.
Kokios spalvos yra tamsa?
Pokalbis, nepaisant to, kad dviejų savo stalo draugių nepažinojome, mezgėsi gana lengvai. Beje, buvo keista palaikyti pokalbį nematant pašnekovų akių ir veidų išraiškų bei nežinant, ar tavo nuomonė bus išklausyta.
Pradėjome diskutuoti apie tamsą. Kokia ji? Aklina? Juoda? O gal vis dėlto pilkšva?
Paaiškėjo, kad kiekvienas tamsą matėme savaip. Kažkas teigė, kad gali įžiūrėti baltą servetėlę. Kažkas tikino, kad vis dėlto tamsa aklina. Dar kažkam ji pasirodė pilka.
Man atrodė, kad viskas aplinkui yra juoda ir dėl to, kad nieko negaliu matyti priešais save, pasijutau taip nejaukiai, kad net ėmė truputį skaudėti galvą. Panašus jausmas apima pabandžius ką nors parašyti, rašiklį laikant toje rankoje, kuria paprastai nerašai.
Kur besti šakutę?
Įsitaisius ir šiek tiek apsipratus, padavėjai ėmė nešti patiekalus. Buvo baisu, ar pataikys patiekalus padėti ten, kur reikia, bet viskas ėjosi sklandžiai.
Kad padavėjai prieidavo, suprasdavome iš minėtos raudonos švieselės ant jų naktinio matymo akinių. Pasidarė smalsu, o kaip būtų, jeigu ir tos švieselės nesimatytų? Turbūt tyliai priėję padavėjai smarkiai išgąsdintų.
Kas yra lėkštėje, nežinojome niekas. Teko kliautis tik skoniu, lytėjimu ir kvapais. Kvapai gana tiksliai nusakė pagrindinio patiekalo sudėtį ir leido atspėti, koks bus vynas. Bet koks buvo užkandis galima buvo suprasti tik jo paragavus.
Valgyti buvo keista – nė vienas nežinojome, kaip maistas išdėliotas lėkštėje. Pataikyti į jį pavykdavo toli gražu ne iškart. Kaip ir nebūtinai sekdavosi atriekti būtent tiek mėsos, kiek ketinai – paaiškėdavo, kad atpjautas gabalas yra didesnis, nei galėjai pagalvoti.
Valgė kiekvienas savaip: vieni iš pradžių pirštais apčiupinėdami, kur ir kas yra, o tik po to besdami į tai šakutę, kiti – bandydami iškart šakute ir peiliu ieškoti maisto, treti – rankomis.
Keistas dalykas, bet net ir sėdinti visiškoje aklinoje tamsoje norėjosi valgyti gražiai ir elegantiškai – tvarkingai naudotis stalo įrankiais.
Gal mus drausmino tai, kad padavėjai, turėjo naktinio matymo akinius ir vis dėlto matė, kas vyksta aplink. Kaži, kaip valgytojai elgtųsi, jeigu salėje nebūtų nė vieno, galinčio matyti aplinkinius?
O tada įžiebė šviesas
Pasibaigus vakarienei, kuri, beje, praėjo visai sklandžiai, labiausiai neramino, kaip bus įžiebus šviesas. Visgi salės buvo apšviestos pamažu – iš pradžių uždegant žvakeles jų šonuose, o vėliau – ir ant stalų.
Patalpos pasirodė panašios į tokias, kokias jas ir įsivaizdavau, galbūt net šiek tiek jaukesnės. Visus nustebino, kad salių būta dviejų, nors atrodė, kad jų – tik viena.
Keista, bet, nors valgėme visiškoje tamsoje, kiekvienas sugebėjome pavakarieniauti tvarkingai – ant baltų staltiesių nesimatė jokių dėmių.
Viso vakaro metu spėliojome, ką valgėme, o įjungus šviesas patiekalus galėjome apžiūrėti gyvai. Spėjimai buvo gana tikslūs, tik kai kurie patiekalai atrodė kiek kitaip, nei manėme.
Valgiaraščio neatskleisiu, kad nesugadinčiau intrigos tiems, kurie galbūt patys panorės išmėginti vakarienę tamsoje. Tik pasakysiu, kad patiekalai buvo gana paprasti, jų sudėtis – nesunkiai nuspėjama, bet viskas buvo gana gardu. Ypač daug komplimentų sulaukė desertas
Jeigu klausiate, ar verta vakarieniauti tamsoje, tai, be abejonės, taip. Po vakarienės ne vienas jos dalyvis netgi svarstė apie galimybę surengti kažką panašaus namuose. Tik, žinoma, namie užtikrinti akliną tamsą būtų sudėtinga.
Nebent galite nustebinti savo draugus, pasiūlydami jiems vakarieniauti užrištomis akimis, kaip tai darė minėtasis dvasininkas. Pojūčiai galbūt nebūtinai bus tokie patys, kaip valgant visiškoje tamsoje, bet įspūdis vis tiek, manau, liks neišdildomas.
