Laboratorija, turinti išgelbėti Kenijos, kaip bėgikų tautos, reputaciją, įsikūrė Kenijos sostinės Nairobio verslo kvartale.
Biurų pastato penkto aukšto koridoriuose įrengtos stebėjimo kameros, durys atsidaro tik surinkus skaičių kodus.
Tokios yra saugumo taisyklės, kurias nustatė Pasaulinė antidopingo agentūra (WADA).
Po pergalių – dopingo šešėlis
Baltu chalatu vilkinti Eunice Ombati palenkusi galvą stovi prie laboratorijos šaldytuvų. Ji sklaido savo darbo kalendorių – ten tik keletas tuščių vietų.
Ši 44 metų moteris kovoja prieš trumpųjų ir ilgųjų nuotolių bėgikų apgavystes.
Tai – rungtys, kurios jau daugelį metų Kenijai pelno pasaulio čempionatų ir olimpinių žaidynių lyderio pozicijas.
Šeši aukso ir keturi sidabro medaliai buvo parsivežti vien 2016 metais iš Rio de Žaneiro (Brazilija) vasaros olimpinių žaidynių.
Kai Kenija išsikovojo stebuklingos bėgimo šalies reputaciją, tauta didžiavosi savo atletais.
Bet dabar virš Kenijos bėgikų pakibo didžiulis įtarimų šešėlis. 95 proc. šalyje aptiktų teigiamų dopingo mėginių priklauso būtent žinomiems visame pasaulyje Kenijos lengvaatlečiams. Tokius duomenis pateikė WADA.
Dešimtys bėgikų iš Rytų Afrikos šalies buvo nutverti dėl dopingo vartojimo. Tarp jų – maratono žvaigždės Jemima Sumgong ir Rita Jeptoo.
Praėjusį balandį pusmaratonio pasaulio rekordininkui Abrahamui Kiptumui dėl įtarimo vartojus dopingą nebuvo leista bėgti Londono maratone.
Nairobyje įkūrus laboratoriją, kurią WADA pirmąją pripažino Rytų Afrikoje, padėtis turėtų pagerėti.
Lenktynės su laiku
Laboratoriją įkūrė ir finansuoja Tarptautinės lengvosios atletikos federacijos (IAAF) Sąžiningumo padalinys.
Šio skyriaus tikslas – vėl padaryti lengvąją atletiką patikima sporto šaka.
Jos įvaizdžiui labai pakenkė Afrikos bėgikai, apie kuriuos buvo daug rašoma ir jais žavimasi.
Nuo 2018 m. rugsėjo E.Ombati ir jos aštuoni bendradarbiai biologiniam atleto pasui atliko bendrus kraujo tyrimus. Laboratorija kiekvieną savaitę paima po 25–30 mėginių.
Testo rezultatai automatiškai tikrinami WADA įranga. Esant pažeidimams įsijungia pavojaus signalas.
E.Ombati teigimu, jos darbas dažnai yra lenktynės su laiku, nes daugelio dopingo preparatų vartojimą galima įrodyti tik mėginius ištyrus per 48 val.
Šalyje, kur keliai labai prasti, kai kurie mėginiai laboratoriją pasiekia tik prieš analizės termino pabaigą.
Iki 2018-ųjų vasaros testai iš Rytų Afrikos tyrimams buvo skraidinami į Dohą (Kataras), Paryžių (Prancūzija) arba Oslą (Norvegija). Tačiau daugelis jų būdavo jau nebetinkami tyrimams.
Dėl to WADA tyrėjas Gunteris Youngeris laboratoriją Nairobyje vadina svarbiu žingsniu kovojant su apgavystėmis.
Norint pasiekti ilgalaikį rezultatą, atletus reikia kontroliuoti nuolat – iki šiol to nebuvo, nes mėginiai iš afrikiečių buvo imami tik per varžybas.
Privertė stiprinti kontrolę
Daugelį metų Kenijoje dopingo problema buvo ignoruojama, apie tai nekalbama, vengiama pranešti. Sporto valdininkams rūpėjo tik jų interesai, o šalis norėjo išsaugoti išdidžios bėgikų tautos vardą.
Nacionalinės federacijos atstovai skandalus dėl dopingo pateikdavo kaip pavienius atvejus, kaltę vertė užsienio treneriams ir vadybininkams, kurie neužkirsdavę kelio piktnaudžiavimui medikamentais.
Veidmainišką „nieko nežinau“ žaidimą Kenija žaidė, kol nekilo grėsmė būti pašalintai iš Rio de Žaneiro vasaros olimpinių žaidynių. Tik tuomet šalies vyriausybė priėmė antidopingo įstatymą ir įkūrė Nacionalinę antidopingo agentūrą (ADAK).
Jos vadovas Japhteras Rugutas džiaugėsi, kad iki praėjusių metų pabaigos buvo ištirta 1000 kraujo mėginių.
„Bet kol poros tūkstančių dolerių apdovanojimas gali akimirksniu pakeisti atleto ir jo šeimos gyvenimą, kenijiečiai bandys vartoti dopingą. Ir nesvarbu, ar bus kontroliuojami, ar ne“, – sakė J.Rugutas.
Jis pasakojo apie bendradarbiavimą su farmacijos žinyba, draudimą be recepto pardavinėti fizinį pajėgumą didinančius medikamentus, gydytojams skaitomus pranešimus, kad jie turėtų atsispirti lengvai už dopingą uždirbamiems pinigams.
Mistinė vieta šalies vakaruose
Didžioji kova su dopingu vyksta Kenijoje, kur beveik visi aukšto meistriškumo bėgikai gyvena nutolę nuo šaliai įprastos realybės.
Kenijoje jaunimas nedaug ką gali veikti, išskyrus lauko darbus. Ten nėra jokios pramonės, o ištvermę ugdantis sportas daugeliui yra vienintelis kelias išsiveržti iš skurdo.
Edwinas Kibetas sakė, kad būtų laimingas, jei pagaliau vėl galėtų mokėti už elektrą.
Vienintelė dirbtinė šviesa Iteno vietovės pakraštyje stovinčiame skarda dengtame plytų namelyje sklinda iš subraižyto išmaniojo telefono ekrano. Jį įkrauna šalia gyvenantis draugas.
180 cm ūgio vyriškis sveria 60 kg, ir tai vadina idealiu bėgiko svoriu.
Prieš šešerius metus jis paliko šeimą davęs pažadą sugrįžti kaip pasiturintis žmogus.
Su kelioniniu krepšiu E.Kibetas atvyko į Kenijos vakaruose 2400 m aukštyje virš jūros lygio stūksantį Iteną. Nuo gimtojo kaimo jį skiria trys valandos kelio automobiliu.
Jis buvo girdėjęs apie šią kone mistišką vietovę, kur kiekvienas gali tapti čempionu, – čia Europos treneriai ir talentų žvalgai ieško naujų bėgikų.
Itenas padovanojo pasauliui tiek daug legendinių Kenijos bėgikų, tad nieko nuostabaus, kad kiekvienais metais atletai ir treneriai plūsta į talentų kalvę.
Šioje vietovėje daug įvairių bėgikų stovyklų, viešbučių ir sporto prekių parduotuvių, dauguma priklauso buvusiems Kenijos bėgimo sporto didvyriams.
Bėgimo dievaičių pasaulio čempionų Wilsono Kipsango ar Mary Keitany prabangios vilos Iteną padarė tūkstančių vyrų ir moterų didelių vilčių vieta.
Dauguma atvyksta iš dar vargingesnių atokių Kenijos vietovių. Itene jie dažnai gyvena barakuose be vandentiekio, o tualetas – tik skylė žemėje.
Daugelis jų tikisi dalyvaudami maratone Šiaurės Amerikoje arba Europoje užsidirbti truputį pinigų, nors apdovanojimas gali būti vos pora šimtų eurų.
„Bėgimas – tai verslas“, – įsitikinę kenijiečiai.
Negali pragyventi iš sporto
2018-aisiais E.Kibetas dalyvavo 10 kilometrų lenktynėse Tanzanijoje. Jis dienų dienas važiavo autobusu ir starto mokestį sumokėjo pats. Ir tai vis tiek apsimokėjo. Jo laikas – 31 min. 36 sek. – nebuvo geriausias.
Bet jis bėgo pakankamai greitai, kad pasiektų pergalę ir pelnytų apdovanojimą – 300 000 Tanzanijos šilingų (110 eurų).
Dalį pinigų nusiuntė šeimai, o už likusius nusipirko pupų, ryžių ir du kilogramus avienos.
Kaip ir daugelis bėgikų, E.Kibetas negalėtų pragyventi tik iš sporto. Kas du mėnesius jis dirba savo tėvų fermoje, kur gyvena jo žmona ir vaikai. Jis nuima kukurūzų ir bulvių derlių, traktoriumi aria dirbamą žemę, kerpa avis, taiso tvoras.
E.Kibetas nori pagaliau išmėginti jėgas Europoje.
Praėjusių metų pradžioje jam beveik pavyko – Vokietijos sporto agentūra norėjo su E.Kibetu sudaryti sutartį.
„Bet už skrydį turėjau susimokėti pats. Man tai visiškai neįvykdoma“, – nusiminęs sakė E.Kibetas.
Bet jis negali pasiduoti ir dėl to, kad pamažėle traukiasi iš geriausio bėgikui amžiaus – jam jau 34-eri. O šeima sotesnio gyvenimo viltį sieja tik su juo.
E.Kibetas supranta, kad niekas taip nekenkia jo šalies įvaizdžiui kaip dopingą vartojantys sportininkai.
„Tie apgavikai baudžia mane ir kitus, kurie elgiasi garbingai“, – įsitikinęs E.Kibetas.
Tačiau vyras prisipažįsta, kad per visus tuos metus niekas nekontroliavo dėl dopingo vartojimo ir tik nuo kiekvieno sąžinės priklausė, ar jis nevartojo uždraustų preparatų.
Parengė Ona KACĖNAITĖ
