Prieš kelerius metus jis pateko į ištver-mingųjų „šimtukininkų“ elitą – 2015-aisiais vyras tapo greičiausiu daugiau nei 100 km bėgančiu žmogumi pasaulyje, kitus bėgikus aplenkęs mažiausiai valanda. Bendrojoje tarptautinėje bėgikų lentelėje geriausias jis išliko ir šiemet.
Pirmą kartą bėgdamas gamtoje (angl. „trail“) Lietuvai jis atstovavo 2009-aisiais Prancūzijoje. Tuo metu jis sugebėjo pagerinti ir Lietuvos 100 kilometrų bėgimo rekordą. Jau tada bėgiko širdis linko į kalnus, o ir dabar jis retai kada bėga ne kalnuose.
„Tada aš nusprendžiau save išbandyti tarptautinėse varžybose – juk mes, vyrai, mėgstame lygintis arba lygiuotis į geriausius. 2014-aisiais buvo įkurta organizacija „Ultratrail World Tour“. Užsiregistravau į varžybas ir ten bėgdamas pirmą kartą atbėgau trečias, šalia tokių garsenybių, apie kurias skaičiau žurnaluose. Tais metais buvau pastebėtas, bet pats sau sakiau, kad man tiesiog pasisekė. Puikiai atbėgau dar keliose varžybose ir pasaulio turnyrinėje lentelėje užėmiau 3-iąją vietą. Tada visi buvo nustebę: iš kur šis bėgikas? Kaip jis Lietuvoje, kur nėra kalnų, galėjo taip ištobulėti? Buvau tikrinamas ir dėl dopingo vartojimo“, – kalbėjo bekelės ultramaratonų dalyvis (šis Lietuvoje dar nespėjęs išpopuliarėti sportas susideda iš ilgų distancijų bėgant ir kopiant kalnuotose vietovėse. – Red.).
Laimėjęs keletą varžybų vyras savo rekordą pagerino ir 2015-aisiais. Tuomet jau neliko nepastebėtas – sportininku susidomėjo ir užsienio leidiniai. Straipsnis apie jį atsidūrė ir bėgimo biblija laikomame leidinyje „Alexis Grand Trail“. Nuo tada prasidėjo jo kelias į tikrąjį bėgimo elitą. Galiausiai 2016-aisiais Gedimino laimėjimus vainikavo pasaulio čempiono titulas.
„Užsienyje tikriausiai esu labiau žinomas nei Lietuvoje“, – nusišypsojo G.Grinius.
Sunkiais išbandymais klotos ne tik jo trasos. Jį užgrūdino kariškio patirtis, dalyvavimas karinėse misijose. Mat Gediminas – NATO pajėgų integravimo vienete Lietuvoje tarnaujantis majoras.
– Ar pats save laikote geležiniu žmogumi?
– Kaip ir visi žmonės, esu iš kraujo, kaulų ir mėsos. Nesu bejausmis. Kai kuriuos dalykus išgyvenu labai rimtai, ypač jei yra problemų su šeima. Ir nors tai nėra vyriška, kartais net išspaudžiu ašarą.
Geležinis stengiuosi būti sporte, nes ultrasportui reikia didelės ištvermės, pastangų. Mano stiprioji pusė yra skausmo toleravimas.
Ilgų distancijų bėgimas tikrai užgrūdina, tobulėjant fiziologijai, galima pakelti vis didesnį krūvį, didėja ir psichologinė ištvermė. Jeigu žmogus neišsiduoda, kad yra pavargęs, smegenys ir kūnas gauna atitinkamus signalus. Dejuojančio, nusiminusio žmogaus kūnas pavargsta greičiau.
Tačiau ir bėgimo karjera prasidėjo nuo stiprių išgyvenimų. Daugelis žmonių iš karinių misijų grįžta be jokių problemų, o mano grįžimas 2007-aisiais nebuvo toks lengvas.
Pirmą kartą vykdamas į misiją net neįsivaizdavau, ko galima laukti, tačiau norėjau patirti ką nors nauja. Smalsumas mane pražudė. Mačiau tokių dalykų, kurių nenorėčiau matyti arba nenorėčiau kalbėti ir atsiminti.
Grįžau su lengvu potrauminiu stresiniu sindromu. Tačiau visi blogi dalykai yra tik gerų nutikimų preliudija.
– Kas grįžus iš misijos vyko jūsų galvoje?
– Per pusantrų metų į mūsų kvadratinio kilometro bazę pataikė trys šimtai raketų ir minų. Atsimenant visus patirtus išgyvenimus, grįžus namo bet koks stipresnis durų uždarymas mane priversdavo krūptelėti.
Grįžau palaužtas. Vaikai, kad ir buvo maži, mane sunervindavo, buvau suirzęs, pakeldavau balsą. Supratau, kad būtina ką nors daryti. Su psichologu kovą laimėjau lengvai, nes buvau jaunas vyras ir buvo sunku prisipažinti, kad turiu problemų. Visus testus gudriai apeidavau...
Pasinaudodamas „Google“ paieška išsiaiškinau, kas man yra. Sužinojau apie potrauminį stresinį sindromą, radau publikacijų, kuriose rašoma, kad tokiais atvejais padeda aktyvi, ištvermės reikalinga fizinė veikla.
Nusprendžiau pradėti bėgioti. Šeima matė, kad man tai padėjo, mane palaikė. Bėgau vis ilgesnius atstumus. Taip mano gyvenime atsirado ultrabėgimas.
– Kokios mintys jus puola, kai prieš pat startą jūsų panosėje bėga konkurentas?
– Visada vadovaujuosi medžiojimo taisykle – „Hunt a hunter“ (liet. „Sumedžiok medžiotoją“). Visada stengiuosi pasivyti ir aplenkti, nesvarbu, kiek kilometrų liko. Jei neištinka nenumatytos aplinkybės, kovoju iki galo. Naudoju ir klasikinį metodą – jėgų pasilieku paskutiniam spurtui. Bėgdamas vadovaujuosi posakiu „Go hard or go home“ („Varyk kietai arba varyk namo“) – manau, kad reikia atiduoti visas jėgas arba geriau išvis nieko nedaryti.
– Kaip tapote kariu?
– Paauglystėje buvau pankas, grojau gitara, dalyvaudavau vakarėliuose, o apie kariuomenę ir akademiją nežinojau nieko.
Atėjo laikas studijuoti, o man susigriebus visi stojamieji buvo pasibaigę. Vienas klasės draugų užsiminė, kad važiuos stoti į Karo akademiją. Aš – jam iš paskos. Aš įstojau, o jis – ne.
Būdamas jaunesnis į karybą žvelgiau kaip į nuotykį, buvau avantiūristas. Tarnavau jėgerių batalione, baigiau patrulių kursą, kur buvo patikrintos visos mano baimės: šalčio, aukščio, vandens, alkio... Iš 50 žmonių kursą baigėme vos 9-iese.
Kažkada norėjau karjeros kariuomenėje, tačiau kuo toliau, tuo sunkiau tai suderinti su sportu. Vis labiau save pagaunu skaitant knygas apie sportą, treniravimąsi, kitų žmonių treniravimą ir vis rečiau skaitau apie karybą, geopolitinę padėtį.
Dabar su bičiuliais kuriame savo projektą „Trail Running Factory“ – treniruojame žmones, organizuojame stovyklas užsienyje.
– Ar jūsų vaikai bėgioja kartu?
– Kai keliaujame po kalnus, dažnai einame į žygius. Žmona Gintarė dažnai pyksta ant jaunėlio Danieliaus (9 m.), nes jis jau ima bėgioti daug greičiau nei ji – kyla sportinis pyktis. Jei jis norėtų, kada nors galėtų būti bėgikas. Bet savo vaikų neverčiu bėgioti, viskas jų pačių noru. Kol kas jaunėlis žaidžia futbolą ir nori būti vartininkas.
Vyresnėlis Dovydas (11 m.), nors taip pat lanko futbolą, yra plaukikas. Jam sunku bėgioti, nes turi plokščiapadystę, be to, nepakenčia karščio – baseine gana vėsu.
O žmona stengiasi išlikti graži, tad sportuoja iš moteriškų paskatų. (Šypsosi.)
– Ar bekelės bėgimas – labai pavojingas sportas?
– Varžybos dažniausiai organizuojamos taip, kad nebūtų pavojinga, tačiau įtakos turi orai: jei būna rūkas, pasitaiko ir mirčių. Yra buvę, kad žmonės, nematydami kelio, nukrito nuo uolų.
Gegužę važiuosiu į Kiniją, kur bėgimas vyks iš 400 į 6000 metrų aukštį. Atstumas – vos 14 kilometrų pirmyn ir atgal, tačiau tai naujas iššūkis. Jei tokiame aukštyje padarysi ką nors ne taip, gali liūdnai baigtis: smegenyse gali pradėti kauptis vanduo, viskas gali baigtis ir mirtimi.
Į savo planus įtraukiu ir distancinius bėgimus. 2018-aisiais planuoju bėgti aplink aukščiausią JAV Tacho ežerą ir siekti greičiau jį apibėgusiojo rekordo.
– Kokį maistą renkatės, kad pasiektumėte aukštų rezultatų?
– Nevalgau tik mėsos, nes dėl jos apsunkstu ir turiu mažiau energijos. Nesu nei veganas, nei vegetaras. Viską darau tik dėl geresnio sportinio rezultato. Mėgstu kavą, bet stengiuosi vengti cukraus, valgau kaloringą natūralų maistą. Aišku, laikausi tam tikrų daug riebalų ar daug baltymų turinčių dietų, tačiau nemanau, kad iš savo dietos išmesti vieną ar kitą produktą yra prasminga.
Norintiems greitai bėgti labai svarbūs angliavandeniai. Mano patarimas – per treniruotes apriboti angliavandenius, tačiau artėjant varžyboms jų nevengti. Vienas geriausių angliavandenių šaltinių yra ryžiai, nes jie pasisavinami per ilgą laiką.
– Jūsų kūną puošia daug tatuiruočių. Ką jos reiškia?
– Pirmą tatuiruotę pasidariau dar studijuodamas Karo akademijoje – savitaigai. Tai – japoniški hieroglifai. Norėjau prasmingo užrašo, kurį perskaitytų ne kiekvienas. Vėliau pradėjęs daugiau bėgioti žmonos sukurtu šriftu išsitatuiravau vaikų vardus veidrodiniu būdu. Šį užrašą pasižadėjau pasidaryti bėgdamas 100 kilometrų Vingio parke – tada pagerinau rekordą.
Vėliau pasižadėjau pasidaryti po tatuiruotę po kiekvienų pasaulio taurės varžybų, kuriose pateksiu į penketuką. O kad tatuiruočių nebūtų per daug, sumaniau, kad viena pergalė bus viena tatuiravimo sesija.
