1972-ųjų rudenį Niurjorko maratono organizatorius Fredas Lebowas susisiekė su įtakingo leidinio „The New York Times“ redakcija. Jis pakvietė žurnalistus atvykti prie starto linijos ir žadėjo reginį, kurio šie nenorėtų praleisti.
Tai turėjo būti iki tol didžiausias bėgimas – 250 dalyvių buvo pasiruošę Centriniame parke įveikti 42 km 195 m distanciją.
Bėgikų minioje buvo ir šešios moterys. Jos pasirodė prie starto linijos ir ėmė ruoštis pirmajam Niujorko maratonui, kuriame turėjo būti fiksuojami moterų rezultatai.
Iki tol moterims buvo draudžiama dalyvauti tokiuose bėgimuose, aiškinant, kad ilga distancija gali būti pavojinga jų sveikatai ir moteriškumui. Kai kurie oficialūs asmenys net „perspėjo“, kad bėgant tokias ilgas distancijas gimda gali tiesiog iškristi.
Tačiau moterys nepaisė draudimų ir rasdavo būdų, kaip dalyvauti bėgimuose. Kartais tai darydavo paslapčia. Pavyzdžiui 1967-aisiais Kathrine Switzer Bostono maratone bėgo pasivadinusi K.V. Switzer. Tokiu būdu neatskleidama savo lyties ji gavo dalyvio numerį ir įveikė distanciją.
Tačiau 1972-aisiais mėgėjų lengvosios atletikos sąjunga (A.A.U.), bei JAV maratonų asociacija oficialiai leido moterims dalyvauti bėgime.
Sušvelninti nuostatai leido moterims startuoti „lygiaverčiai“ su vyrais. Tačiau naujosios taisyklės turėjo išimtį – moterys turėjo startuoti 10 minučių anksčiau arba vėliau, nei vyrai.
Tą saulėtą lapkričio sekmadienį buvo pasiruošta, kad moterys galėtų startuoti 10 minučių iki išbėgant vyrams. Tačiau startą skelbiančiam ginklui iššovus moterys trasoje atsisėdo.
„Jos sėdėjo 10 minučių, protestuodamos prieš A.A.U., kuri nusprendė, kad jos turi startuoti atskirai.
Tačiau kai tik 272 vyriškiai buvo pasiruošę bėgti, visos šešios moterys atsistojo ir pradėjo bėgti su jais“, - rašona 1972-aisiais spausdintame straipsnyje.
Šešios moterys – Lynn Blackstone, Jane Muhrcke, Liz Franceschini, Pat Barrtett, Nina Kuscsik ir Cathy Miller – sėdėjo laikydamos pačių pasidarytus plakatus su užrašu „Ei, A.A.U. Dabar 1972-ieji. Pabuskite“. J.Muhrcke vilkėjo Supermeno marškinėlius.
N.Kuscsik buvo viena pagrindinių protesto organizatorių: „Rūpinausi, kad visos būtų iškėlusios plakatus. Buvo nuostabu.“ Kiek anksčiau tais pačiais metais ji tapo pirmąja moterimi, oficialiai laimėjusia Bostono maratoną.
„The New York Times“ fotografo užfiksuota sėdinčių moterų nuotrauka buvo išspausdinta per keturias skiltis, o žinia ėmė sklisti. Žiniasklaidos sugėdinta A.A.U. netrukus panaikino „lygiaverčio, bet atskiro“ bėgimo taisyklę.
„Tai buvo proveržio metai. Į mus nebežiūrėjo, kaip į merginas. Į mus žiūrėjo, kaip į sportininkes. Tai padarė didžiulį darbą ir atskleidė moterų bėgimo potencialą“, - sakė K.Switzer.
1974-aisiais ji laimėjo Niujorko maratoną. Šiemet būdama 70-ies vėl startuos. O jai kompaniją palaikys gausus būrys moterų.
Moterų bėgimo populiarumas, nuo to laiko, kai A.A.U. panaikino šią taisyklę, greitai šovė į viršų. 1980-aisiais 10 proc. maratonų JAV dalyvių buvo moterys. 2016-aisiais – 44 proc.
Praėjusiais metais Niujorko maratone finišavo 21 tūkst. 464 moterų – daugiau nei bet kada anksčiau. Tikimasi, kad šiais metais šis skaičius bus dar didesnis.
Ar šešios moterys, kurios anuomet pasiryžo protestui, įsivaizdavo, kokią revoliuciją tai sukels?
„Niekada. Manau, kad vyrai, kurie pirmą kartą buvo aplenkti moterų, gerokai nustebo. Bet jie priprato prie to“, - sakė J. Muhrcke. 77-erių moteris vis dar bėgioja ir ketina stoti prie starto linijos Niujorke.
