Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kalifornijoje, gyvenanti Inga sako: „Avarija įvyko, kai man buvo 22-eji. Praėjo beveik 20 metų. Jie prabėgo akimirksniu.“ Per avariją ji neteko abiejų kojų virš kelių, buvo sužalotos ir rankos.
Prieš pusantrų metų ji išleido knygą „Nesustabdoma. Tai pasirinkimas“ („Un-stoppable. It’s a Choice“) apie tragišką savo gyvenimo istoriją. 2018 m. San Fransisko knygų festivalyje ji buvo išrinkta tarp geriausių pavasario knygų.
2020-ųjų kovą I.Lizdenytė lankysis Lietuvoje – skaitys pranešimą konferencijoje „Moters vizija“.
Ji vyks Lietuvos parodų ir kongresų centre LITEXPO kovo 8-ąją, Tarptautinę moters dieną.
– Savo svajonę vėl vaikščioti vis tiek pasiekiau, nors man buvo sakyta, kad niekada nevaikščiosiu. Kartais tai iš tikrųjų atrodė neįmanoma. Taip, tai buvo tikras stebuklas.
Savo tikslą vaikščioti pasiekiau praėjus trejiems metams po tragedijos, kai Kalifornijoje man buvo pagaminti kojų protezai, – pasakoja moteris.
– Bet netrukus iškilo problema dėl kairės kojos, ji nebuvo pašalinta net per dvi operacijas. Turėjau nutraukti vaikščiojimą.
Tada nusprendžiau susikoncentruoti į kitą savo tikslą – atsistoti ant kojų kita prasme, t.y. tapti visiškai savarankiška ir susikurti visavertį gyvenimą JAV.
Tada mano gyvenimas ir pradėjo antrąjį kvėpavimą. Dabar esu neįgaliojo vežimėlyje, bet, nepaisant avarijos pasekmių, gyvenu dinamišką, prasmingą, tikslingą gyvenimą.
Gali skambėti keistai, bet jei atvirai, dabar jaučiuosi laimingesnė nei prieš avariją.
– Jūsų artimieji Vilniuje, o jūs įsikūrėte už Atlanto, Kalifornijoje, susiradote darbą, mokėtės, parašėte knygą, pelnėte apdovanojimą. Ar prieš daugelį metų nebuvo baisu vienai vykti į visai kitą pasaulį?
– Būsiu atvira – buvo labai sunku palikti šeimą, draugus, mylimą Vilnių. Prireikė ryžto ir drąsos išvykti į kitą pasaulio kraštą, nes neturėjau absoliučiai jokių garantijų ir ėjau į visišką nežinomybę.
Išvykau todėl, kad grįžusi iš pirmosios kelionės į Kaliforniją greitai pamačiau, kad net ir gerai padaryti kojų protezai gyvenant Vilniuje nesuteiks man tokio gyvenimo, kokio norėjau.
Protezai, kad ir kokie geri jie būtų, vis tiek nėra tavo kojos ir jais vaikščioti mano atveju tikrai buvo nelengva ir dažnai rizikinga.
Vietos klimatas, nepritaikyta miesto aplinka ir transportas žmonėms, turintiems fizinę negalią, ir toliau buvo didžiulis iššūkis ir kliūtis.
Per pirmąjį vizitą Kalifornijoje pamačiau, kad ten idealios galimybės man gyventi savarankiškai.
Sužavėjo pozityvus amerikiečių požiūris, jų geranoriškumas ir visiškai pritaikyta aplinkos ir viešojo transporto infrastruktūra žmonėms, turintiems fizinių trūkumų.
Amerikoje pirmą kartą pamačiau, kad neįgalieji visur turi vienodas galimybes, su jais elgiamasi pagarbiai ir ten iš tikrųjų galima gyventi visavertį gyvenimą nepaisant negalios. JAV gana griežti įstatymai, ginantys neįgaliųjų teises.
Prieš mane buvo pasirinkimas: likti namie ir su šeimos pagalba gyventi be rūpesčių, bet būti uždarytai tarp keturių sienų, arba išeiti iš komforto zonos ir rizikuoti, bet turėti galimybę kurti savo gyvenimą.
Todėl, kad ir kaip sunku buvo atsiplėšti nuo artimųjų ir savo pasaulio, aš pasirinkau galimybę.
Tai buvo širdį draskantis sprendimas mano šeimai. Bet ji matė, kaip aš kankinuosi būdama įkalinta tarp namų sienų, ir palaikė mane visuose mano siekiuose, kad tik būčiau laiminga.
– Kaip teka jūsų gyvenimas dabar?
– Dabar mano gyvenimas iš esmės pasikeitęs nuo to, koks buvo Lietuvoje. Kalifornijoje gyvenu nuo 2005-ųjų. Gyvenu nuomojamame bute, esu savarankiška.
2006–2018 m. ėjau viešųjų ryšių ir savanorių koordinatoriaus pareigas organizacijoje, teikiančioje teisines ir kitokias paslaugas turintiems negalią („Disability Services & Legal Center“).
Dabar savo dėmesį skiriu ilgai puoselėtam norui padėti kitiems. Teikdama viešojo kalbėjimo ir gyvenimo motyvacijos paslaugas noriu uždegti viltį ir tikėjimą žmonių širdyse ir padėti jiems būti stipriems, nugalėti sunkumus ir įgyvendinti trokštamus tikslus, pakeisti savo gyvenimą.
Neįgaliojo pašalpa JAV didesnė nei Lietuvoje, bet vien iš pašalpos vienam asmeniui labai sunku pragyventi. Pragyvenimo lygis labai skiriasi skirtingose valstijose.
Kalifornija yra viena brangiausių valstijų ir vien iš neįgalumo pašalpos pragyventi neįmanoma, nebent gauni valstybės lengvatas buto nuomai, maistui ir kitiems dalykams. Sonomos apygardoje, kur gyvenu, šiuo metu neišsinuomosi buto be 2000 JAV dolerių, o neįgalumo pašalpa siekia apie 733–1165 JAV dolerius, kartais šiek tiek daugiau.
Aš neėmiau JAV neįgaliojo pašalpos ir nesinaudojau kokiomis nors kitomis lengvatomis. Tie, kurie mano, kad nuvykus į JAV gyvenimas bus kaip sviestu pateptas, labai klysta. Čia reikia daug dirbti ir įdėti labai daug pastangų, jei nori gerai gyventi. Galimybių yra, jei tik esi pasiruošęs įdėti pastangų.
– Ar turite draugų?
– Taip, turiu daug draugų, čia draugai yra mano antroji šeima. Labai vertinu laiką, praleistą su jais, tik, deja, dėl mūsų visų užimtumo nepavyksta susitikti taip dažnai, kaip to norėtųsi.
Laiką leidžiame arba lankydamiesi vieni pas kitus, arba susitinkame mieste vakarienės kokiame nors restorane, kartais nuvažiuojame prie vandenyno (gyvenu 30 min. kelio nuo Ramiojo vandenyno), važiuojame į San Fransiską, į įvairius asmeninio tobulėjimo ar krikščioniškus renginius.
Mėgstu keliauti. Draugų dėka (pati automobilio nevairuoju) aplankiau įžymias Kalifornijos vietas, kitas JAV valstijas. Turiu nuostabių draugų, dėl to nesu vieniša.
Bet turbūt iki šiol įsimintiniausios kelionės buvo kalėdinės atostogos kruiziniu laivu į Karibų salas ir atostogos Jamaikos saloje.
Prasidėjo viskas nuo to, kad draugė, bandydama mane atitraukti nuo sumanymo jubiliejaus proga šokti parašiutu, to gimtadienio proga padovanojo atostogas Jamaikoje. Tai buvo įspūdingiausia dovana, nes turėjau galimybę pabučiuoti tikram Karibų delfinui Siuzie į nosytę.
– Ar turite širdies draugą, mylimąjį? Sakoma, kad meilė suteikia sparnus ir padeda pakelti visas negandas.
– Sutinku, meilė suteikia sparnus ir su ja daug lengviau eiti gyvenimo keliu. Esu dėkinga už tai, kad esu ją patyrusi. Tik šiuo metu širdies draugo neturiu.
– Ar Amerikoje jus aplanko tėvai ir brolis?
– Porą kartų aplankė mama. Ji irgi įsimylėjo į Kaliforniją. Tėčio jau nebeliko, mirė prieš keletą metų. Tikiuosi, kad brolis ir mama dar ne kartą mane aplankys.
– Amerikoje jau daug metų vyrauja grožio kultas: pripūstos lūpos, skruostai, krūtys. Ar su savo negalia nepasijuntate atstumtoji tarp dirbtinio grožio moterų?
– Pasitikiu savimi, o ir mane supantys draugai tokių operacijų nėra darę, tad visiškai nesijaučiu atstumta dėl to.
Nors man išorinis grožis visada buvo ir yra svarbus, po avarijos suvokiau, kad savivertė turėtų būti grįsta kitais dalykais, ne išoriniu grožiu. Neturiu nieko prieš, jei merginai reikia daryti rekonstrukcinę operaciją ar šiek tiek patobulinti išvaizdą. Deja, daugelis peržengia ribą ir atrodo labiau juokingai nei gražiai. Tokių merginų tikrai nesuprantu.
– Prieš pusantrų metų išleidote knygą „Nesustabdoma. Tai pasirinkimas“ apie tragišką savo gyvenimo istoriją. Knyga buvo įvertinta San Fransisko knygų festivalyje. Kas paskatino ją parašyti?
– Praėjus keleriems metams po tragedijos išgirdau patarimų, kad turėčiau parašyti knygą apie savo istoriją, kad įkvėpčiau kitus. Bet aš niekada apie tai net nesvarsčiau, niekada nemačiau savęs kaip knygos autorės. Visada galvojau: kas aš tokia, kad rašyčiau knygą apie save?
Rašyti pradėjau, kai vieną dieną gavau SMS žinutę iš savo brolio. Ji mane sukrėtė. Tuo metu jau gyvenau Kalifornijoje ir net neįsivaizdavau, kaip galėčiau jam padėti.
Buvau įkvėpta pradėti rašyti jam laiškus apie tai, kas padėjo man atsitiesti po tragedijos, įveikti skausmą ir neviltį, nugalėti visas kliūtis ir atkurti savo gyvenimą.
Keletą dienų dvejojau, nepasitikėjau savo rašymo įgūdžiais, bet meilė broliui ir didžiulis noras jam padėti nugalėjo. Vieną dieną grįžusi iš darbo uždariau miegamojo duris ir pradėjau rašyti laišką broliui.
Kitą rytą sulaukiau jo atsakymo – jis dėkojo už laišką ir prašė toliau rašyti ir pasidalinti tuo, ką norėjau jam perduoti. Tad tęsiau laiškus, kad padėčiau jam įveikti negandą.
Po kiek laiko brolis man pasakė, kad dėl baisios nevilties jį persekiojo mintys apie mirtį ir kad tik dėl mano laiškų jis sugebėjo išbristi iš tos nevilties ir įgavo naują viltį ir norą gyventi.
Jis paragino mane išleisti knygą, kad tie laiškai padėtų ir kitiems. Vis dar dvejojau, bet po to per Tony Robbinso seminarą nusprendžiau įveikti iššūkį ir įgyvendinti dar vieną tikslą, kuris tuo metu atrodė neįmanomas, – rašyti toliau ir išleisti knygą.
Taip atsirado „Nesustabdoma“, kuri, mano didelei nuostabai ir džiaugsmui, 2018 m. San Fransisko knygų festivalyje buvo išrinkta tarp geriausių pavasario knygų. Labai džiaugiuosi, kad šiandien ji įkvepia ir sustiprina daugelį skaitytojų.
– Grįžkime į praeitį. Kas jus ir draugą tą šaltą 2000-ųjų vasario naktį ginė nuo Vilniaus Tauro kalno 160 kilometrų per valandą greičiu?
– Kad ir kaip stengčiausi prisiminti, kas vyko tą vakarą, dėl sunkios galvos traumos nieko neprisimenu. Draugas ir aš leidome vakarą su jo draugais vienoje picerijoje Vilniaus centre. Iš to vakaro prisimenu labai nedaug.
Paskutinis dalykas, kurį prisimenu, buvo momentas, kai išėjusi iš picerijos artėjau jo automobilio link. Nuo tos akimirkos iš mano atminties tarsi viskas ištrinta.
Kitas dalykas, kurį prisimenu, yra tai, kaip aš pabudau reanimacijos skyriuje prijungta prie gyvybę palaikančio aparato.
Mūsų linksmas vakaras baigėsi tragedija, sukrėtusia visą šalį.
Tą naktį kelias buvo apsitraukęs pavojingu „juoduoju“ ledu.
Draugas buvo gerokai išgėręs ir, nepaisydamas pavojaus, važiavo milžinišku greičiu. Jis visada mėgo greitį ir dažnai konkuruodavo kelyje su kitais vairuotojais.
Turiu pripažinti, kad jis buvo vienas geriausių vairuotojų, su kuriuo kada nors važinėjau, ir aš juo pasitikėjau.
Paveiktas alkoholio jis pervertino savo vairavimo įgūdžius. Nė vienas iš mūsų nežinojome, kad šis vienas nerūpestingas sprendimas negailestingai pabaigs mūsų vakarą.
– Avarijos padariniai baisūs: praradote abi kojas virš kelių, jūsų kairė ranka buvo visiškai paralyžiuota, dešinė lūžusi, sunki galvos trauma, stipriai sulaužytas žandikaulis bei šonkauliai. Kokia buvo pirmoji mintis, kai supratote savo padėtį, – kovoti dėl gyvenimo ar pasiduoti?
– Kovoti. Tik kovoti. Apie pasidavimą nebuvo net minties. Suvokus realybę buvo iš tikrųjų be galo sunku. Sudėtinga net perteikti žodžiais skausmą ir neviltį, kurią teko išgyventi mano artimiesiems ir man.
Pirmi pora metų buvo sunkiai pakeliami. Visi matydavo mane pozityvią ir su šypsena, nes nesiruošiau pasiduoti ir iš tikrųjų tikėjau, kad pakeisiu savo gyvenimą. Bet kartu tuos pirmuosius porą metų buvau apimta sunkios depresijos.
Norėdama apsaugoti artimuosius ir draugus nuo dar didesnio skausmo niekam nesakiau, kaip iš tikrųjų jaučiuosi.Mano rytas prasidėdavo su didele panieka pasauliui, kuriame buvau priversta atsirasti.
Anksčiau mano gyvenimas buvo gražus ir gyvybingas, ir staiga vieną dieną pabudau pasaulyje, kuriame buvo tik nesibaigiantis emocinis skausmas, bejėgiškumas, gedėjimas, kančia ir nežinomybė, visiška neviltis, kurią papildė sunkiai pakeliamas skausmas visame kūne.
Niekada nepamiršiu dienos, kai pagavau save galvojant, kad pavydžiu žuvusiam draugui, nes jam nereikėjo patirti kančių, kurias turėjau išgyventi aš.
Bet šie paniekos jausmai gyvenimo pokyčiams tiek nesužlugdė manęs, kad pasiduočiau.
Atvirkščiai – tuo pat metu mano neapykanta susidariusioms aplinkybėms virto tvirtu pasiryžimu pakeisti tas aplinkybes ir savo gyvenimą.
Troškau gyventi, o ne egzistuoti uždaryta tarp keturių sienų ir buvau pasiryžusi daryti viską, kas įmanoma, kad įgyvendinčiau savo viziją. Visada tikėjau, kad su Dievo pagalba tai padarysiu, ir visiems sakiau, kad vis tiek gyvensiu gražų gyvenimą.
– Viskas vyko žingsnis po žingsnio. Nuo ko pradėjote kelionę į visavertį gyvenimą?
– Be abejo, tai, kaip yra šiandien, neįvyko per vienus metus, ir tai nebuvo taip lengva, kaip daugeliui gali atrodyti.
Viskas, ką galiu savarankiškai padaryti ir kaip gyvenu, pareikalavo nepaliaujamo atkaklumo ir sunkaus darbo. Pradėjau nuo nedidelių tikslų ir mažų žingsnių į priekį.
Kai buvau išleista iš ligoninės, savarankiškai galėjau tik atsimerkti ir užsimerkti ar pavalgyti. Mano pirmieji siekiai buvo gulint lovoje savarankiškai apsiversti ant šono ir atsisėsti.
Tada – savarankiškai apsirengti, išsimaudyti. Vėliau mokiausi viena ranka pasidaryti sumuštinių pusryčiams (tuo metu parduotuvėse dar nebuvo supjaustytos duonos ar kitų produktų).
Dabar tie prisiminimai kelia šypseną, bet tuo metu šie mažyčiai žingsniai buvo iššūkis, reikalaujantis didžiulių pastangų ir atkaklumo.
Turėjau aiškią viziją, kaip noriu gyventi, ir visada turėjau tikslų, kurie buvo tarsi laipteliai į viršų mano svajonės link. Mano pirmasis didysis tikslas buvo vaikščioti su kojų protezais, ir jau po pusės metų atvykau į ortopedijos centrą.
Didžiulis troškimas ir atkaklumas pasiekti šitą tikslą nuvedė mane net už Atlanto. Ten pamačiau galimybę gyventi taip, kaip troškau, ir tai tapo mano kitu tikslu.
– Lietuvoje pagaminti kojų protezai jums kėlė skausmą, nors su jais ir buvote išmokusi vaikščioti. Dėl svajonės kada nors atsistoti ant kojų išvykote į Ameriką. Kas jums padėjo?
– Po to, kai aplankiusi savo buvusią darbovietę Vilniaus oro uoste su protezais praleidau penkias valandas, prie savo kojų negalėjau net prisiliesti visą savaitę.
Tada mano svajonė grįžti į visavertį gyvenimą sudužo. Norimo gyvenimo vizija atrodė tiesiog iliuzija. Bet aš vis tiek nenorėjau susitaikyti su tuo, kad man vaikščioti neįmanoma.
Internete pradėjau ieškoti informacijos apie kojų protezavimą visame pasaulyje, pasitelkusi žodyną verčiau beveik kas antrą žodį, kad suprasčiau specifinius protezavimo terminus ir apie ką kalbama.
Po begalės valandų paieškos išsiunčiau elektroninius laiškus trims protezavimo kompanijoms. Kitą dieną gavau atsakymą iš Amerikos protezavimo specialisto.
Po savaitės susirašinėjimo jis pranešė, kad didžiulis sutapimas yra tas, kad greitai jis ruošiasi keliauti į Turkiją vesti seminaro, ir pakvietė mane susitikti Stambule, kad galėtų apžiūrėti mano protezus.
Žinojau, kad tai atsakymas, kurio visą tą laiką laukiau, ir net nedvejodama priėmiau kvietimą. Stambule pamatęs mano didžiulį norą vaikščioti ir tai, ką sugebėjau pasiekti su turimais protezais, jis sakė, kad yra labai sukrėstas ir įkvėptas, ir nusprendė man padėti.
Po vizito Lietuvoje jis pakvietė mane į Kaliforniją, kad galėtų pats padaryti man protezus kaip dovaną. Viena išvykau į JAV ir po šešių mėnesių grįžau į Lietuvą pasiekusi savo tikslą.
Vos atskridus į gimtąją žemę išsipildė didžiulė mano svajonė – šeimą oro uoste pasitikau ne neįgaliojo vežimėlyje, o apkabinau juos stovėdama.
– Ir štai pradėjote vaikščioti. Kas buvo baisiausia?
– Daug kas buvo baisu. Baisu buvo stovėti be lazdelės ar nesilaikant už nieko. Baisu buvo atsisėsti ant žemos kėdės ar unitazo.
Labai baisu parkristi, nes krisdamas geležinių detalių nesukontroliuosi kaip savo kūno. Nepatikėsite, baisiausia buvo nulipti nuo šaligatvio.
– Jūsų pavyzdys įrodo, kad gyvenimą galima pakeisti, kad ne viskas lemta likimo. Kas jums padėjo nepalūžti, iš kur sėmėtės stiprybės?
– Po tragedijos, sunkiausiu laikotarpiu, mano šeima ir draugai, galima sakyti, nešiojo mane ant savo rankų. Neįsivaizduoju, kaip būčiau viską išgyvenusi, jei jų nebūtų buvę šalia.
Be artimųjų palaikymo, didžiulį poveikį padarė tai, kaip aš mačiau savo ateitį ir kaip nusprendžiau įveikti avarijos padarinius.
Kai kiti sakė, kad avarija sugriovė mano gyvenimą, ir patarė prisitaikyti prie naujų aplinkybių, aš sakiau, kad avarija jo nesugriovė, tik nukreipė mano likimą kitu keliu ir aš susikursiu tokį gyvenimą, kokio noriu.
Žmonės dažnai stebisi mano stiprybe ir atkaklumu, bet aš nesu stipresnė ar gabesnė nei kiti. Tiesiog turiu griežtą taisyklę neleisti sau pasiduoti. Aš žinau savo vidinių jėgų šaltinį ir išmokau, ką reikia daryti susidūrus su sunkumais.
Mano vidinės stiprybės šaltinis yra tikėjimas ir sąmoningas darbas su savimi, savo mąstymu. Tikėjimas suteikia vilties, kai jos nebėra, ir tai yra uola, ant kurios aš tvirtai stoviu. Jėzus duoda vidinių jėgų ir ištvermės pakelti tiek emocinį, tiek fizinį skausmą.
Malda turi labai didžiulę galią, turiu begalę liudijimų apie tai. Taip pat aš daug dirbu su savimi.
Būtent tai padėjo man kovoti už savo gyvenimą, įveikti sunkumus, ir tai yra priežastis, kodėl siekiau tikslų, kurie kitiems atrodė nepasiekiami.
Remdamasi savo ir kitų žmonių patirtimi esu tikra, kad mūsų gyvenimo kokybė priklauso ne nuo to, kas mums atsitinka, bet nuo to, kaip mes į tai žiūrime ir ką pasirenkame daryti po to, kai susiduriame su problema ar ištinka nelaimė.
