Žaidynėse – Šaltojo karo aidas
1956-ųjų spalio 23-iąją tūkstančiai demonstrantų, nepatenkintų sovietiniu režimu, išėjo į Budapešto gatves. Taiki demonstracija po keleto valandų virto ginkluotu sukilimu: vengrai užėmė pagrindinio laikraščio redakciją ir spaustuvę, ginklų sandėlį, šovinių gamyklą, vieną stotį.
Atmosfera kaito ir Maskvoje buvo nuspręsta sukilimą malšinti sovietų armijos daliniais. Kruvinas susidūrimas truko daugiau kaip dvi savaites. Žuvo 3000 vengrų, apie 20 tūkst. sužeista. Sovietai prarado 700 kariškių.
Tokioje aplinkoje Vengrijos sportininkai rengėsi Melburno olimpiadai. Daug atletų į Australiją neišvyko, baimindamiesi dėl savo šeimų saugumo. O tie, kuri ryžosi keliauti, autobusais važiavo į Prahą – dauguma skrydžių iš Vengrijos sostinės buvo uždrausta.
Į Australiją išvyko ir Vengrijos vandensvydžio rinktinė. Jos susidūrimo su SSRS komanda laukė ne tik vengrai, bet ir Šaltojo karo piką išgyvenantis visas pasaulis. Jo akyse buvo numalšintas vengrų maištas ir Vakarų spauda negailėjo spalvų aprašydama tuos įvykius. Tuo tarpu SSRS laikraščiuose tos įtampos tarytum niekas nepastebėjo.
Vėliau SSRS vandensvydininkai pasakojo, kad jie žinojo apie įvykius Budapešte, bet neteikė tam didelės reikšmės. Jaunai sovietų rinktinei mačas su Vengrija buvo pirmiausia sportinė dvikova su olimpiados favoritais.
„Mes žaidžiame, jie mušasi“
SSRS rinktinė į finalo šešetą pateko užėmusi antrąją vietą A grupėje, o vengrai tapo B grupės nugalėtojais. Iškovojusių dar po dvi pergales komandų keliai susikirto olimpiados pusfinalyje.
„Mes ruošėmės rungtynėms, o ne muštynėms, – prisiminė rusas vandensvydininkas Jurijus Šliapinas. – Galvoje buvo viena mintis – kaip geriau sužaisti“.
O vengrai priešingai – pusfinalį vertino kaip politinį susidūrimą. Likus dienai iki rungtynių spaudoje pasirodė keli agresyvūs Vengrijos vandensvydininkų interviu, galutinai suformavusių visuomenės nuomonę apie mačą.
Kai Vengrijos ir SSRS rinktinės įžengė į baseiną, tribūnos buvo perpildytos – į 6000 vietų areną susigrūdo dviem tūkstančiais daugiau. Bilietai, paprastai kainavę 3-4 dolerius, buvo pardavinėjami po 30-40 dolerių. Minia troško vengrų pergalės. Pasak liudininkų, tribūnose buvo daugybė vengrų emigrantų.
„Mes nutarėme išvesti rusus iš kantrybės, – po daugelio metų prisiminė Ervinas Zadoras, – Planas buvo toks: mes žaidžiame, jie mušasi“.
Vengrai išties žaidė puikiai: pagirtinai gynėsi, išnaudojo progas puolant ir antroje mačo pusėje pirmavo 4:0. Tuo pat metu jie provokavo varžovus – mokėdami rusiškai, įžeidinėjo ir pravardžiavo SSRS sportininkus. Šie ilgai laikėsi, bet įtampa baseine augo.
Vandensvydis – kontaktinis sportas ir jau iki pertraukos žiūrovai išvydo keletą smulkių susidūrimų. Reikėjo tik degtuko, kad kiltų sprogimas.
„Į mus skriejo viskas, kas pasitaikė po ranka“
Iki šiol tiksliai nežinoma, kas išprovokavo lemiamas muštynes tarp Valentino Prokopovo ir E.Zadoro. Todėl pateikiame abiejų rinktinių narių atsiminimus.
„Pamačiau, kaip Zadoras trenkė Prokopovui, ir šis vengrų puolėjui rėžė atgal, – pasakojo J.Šliapinas. – Manau, kad Prokopovas negalėjo tiesiog priplaukti ir smogti. Matyt, jie apsikeitė smūgiais. Bet Prokopovas trenkė arba smarkiau, arba tiksliau“.
„Paskutinėmis minutėmis dengiau Prokopvą, – kalbėjo E.Zadoras. – Pasakiau, kad jis nevykėlis ir jo šeima tokia ir anokia. Bet problemų nekilo, kol aš nepadariau klaidos: žvilgtelėjau, kodėl teisėjas sušvilpė. Man nereikėjo nuleisti akių nuo Prokopovo. Tada pamačiau, kaip jis šoko iš vandens ir ranka trenkė man į galvą“.
V.Prokopovo smūgis, atrodo, buvo ne tiek stiprus, kiek taiklus – vengrui prakirstas kairysis smilkinys. Iš žaizdos akimirksniu pasipylė kraujas, bet E.Zadoras dar maždaug minutę žaidė, paskui save vandenyje palikdamas kruviną juostą.
Žiūrovai ir taip nesitvėrė, bet teisėjo nurodymas pakeisti E.Zadorą dėl traumos sukėlė tikrą sprogimą. Sirgaliai puolė per užtvarus baseino link, keikdami sovietų sportininkus ir spjaudydami į baseiną, kuriame vis dar buvo abiejų komandų žaidėjai.
„Kai Zadoras priplaukė prie krašto ir kruvina ranka perbraukė sau per veidą, prasidėjo kažkas neapsakoma. Rodėsi, nuo triukšmo sprogs ausų būgneliai. Į mus skriejo viskas, kas pateko po ranka įniršusiems žiūrovams. Visa komanda susispaudė centre ir dangstėmės nuo butelių, kažkokių nuolaužų, monetų“, – prisiminė Borisas Goichmanas.
Teisėjai nutraukė rungtynes, o policija apramino minią, kad SSRS vandensvydininkai galėtų pasiekti drabužinę. Mačas buvo sustabdytas likus minutei iki pabaigos ir vengrams pirmaujant 4:0, todėl šį rezultatą nuspręsta laikyti galutiniu. Vengrai pateko į finalą, sovietų laukė kova tik dėl 3-osios vietos.
Kitą rytą visuose Vakarų laikraščių pirmuosiuose puslapiuose pasirodė iš baseino kruvinu veidu einančio E.Zadoro nuotrauka. Tada ir gimė mačo pavadinimas, išlikęs iki šių dienų: „Kraujas baseine“.
Vengrijos rinktinė finale 2:1 nugalėjo Jugoslaviją ir tapo olimpine čempione.
Iškart po žaidynių pusė Vengrijos vandensvydininkų, įskaitant ir E.Zadorą, pasiprašė politinio prieglobsčio Australijoje. Galiausiai E.Zadoras liko vienintelis iš pabėgėlių, kuris taip ir negrįžo į gimtinę. Jis daug metų dirbo plaukimo treneriu JAV, o vienas iš jo auklėtinių buvo tada dar jaunas Markas Spitzas.
SSRS komanda paskutiniame žaidynių mače 6:4 įveikė Vokietiją ir gavo bronzą. Bet namuose rinktinę pasitiko šaltai. Apie Vengrijos ir SSRS mačą laikraščiuose pasirodė tik trumpos žinutės su rezultatu, be dramatiškų įvykių aprašymo. Nusipelniusių sporto meistrų ženklelius už trečiąją vietą sovietų vandensvydininkams įteikė tik po 46 metų.
2002-aisiais buvo surengtas legendinių rungtynių dalyvių susitikimas. Vengrijos ir sovietų sportininkai atsiprašė ir neturėjo pretenzijų vieni kitiems. Bet mačas tapo istoriniu – dramatiškesnės dvikovos per kitus 60 metų vandensvydyje nepasitaikė.
