Tačiau kas dešimta moteris, kuriai diagnozuojamas krūties vėžys, dar nėra sulaukusi tokio amžiaus.
Ką gydytojai gali pasiūlyti jaunesnėms moterims? Apie tai – pokalbis su Nacionalinio vėžio instituto gydytoja radiologe, medicinos mokslų daktare Rūta Briediene.
– Kaip patartumėte moterims tikrintis, stebėti save? Į ką atkreipti dėmesį?
– Pirmiausia jos turi žinoti, kad jaunas amžius dar negarantuoja sveikatos, – krūties vėžiu gali susirgti ir tos, kurioms dar nėra 30 metų.
Jaunų moterų patikros programų dėl krūties vėžio nėra ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje.
Išskyrus moteris, kurioms nustatytas paveldimas polinkis susirgti krūties vėžiu. Jeigu pacientei nustatyta paveldima BRCA geno mutacija, ligonių kasos apmoka magnetinio rezonanso tyrimą. Šis tyrimas joms gali būti atliekamas profilaktiškai.
Tačiau tokių moterų yra labai mažai – tik 10 procentų moterų, kurioms diagnozuotas krūties vėžys, turi paveldimą geno mutaciją.
Antra, ką galiu patarti moterims, kurioms dar nėra 50 metų, – atkreipti daugiau dėmesio į save. Nereikėtų numoti ranka į bet kokius savijautos pokyčius, netgi, pavyzdžiui, didesnį nuovargį, pakitusią krūties formą, atsiradusį skausmą, diskomfortą ar išskyras iš spenelių.
Reikėtų išsiaiškinti tokių pokyčių priežastis.
– Jaunas moteris dažnai sustabdo atsainus gydytojų požiūris – neva tokia jauna, o jau ieško ligų.
– Be abejonės, gal iš šimto moterų, besirūpinančių savo sveikata, 5–6 bus vadinamosios hipochondrikės, kurios visko bijo, ieško ligų ir vaikšto pas gydytojus kas mėnesį.
Bet didžioji dalis jaunų, užsiėmusių, dirbančių ar studijuojančių moterų tikrai neturi laiko be reikalo vaikščioti po gydymo įstaigas. Jei ateina pas gydytoją, vadinasi, turi rimtų priežasčių.
Gydytojas turėtų atidžiai apžiūrėti pacientę, išsiaiškinti, kas jai kelia nerimą, išklausinėti, ar šeimoje kas nors sirgo onkologine liga, ar moteris nepatiria rizikos veiksnių, pavyzdžiui, ar dėl limfomos nebuvo švitinta krūtinės ląsta, ar nėra šeimoje paveldimų krūties ar kiaušidžių vėžio sindromų, ar pacientė neturėjo daug abortų, ar jai nebuvo taikomas gydymas nuo nevaisingumo. Šie riziką didinantys veiksniai turėtų būti žinomi šeimos gydytojui.
Jeigu jų nėra, susirūpinusią pacientę galima kurį laiką stebėti, pakviesti pasitikrinti po 6 mėnesių, padaryti krūtų tyrimą ultragarsu. Tokiais atvejais tikrai nėra ko skubėti. Jeigu yra eilė tyrimams atlikti, galima ir palaukti, užsiregistruoti iš anksto – juk tokiais atvejais moterys tikrinamos profilaktiškai.
Pavyzdžiui, gydytojas rekomenduoja per pusmetį pasidaryti tyrimą ultragarsu. Moteris tai padaro. Jeigu matome, kad krūtyse vyrauja ne tik liaukinis, bet yra ir riebalinio audinio, galima atlikti ir tyrimą mamografu.
Galima atlikti ir ligonių kasų neapmokamą magnetinio rezonanso tyrimą, jeigu moteris nerimauja ir jeigu gydytojas mato, kad jo reikia. Tik niekas pasaulyje kol kas nenustatė, kaip dažnai reikėtų šį tyrimą kartoti, jeigu moteris yra jauna ir nepriklauso nė vienai rizikos grupių.
Australijos medikai rekomendacijose dėl jaunas moteris užklumpančio krūties vėžio nurodo: pirmiausia moterys turi žinoti, kad jos gali susirgti. Be to, jaunų moterų mirštamumas nuo krūties vėžio yra didelis. Kodėl? Nes liga nustatoma per vėlai.
O kodėl ji nustatoma per vėlai? Nes moterys netiki, kad gali sirgti, todėl nesikreipia į gydytoją. Arba jos kreipiasi, bet gydytojas negali patikėti, kad taip gali būti, todėl nesiunčia jų tirtis toliau.
