Čia bus pristatytos naujausias aludarystės ir šio gėrimo vartojimo tradicijos ir, žinoma, karščiausios rinkos naujienos. Apie jas pasakoja beveik 17 metų patirties sukaupęs vienas žinomiausių šalies aludarių Ričardas Barakūnas.
Ieško ne tik skonio, bet ir istorijos
„Dauguma lietuvių jau žino, kad putojantis vynas yra gaminamas Prancūzijos Šampanės regione, tik Konjako provincijoje subrandintas brendis gali būti vadinamas konjaku. Sustoję prie lentynų parduotuvėse vis dažniau pasidomime vyno kilme. Kilmės nuorodomis paženklintos ir kelios dešimtys kitų gurmaniškų maisto produktų.
Tuo tarpu alaus pasaulyje yra kiek kitaip. Daugiau svarbos čia įgyja istorinės, bet ne geografinės kilmės nuorodos“, – pasakoja R.Barakūnas, „Kalnapilio“ vyriausiasis aludaris.
Kaip pastebi pašnekovas, Lietuvoje pastaruosius kelerius metus vis labiau populiarėja alus „su legenda“ – žmonėms tampa svarbios ne tik šio gėrimo skoninės savybės ar kaina, bet ir jo istorija, gamybos būdas, netgi panaudotų žaliavų kilmė.
„Tai gana nauja tendencija mūsų šalyje, tačiau alaus gamintojai jau reaguoja į šiuos pokyčius – pristato naujas gėrimo rūšis. Nors alaus gamintojai eksperimentuoja daug, į prekybą įprastai patenka tik viena-dvi rūšys per kelerius metus, nes naujos sukūrimas – ilgas ir laikui labai imlus procesas“, – sako R.Barakūnas.
Koks lietuviškas alus gautų kilmės nuorodą?
Kaip sako alaus žinovas, jei lietuviškas alus visgi būtų oficialiai ženklinamas kilmės nuorodomis, didelė tikimybė, kad jos pirmiausia būtų suteiktos Aukštaitijoje verdamam alui.
Ir visai neatsitiktinai, mat lietuviškos aludarystės lopšiu yra laikoma Šiaurės rytų Aukštaitija – čia aludariai iš pradžių kūrėsi vienuolynuose, vėliau persikėlė į sparčiai besikūrusius dvarus, kuriuose buvo alaus brandinimui reikalingos didžiulės talpos ir alaus šaldymui būtini geri rūsiai.
Čia pakako derlingose Aukštaitijos žemėse išaugintų miežių ir kviečių, o gamtinės sąlygos buvo dosnios švaraus vandens.
Aukštaitija yra aukščiau kitų Lietuvos regionų, tad ir jos vanduo pasižymi mažesniu mineralų kiekiu. Kuo mažiau mineralų turi vanduo, tuo jis grynesnis ir tinkamesnis alaus gamybai.
Pasaulyje garsių alaus gamintojų istorijos prasidėjo miesteliuose, įsikūrusiuose greta tyro, iš kalnų čiurlenančio vandens šaltinio.
„Aukštaitijos krašto istorinės ir geografinės aplinkybės suformavo labai aukštą alaus kokybę. Tuo pačiu turtinga šio krašto aludarystės istorija leidžia plėsti mūsų alaus mėgėjų žinias, pasakoti ne tik alaus, bet ir aludarių krašto istoriją.
Mes kitaip vartojame gaminius su kokia nors kilmės nuoroda – juos skanaujame, lyginame, ieškome skirtumų ir panašumų, kalbamės apie juos su draugais, gilinamės į gamybos procesą. Kalbėdami apie kilmingą gaminį, tarsi tampame jo istorijos dalimi“, – sako R.Barakūnas.
Ryškėja aiškios tendencijos
Alaus gamybos profesionalas įvardija kelias pagrindines alaus vartojimo tendencijas, ryškėjančias tiek Europoje, tiek ir JAV – neįprasto skonio, aukštos kokybės, istoriškai turtingas ir įdomus alus.
Alaus bumas pastebimas ne tik tarp prisiekusių alaus žinovų. Kaip pastebi pašnekovas, alus vis dažniau atsiduria ir ant eksperimentuojančių gurmanų stalo.
Naujų tendencijų formuotojai – ta visuomenės dalis, kurios atstovai pirmieji pasigauna ir įgyvendina originalią idėją – buriasi išskirtinio alaus baruose, ieško nestandartinio alaus parduotuvių lentynose.
Juos žavi aludarių idėjos atkurti senąsias alaus rūšis, gamyboje naudoti aiškia geografine nuoroda pažymėtus apynius ir grūdus, atpažinti šių sudedamųjų dalių skonius. Kai kuriose šalyse tokio alaus vartojimas šįmet pirmą sykį pralenkė tradicines alaus rūšis.
„Aludarystės menas klesti, jį vertina vis daugiau žmonių. Žinoma, kad mes norime eiti koja kojon su pasaulinėmis tendencijomis – neabejojame, kad ir Lietuvoje kilmingas alus bus vertinamas taip pat kaip saugomos kilmės nuorodą turintis vynas ar šampanas.
Aludarių krašto gaminiai yra pirmieji mūsų eksperimentai, atkartojantys geriausias Lietuvos senąsias alaus gamybos tradicijas“, – sako „Kalnapilio“ aludaris R.Barakūnas.
