Alexandre’o Dumas romanas „Trys muškietininkai” pakeitė jo likimą.
Perskaitęs šią knygą A. Usmanovas užsimanė išmokti prancūzų kalbą ir sekti pagrindinio herojaus D’Artanjano pėdomis.
59-erių sulaukęs oligarchas dabar valdo 18,1 milijardo JAV dolerių vertės turtą.
Turtingiausias Rusijos žmogus ypač retai duoda interviu, bet po pietų Maskvoje su buvusiu Prancūzijos rinktinės ir Londono „Arsenal” futbolininku Thierry Henry jis sutiko papasakoti „L’Equipe” žurnalistams apie savo neblėstančią aistrą sportui.
– 2012-ųjų gruodį buvote perrinktas Tarptautinės fechtavimosi federacijos (FIE) prezidentu. Kokie jūsų ryšiai su šiuo sportu?
– Aš juo užsiėmiau 10 metų.
Pradėjau fechtuotis mokykloje, po to patekau į Uzbekistano rinktinę. SSRS laikais esu net laimėjęs keletą fechtavimosi kardu turnyrų.
Fechtavimasis, kaip sako prancūzai, yra pirmoji mano meilė. Šis sportas padarė daug įtakos mano asmenybei ir charakteriui.
Būtent todėl ėmiau rūpintis tais reikalais, kai fechtavimosi bendruomenė paprašė pagalbos.
Iš pradžių rėmiau Rusijos federaciją, mokėjau treneriams.
Tačiau labai greitai supratau, jog pats turiu kontroliuoti tas lėšas, kurias duodu kaip paprastas rėmėjas.
– Kai tapote FIE prezidentu, pradėjote mokėti premijas visiems pasaulio ir Europos čempionatų prizininkams. Ar finansuoti fechtavimąsi iš savo kišenės – gera išeitis?
– Nefinansuoju visko, bet stengiuosi patobulinti mūsų sporto sistemą.
2008-aisiais FIE biudžetas buvo 8 mln. eurų ketveriems metams. Dabar federacija turi po 5 mln. eurų per metus.
– Fechtavimasis kenčia dėl pasenusio savo įvaizdžio?
– Nesutinku. 2010 metų pasaulio čempionate Paryžiuje salės buvo pilnos.
Šįmet lapkritį „Grand Palais” rūmuose rengsime mūsų federacijos 100-mečio iškilmes. Ši šventė parodys, kad fechtavimasis įrašė daug šlovingų puslapių į pasaulio sporto metraštį.
Tokie atletai kaip Christianas Oriola (keturis kartus olimpinis čempionas) Prancūzijoje, Edoardo Mangiarotti (šešiskart olimpinis čempionas) Italijoje, Viktoras Sidiakinas (keturiskart olimpinis čempionas) ar Vladimiras Nazlimovas (triskart olimpinis čempionas) Rusijoje yra ryškios žvaigždės.
– Jums priklauso „Arsenal” futbolo klubo akcijų.
Kodėl pasirinkote Londono komandą?
– 1990-ųjų pabaigoje tai buvo mėgstamiausia mano komanda. Dėl savo trenerio (Arsene’o Wengero. – Red.) „Arsenal” buvo prancūzų futbolo mokyklos vaisius, turėjo visą būrį nuostabių žaidėjų, bet taip pat išsiskyrė angliška gynyba ir olandams būdingu puolimu.
Esu įsitikinęs, kad tų laikų „Arsenal” klubas savo žaidimo lygiu prilygo dabartinei „Barcelona” komandai.
Ši ekipa įrodė savo efektyvumą, nes rėmėsi A. Wengero sukurta žaidimo koncepcija.
Prancūzų treneris sugebėjo suderinti skirtingas futbolo mokyklas ir sukurti su niekuo nesulyginamą komandą. Ji buvo tiesiog neįveikiama. Ir būtent todėl ją pasirinkau.
Kai 2000-ųjų viduryje turėjau galimybę įsigyti klubo akcijų ir tapti vienu pagrindinių savininkų, negalvojau nė akimirkos. Buvau pasirengęs net visai perimti klubo kontrolę į savo rankas.
Bet tai nepavyko, nes kai kuriems rūpėjo tik verslas ir pelnas, todėl jie pasistengė sukurti išorės priešą.
Buvau pavaizduotas kaip piratas ir priešas.
Jie laimėjo šią partiją. Jie rado kitą pirkėją (amerikietį S.Kroenke. – Red.) ir pardavė jam kontrolinį akcijų paketą. Bet, kaip sako prancūzai, kas neišvengiama – tas dar įvyks.
– Ar iki šiol gailitės, kad nepavyko iš karto nusipirkti visų „Arsenal” akcijų?
– Ne daugiau negu tų nuostabių aktorių, kurie šiandien jau mirę, kai stebiu senus gerus filmus. Juk nieko jau nepakeisi.
Bet žinau, kad ratas apsisuks. Noriu pasakyti tik viena – norėčiau būti naudingesnis šiam klubui ir tikrai galiu toks būti.
– Kokie jūsų santykiai su „Arsenal” pagrindiniu akcininku S. Kroenke?
– Jokie.
– Ką jūs manote apie A. Wengero darbą?
– Dažnai su juo kalbėjausi. Man jis – vienas geriausių futbolo trenerių.
Jis vertas to, kad „Arsenal” įsigytų geriausius pasaulio žaidėjus, kurių reikia komandai, o ne pasitenkintų parduodamas geriausius savo žaidėjus varžovams.
– Ar jums skauda širdį, kai geriausi „Arsenal” žaidėjai apsivelka varžovų aprangą?
– Apima liūdesys. Negali skaudėti, nes toks yra laisvų asmenybių sprendimas. Nieko bloga, jeigu kas nors nori daugiau uždirbti, ir aš galiu tai suprasti.
Šiandien didžiausias A. Wengero laimėjimas yra jo per pastaruosius dešimt metų sukurtos dvi komandos.
Viena, kuri šiandien atstovauja varžovams, ir kita, kuri stengiasi išlikti tarp „Premier” lygos lyderių.
Tiesiog nedovanotina, kai klubo akcininkai gauna beprotiškus dividendus ir tuo pat metu dėl mažų sumų kontraktuose komanda nuolat praranda tokius kertinius savo žaidėjus kaip Robinas van Persie ar Patrickas Vieira.
Mes privalėjome padidinti šiems žaidėjams algą iš karto po to, kai jie ėmė žvalgytis kitur ir kiti klubai ėmė jais domėtis. Nežinau, kodėl to nebuvo padaryta.
– Ar neieškojote galimybių investuoti į kitą klubą, kuriame turėtumėte lemiamą balsą?
– Bet aš pats pasirinkau „Arsenal”! Tai nebuvo pinigų ar prestižo klausimas, nes mano pasirinkimą lėmė emocijos, kurias man kelia šis klubas.
Ir dabartinė „Arsenal” klubo situacija vis dar lieka įdomi investicija.
– Ar jūs investavote ir į Maskvos „Dinamo” klubą?
– Aš tik šiek tiek padėjau, nes „Dinamo” buvo mano vaikystės komanda.
Taip pat parėmiau Sankt Peterburgo „Zenit” komandą, kitus Rusijos ledo ritulio ir tinklinio klubus.
– Koks skirtumas tarp jūsų dalyvavimo „Arsenal” ir Tarptautinės fechtavimosi federacijos veikloje?
– Fechtavimasis nėra jokia investicija. Aš buvau išrinktas.
– Jūs nesate vienintelis Rusijos verslininkas, daug investavęs į sportą.
Pasaulis labiau žino Londono „Chelsea” savininką Romaną Abramovičių.
– (Nutraukia.) Pažįstu juos visus: Abramovičių, Rybolovlevą...
– Kodėl Rusijos turtuoliai investuoja į sportą, kuris dažniausiai neduoda ekonominės naudos?
– Tai prieštaringas klausimas.
Kaip galima sakyti, kad tokie klubai kaip „Manchester United”, kurio vertė – 1,5 milijardo dolerių, ar „Arsenal”, kainuojantis beveik milijardą dolerių, niekuo nenaudingi?
Man tikrai nėra keista, kai verslininkas amerikietis perka anglų klubą. Arba kai Tailando, Kinijos, Indijos ar Korėjos piliečiai taip pat perka Anglijos futbolo klubus.
– Tai naujų laikų norma?
– Kodėl? Bernard’as Tapie prieš keturiolika metų (iš tiesų prieš 27 metus. – Red.) nusipirko Marselio „Olympique”.
Po to šio klubo savininku tapo Robert’as Louis Dreyfusas („Adidas” bosas. – Red.).
O dabar Kataras – Paryžiuje. Ar tai normalu?
– Toks įspūdis, kad Rusijos milijardieriai ir Kataro šeichai panoro užvaldyti visą pasaulio sportą...
– Tuščios kalbos. Kiekvienas klubas turi savo valdžią. Ir savo investuotojus.
Paryžius ir jo klubas tik laimi dėl savo nuostabių investuotojų. Man jūsų svarstymai atrodo labai miesčioniški.
Jūs užduodate klausimus, kuriuos labai mėgsta mūsų geltonoji spauda.
Kataras – nedidelė šalis, neseniai iškovojusi nepriklausomybę. Ji gali investuoti ten, kur nori.
Taip pat ir Rusija. (Griežtu tonu užbaigia mintį.)
– Rusija 2014-aisiais pirmąsyk rengs žiemos olimpiadą. Ką jums tai reiškia?
– Mes galėjome rengti šią olimpiadą daug anksčiau, nes Rusija yra Šiaurės šalis.
Bet dabar mums visiems tai yra ir milžiniška galimybė. Viskas, kas bus pastatyta šia proga, liks prie Juodosios jūros esančio regiono žmonėms ir bus naudojama daug metų.
– Ką veiksite per olimpiadą Sočyje?
– Keistas klausimas. Tik Dievas gali atsakyti.
Jei būsiu geros sveikatos, nueisiu pažiūrėti atidarymo ceremonijos, moterų akmenslydžio, čiuožimo trumpuoju taku varžybų...
– Esate meno ir baleto mėgėjas. Ar jums nepatinka dailusis čiuožimas?
– Artimai draugauju su Tatjana Navka (2006-ųjų ledo šokių čempionė, čiuožusi kartu su Romanu Kostomarovu. – Red.).
Dievinu ir rėmiau Iriną Moisejevą (1975 ir 1977 metų pasaulio ledo šokių čempionę, čiuožusią kartu su Andrejumi Minenkovu. – Red.), Nataliją Liničiuk (1980-ųjų olimpinę ledo šokių čempionę, kuri čiuožė poroje su Genadijumi Karponosovu. – Red.).
Jelena Vodorezova (1983-iųjų pasaulio čempionato prizininkė, dabar dirbanti trenere. – Red.) yra ištekėjusi už vieno mano bičiulių.
Bet šis sportas labai pasikeitė. Jį dabar žiūrime kaip spektaklį, nes jis pasiekė savo sportines ribas.
– 2018-aisiais Rusija rengs pasaulio futbolo čempionatą. Tai bus dar didesnis iššūkis šaliai?
– Jis labai svarbus Rusijai, nes padės šaliai vystytis.
Prireiks daug investicijų, 11 miestų reikės sukurti būtiną infrastruktūrą. Mūsų laukia daug darbų, bet tai ne mano veiklos sritis. Aš būsiu tik vienas rėmėjų.
Biografijoje – ir 6 metai už grotų
Turtingiausio Rusijos piliečio Ališero Usmanovo biografijoje netrūksta skandalingų faktų ir datų.
1953 m. gimė Rytų Uzbekijoje musulmonų šeimoje. Tėvas buvo Taškento generalinis prokuroras.
1976 m. sužavėtas Alexandre’o Dumas romano „Trys muškietininkai” nusprendžia lankyti fechtavimosi treniruotes ir tapti profesionaliu sportininku. Nors pateko net į SSRS jaunių rinktinę, tėvas privertė rinktis diplomato karjerą, todėl įstojo į SSRS elito atžaloms skirtą Tarptautinių santykių institutą Maskvoje.
1980 m. turėjo bilietą į Maskvos olimpiados atidarymo iškilmes, tačiau netikėtai atsidūrė kalėjime. Kai Turkmėnijos karinė prokuratūra nubaudė už korupciją, 6 metus praleido už grotų. 2000-ųjų gegužės 3 d. Uzbekistano aukščiausiasis teismas priėmė sprendimą išteisinti ir reabilituoti už SSRS laikais paskirtą bausmę.
1992 m. vedė gimnastikos trenerę Iriną Viner, su kuria susipažino Taškento sporto mokykloje. Oligarcho žmona netrukus tapo Rusijos rinktinės trenere. Jos reikmėms netoli Maskvos buvo pastatytas specialus treniruočių centras, o sūnui atiteko soliariumų tinklas. Nebuvo užmirštos ir Rusijos gimnastės, kurioms buvo padovanoti butai Maskvoje ir automobiliai.
2000 m. savo karjerą versle pradėjęs kaip nedidelės plastikinių krepšių gamyklos savininkas A.Usmanovas vėliau buvo paskirtas „Gazprominvestholding” generaliniu direktoriumi. Ši bendrovė rūpinasi valstybinio Rusijos dujų milžino „Gazprom” investicijomis.
2005 m. tapo pagrindiniu „Metalloinvest” akcininku, o po to įsigijęs dar ne vieną šios srities bendrovę – ir svarbiausiu žaidėju pasaulio kalnakasybos, geležies rūdos ir plieno pramonės rinkoje.
2006 m.: paskatintas Kremliaus politikų nusipirko „Komersant” – įtakingiausią Rusijos ekonomikos dienraštį. Po to dar įsigijo ir 7 nacionalinius televizijos kanalus bei 33 regionines televizijos stotis.
2007 m. nusipirko 14,58 proc. „Arsenal” futbolo klubo akcijų Londone. Šiuo metu turi 29 proc. akcijų, tačiau kontrolinis Londono klubo akcijų paketas vis dar priklauso amerikiečiui Stanui Kroenke.
2008 m. gruodžio 6-ąją buvo išrinktas Tarptautinės fechtavimosi federacijos prezidentu, nukonkuravęs prancūzą Rene Rochą. Po ketverių metų perrinktas antrajai kadencijai be jokios opozicijos.
2012 m. tapo pirmuoju privačiu „Facebook” investuotoju, pasinaudojęs „Digital Sky Technologies” (DST) investicijų fondu. Prabėgus trims savaitėms po to, kai šis socialinis tinklas pateko į biržą, birželio mėnesį už 1,2 milijardo eurų pardavė jam priklausančias akcijas. Bet iki šiol dar valdo 5,4 proc. „Facebook” kapitalo, 70 proc. Rusijos interneto rinkos ir „MegaFon” – antrąją pagal dydį Rusijos mobiliojo ryšio bendrovę.
