Ar verta žiemą bėgioti lauke mažiau ar net visas bėgimo treniruotes perkelti į maniežą? Ar ant bėgimo takelio? Į šį klausimą atsakymą turi bėgimų gamtoje organizatorė ultramaratonininkė Viktorija Tomaševičienė. „Man patinka vasara, bet bėgioti galiu bet kokiu oru. Prie minus 20, žinoma, didelio malonumo bėgioti tikrai nėra, nors įmanoma, bet pas mus žiemos kuo toliau tuo labiau tampa tinkamos bėgiojimui. Man patinka bėgioti gamtos takais tiek vasarą, tiek ir žiemą. Bėgant aš pailsiu ir „atpalaiduoju“ smegenis, dėl to vertinu bėgimą gamtoje, kur yra daug gražių vaizdų, erdvės ir kažkiek vienatvės. Gamta man patinka, nes ten, jei tik nori, gali bėgti kad ir tris ar penkias valandas ir nesutikti nei gyvos dvasios. Niekaip negalėčiau iškeisti erdvių, bekraščių ir švarių gamtos takų į mažą, prakaitu ir guma „atsiduodantį“ maniežą.“ – savo meilės trail bėgimui neslepia ultramaratoninkė.
Organizuojant bėgimus gamtoje „Laukinis trail turas 2017“ Viktorija ir jos vyras Julius nubėga ne vieną dešimtį kilometrų ieškant įdomiausių trasų varžyboms įvairiose Lietuvos vietose. Kai bėgimo varžybų organizavimas tampa darbu tenka bėgti ir per sniegą, ir per purvą, ir per lietų, nes yra laikas iki kada trasos turi būti paruoštos varžyboms ir nesvarbu koks tuomet oras.
„Dažniausiai tik pirmi žingsniai į lietų, sniegą, šaltį ar tamsą būna sunkesni ir reikalauja valios pastangų išlipti iš šiltos mašinos ar praverti namų duris, bet paskui, jei tik yra tinkama apranga ir avalynė, oro sąlygos įtakos bėgimui beveik neturi. – savo mintimis dalinasi Viktorija. – Žiemą, jei teisingai apsirengi, tuomet tik išėjus į lauką būna vėsu, bet pradėjus bėgti sušylama per pirmas penkias minutes. Esant minusinei temperatūrai aš renkuosi vėjui ir vandeniui nepralaidžią striukę ir termo drabužius po ja. Kepurė, kaklaskarė ir pirštinės taip pat yra būtinas atributas. Jei lauke yra sniegas ir ledas arba planuoju bėgti trasą, kur daug medinių laiptelių, tiltelių ar medžių šaknų – aviu trail bėgimui skirtus bėgimo batelius su metaliniais vinukais. Tokia avalynė apsaugo nuo slidinėjimo trasoje, todėl per ledą ar šlapią medį galima bėgti kaip per asfaltą. Žiemą temsta anksti, o mano bėgimo trasos neapšviestos, nes bėgioju gamtoje. Galvos žibintas žiemą man toks pats bėgimui būtinas daiktas kaip ir bėgimo bateliai. „Teisinga“ striukė, batai ir galvos žibintas ir nebėra jokių pasiteisinimų dėl „blogo“ oro, ledo ar tamsos ir bėgimas tampa malonumu.“
Viktorija yra ultramaratonininkė ir yra bėgusi ultra trail varžybose įvairiose Europos šalyse. Vienos jai didžiausią įspūdį palikusių varžybų vyko kaimyninėje Lenkijoje.
„Vienos iš pirmųjų mano ultra trail varžybų užsienyje buvo rudens pabaigoje 70 km bėgimas Lenkijos kalvomis, – prieš tris metus vykusių Lemkowyna ultra trail varžybų prisiminimais dalinasi Viktorija. – Trasa vedė kalvomis, kurios buvo labai molingos. Batai klimpo į purvą susimaišiusį su moliu iki čiurnų ar net pusės blauzdos ir po kelių valandų jau nebemačiau savo batų spalvos. Buvo slidu ir labai klampu. Trasa buvo labai nelengva, nebuvau mačius tiek ilgai besitęsiančių purvo kelių, bet po šių varžybų supratau, kad pas mus Lietuvoje purvo beveik nėra. Kita įspūdinga patirtis buvo Karkonoski ultra trail varžybose taip pat Lenkijoje. Jos vyko ankstyvą pavasarį Lenkijos kalnuose ir buvo vadinamos žiemos ultra bėgimu, nes kalnuose sniego vietomis buvo iki kelių. Nors šios varžybos garsėja atšiauriomis oro sąlygomis, bet norinčių į jas patekti daugiau negu organizatorių nustatytas dalyvių skaičiaus limitas. Skiriama pora mėnesių registracijai ir tuomet vyksta loterija tarp užsiregistravusių bėgikų, kas pateks į varžybas. Man pavyko patekti tarp laimingųjų laimėjusių loteriją per pirmą bandymą. Varžybos buvo įsimintinos. Pakilus į kalnus pūtė ledinis vėjas, miglos lašeliai šalo ant veido, blakstienų, drabužių, laikrodžio. Tam, kad matyti laikrodžio ekraną teko dantimis nuo jo ledą nugraužti. Matomumas į tolį buvo apie penkis metrus. Kai kur sniego buvo iki kelių. Ir tik nusileidusi iš kalnų po aštuonių valandų bėgimo supratau, kad šiek tiek nušalau veidą, nes nosis ir žandai dar kelias savaites buvo raudoni ir kaistantys. Tokie išbandymai man labai įdomūs. Taip nenorėčiau bėgioti kasdien, bet kartą išbandyti buvo vertinga patirtis. Lietuvoje tokių atšiaurių sąlygų man dar nepasitaikė, pas mus nebūna tokio šalto ir stipraus vėjo. Tikrai negalime skųstis mūsų žiemomis – jos tikrai švelnios palyginus su pavasariu Lenkijos kalnuose.“
Po išbandymų užsienio varžybose vėlyvą rudenį ir ankstyvą pavasarį Viktorijos bėgimas gamtos takais Lietuvoje šaltuoju sezonu visai negąsdina.
„Yra trasų ir vietų, kur galima bėgioti tik vėlyvą rudenį ar žiemą. – bėgimo šaltuoju sezonu gamtos takais privalumus atskleidžia ultramaratonininkė. – Vasarą pas mus laba vešli augmenija. Gamtoje neprižiūrimose, labiau laukinėse vietose priauga dilgėlių bei kitų aukštų žolių ir takai, kuriais galima bėgioti žiemą, vasarą būna neprabėgami. Taip pusei metų „užsidaro“ priėjimai prie kai kurių atodangų, piliakalnių ar kitų vaizdingų ir įdomių vietų. Dalis varžybų, kurios įtrauktos į „Laukinis trail turą 2017“ gali vykti tik ankstyvą pavasarį, vėlyvą rudenį ar žiemą. Yra įspūdingų panoramų, kurios atsiveria nuo Kauno marių šlaitų, o Neries regioniniame parke šalia Dūkštų yra buvusio Velniakampio dvaro koplyčios ir skalbinių balyklos griuvėsiai – istoriniai objektai menantys XIX amžių, bet jie vasarą būna apsupti dešimtimis kvadratinių metrų dilgėlių plotais. Dalis mūsų gamtos ir net istorinių įdomių objektų pasiekiami tik šaltuoju metų laiku ir tikrai verta tuo metu bėgioti, keliauti ir atrasti tai, kas vasarą būna paslėpta po augmenijos užtvaromis.“
Bėgiojant šaltuoju metų laiku ir ypač dalyvaujant varžybose ultramaratonininkė pataria neprisirengti per daug ir neperkaisti. Tai reiškia neprisirengti per šiltai, kad bėgant nepasidarytų karšta, o po bėgimo iš karto persirengti sausais ir šiltais drabužiais.
