Kovą R.Janutienei buvo nustatytas pirmos stadijos krūties vėžys ir netrukus atlikta operacija. Po jos – sekinantis chemoterapijos kursas, kurio pabaiga numatoma tik rudenį.
„Manau, kad per savo 50-metį jau būsiu sveika ir graži“, – optimizmu tryško moteris, šį jubiliejų švęsianti spalio 16-ąją.
Gera nuotaika, šypsena saulės paliestame lengvai parudusiame veide, ant galvos – kepuraitė.
„Mano įvaizdis nesikeičia – arba kepurė, arba skarelė“, – paaiškino ir pasiguodė, kad be plaukų galva šąla netgi vasarą.
Klastingos ligos palytėtus žmones įprasta matyti išblyškusius, tačiau Rūta saulės vonių nevengia. „Niekas nieko man nedraudžia“, – gūžčiojo pečiais ji ir kvatodama prisipažino, kad su draugėmis, kurių dauguma šiemet švenčia tokį patį jubiliejų, ji smagiai pakilnoja ir šampano taurę.
– Atrodote puikiai. O kaip jaučiatės iš tiesų? – paklausiau Rūtos, su kuria apie ligą kalbėjomės ir prieš du mėnesius.
– Dviprasmiškai. Ši vasara man – ženklų ir permainų vasara. Nors iš tiesų ji geresnė nei kitos.
– Nors skirta ne poilsiui, bet gydymuisi?
– Birželis buvo sunkiausias. Kol dirbau, kol kraujyje tekėjo adrenalinas, tol visas tas chemijas iškęsdavau lengvai.
Bet vėliau prasidėjo košmariškas laikotarpis. Kadangi pagaliau baigėsi „raudonosios chemijos“ laikotarpis, per kurį pykina ir gyventi nebesinori, galiu pasakyti, kad gyvenu labai gerai.
– Koks jums buvo paskirtas chemoterapijos kursas?
– Atlaikiau keturis vadinamuosius raudonuosius chemoterapijos seansus. Dar paskirta 12 lengvesnių, vadinu juos žydraisiais. Ligoninėje tenka apsilankyti kartą per savaitę. Dabar jaučiuosi išties gerai.
Tačiau šaipytis iš tokios ligos neverta. Tai liga gali iš tavęs pasišaipyti. Džiaugiuosi, kad man ši liga buvo nustatyta ankstyvos stadijos. Kaip rodo statistika, ji įveikiama.
Manau, jog daug žmonių nežino, kad jie jau priklauso „tam klubui“, kaip mes vadiname sergančius vėžiu. Todėl sakau darsyk – būtina tikrintis sveikatą.
O į chemoterapiją žiūriu teigiamai. Keista, kodėl niekas nekalba apie teigiamą šio gydymo būdo pusę, o tik pasakoja apie sunkumus ir šalutinį poveikį. O juk būtent šiuo būdu ir išgydomas tas darinys, kurio atsiradimo organizme priežasčių niekas negali paaiškinti.
– Konsultavotės ir su Vokietijos medikais. Ar mūsų medikų ir jų kolegų iš Vakarų nuomonės sutapo?
– Taip. Vokiečių medikai rekomendavo lygiai tokį patį gydymo kursą. Mano atvejis – chrestomatinis. Tik dabar vaistai nebėra tokie smurtiniai kaip anksčiau. Vartoju visokius papildus ir tai man leidžia normaliai jaustis ir gyventi.
– Sunkiausios akimirkos jau praeityje? Kas labiausiai gniuždė?
– Matyt, gyvenime viskas vyksta dėsningai. Ne veltui būdama sveika tiek daug bėgiodavau – dusyk per savaitę nubėgti po dešimt kilometrų man būdavo įprasta. Kad ištvertum chemoterapijos seansus, reikia arkliškos sveikatos ir geležinių nervų. Aš tai buvau iš anksto užsidirbusi.
Dabar tik galiu patvirtinti: reikia labai daug sportuoti ir sveikai gyventi, kad nesusirgtum arba kad įveiktum vėžį.
– Dabar bėgioti nebegalite?
– Ne. Bet nieko tokio. Bent kojos suplonėjo! (Juokiasi.)
– Ką dar pristabdė liga?
– Manęs ši liga nepristabdė. Vasaroju beveik taip pat, kaip visuomet. Tik į mano įprastą maršrutą įsipaišė ligoninė, į kurią, suprantama, vykstu ne džiaugsmingai mojuodama vėliavėlėmis.
– Kada baigsis gydymo kursas?
– Manau, kad visas chemoterapijos kursas baigsis tik spalio viduryje, maždaug prieš mano 50-metį.
– Tuomet tai jau švęsite iš širdies?
– Tuomet dar reikės atlaikyti mėnesį radiacijos kurso (švitinimo). O jau tada pagal optimistinį scenarijų būsiu paleista ganytis, bet tik už trumpo pavadėlio.
– Regis, liga optimizmo iš jūsų neatėmė.
– Čia taip pat tinka posakis: „Tai, kas mūsų neužmuša, padaro mus stipresnius.“ Man viskas gerai, išskyrus tai, kad, kaip ir kiekvieną vasarą, niekaip neprisiverčiu prisėsti prie kompiuterio ir padirbėti. Bet šią vasarą turiu labai tvirtą pasiteisinimą.
O juk mano galvoje nuolat pilna įvairiausių ambicingų sumanymų!
– Kažkada minėjote, kad kuriate filmo scenarijų.
– Šis projektas jau vyksta, sumanymui uždegta žalia šviesa. Tačiau tai – kita tema. Galėčiau labai ilgai ir aistringai pasakoti.
– Netrukus – naujas televizijos sezonas. Ar jūsų užmojai čia tokie pat platūs? Kiek laidų vesite šį sezoną?
– Kaip baigėme, taip ir pradėsime. Rudenį vėl mane matysite trijose laidose – „Patriotuose“, „Nuogoje tiesoje“ ir „Viskas. Aišku“.
– Nekilo minčių sumažinti apkrovas?
– Oi, ne, turiu minčių jas dar padidinti. Nuolat sutinku visokių žmonių, kurie man sukelia įvairių minčių, norisi dar daug ką išbandyt. Kad tik toje televizijoje atsirastų vietos!
– Jei atsirastų vietos ne tik televizijoje, bet ir laike, ko dar imtumėtės?
– Pagrindinė bėda televizijose – asmenybių trūkumas. Idėjų yra, o vedėjų nėra. Norėčiau parengti kitų žmonių, nes matau potencialą. Tačiau tam reikia laiko ir įdirbio.
– Užsimojote klestelėti dar ir į prodiuserio krėslą?
– Norėčiau kurti laidas, kurias vestų kiti žmonės, o ne aš. Viskas, ką sugalvojame, baigiasi tuo, kad patys turime ir įgyvendinti, – visas sukurtas laidas turiu pati ir vesti.
Tačiau žiūrovai taip lengvai neateina, viską reikia ilgai rengti. Jei matau žmogų kaip gerą vedėja, o ir žmogus su tuo sutinka, jis išsyk kelia televizijai reikalavimus.
Tačiau reikia kantriai aiškinti, kad yra priešingai – reikalavimus kelia televizija, o ne žmogus. Kad žmogus įveiktų televiziją – to dar nebuvo.
– Televizija ir jus padarė žinomą. Po pastarojo mūsų interviu apie jūsų ligą pasipylė įvairiausi komentarai – vieni linkėjo pasveikti, stiprybės, kiti grūmojo, esą taip jai, gyvatei, ir reikia, na, bet tegu gyvena. Kaip reaguojate į tokius pareiškimus?
– Komentarus rašo žmonės, kurie nei pažįsta mane, nei žino, kaip aš gyvenu. Tad dažniausiai jie rašo apie save. Tai jų sielos šauksmai.
Manau, kad demokratija neišsilavinusiems žmonėms yra per didelė prabanga. Kai žmogus bukas, neišsilavinęs ir moka reikšti tik fiziologinę savo reakciją, ką jis gali pasakyti? Gyvuliukus reikia laikyti garduose.
Rašyti sunku – tam reikia ir logikos, ir raštingumo. O jeigu neturi ko pasakyti, nemoki naudotis tais instrumentais, geriau jau drožinėk lazdeles ar daryk ką nors kita. Žodžio laisvės reikia nusipelnyti.
Į komentarus mano požiūris ciniškas – jei šis žanras padeda verslui, tegu jis būna. Aš irgi žiūriu tik į skaičius. Versle tik jie ir atspindi rezultatą.
O skaitau tai, ką rašo protingi žmonės, kurie pasirašo savo pavardę. Ir nebūtinai jų nuomonė sutampa su manąja. Mėgstu bendrauti su žmonėmis, kurie išsikovojo teisę būti išgirsti.
– Ar po to, kai prabilote apie savo ligą, į jus kas nors kreipėsi pagalbos, patarimų?
– Feisbuke susirašinėju su viena jauna motina, kuri man padėkojo už keistą paslaugą – patarimą pasitikrinti. Jaučiuosi tarsi atlikusi gerą darbą. Buvo tokių atvejų ir daugiau.
– Turbūt visi, įstoję į tą „klubą“, tampa savotiškais misionieriais.
– Dabar nuolat kartoju visoms moterims – reikia čiupinėtis! Arba tegu čiupinėja tas, kas labai myli, bet svarbu, kad laiku aptiktų! (Juokiasi.)
– Prakalbote apie meilę – pati gyvenate laimingai?
– Oi, mes dabar labai laimingai gyvename senelių namuose.
– ???
– Pardavėme savo butą Antakalnyje, Pavilnyje statomės rąstinį namą, o kol kas gyvename tikrų mano senelių namuose. Vieną dieną statybose, kitą puotaujame... Juokas juokais, bet dažniausiai į chemoterapijos seansą atvykstu vis po kokio nors vakarėlio. (Juokiasi.)
– Turbūt geriate tik raudonąjį vyną?
– Ir šampaną! Man šiemet sukaks 50, ir mano visos draugės taip pat švenčia penkiasdešimtmetį, nejaugi aš dabar imsiu ir nuo jų atsiliksiu? Sakysiu: „Ne, ne, ne, man rytoj chemija!“ Beje, toje pačioje chemijoje taip pat yra alkoholio!
– Koks bus jūsų įvaizdis naująjį sezoną? Plika galva ar perukas? O gal jau atauga plaukai?
– Ežiukas vis atauga, bet jis manęs nedžiugina, vis jį nuskutu. Prie savo plikės jau beveik pripratau, tik mano jaunesnioji dukra Ulijona stebisi, kodėl aš tuos plaukus nusiskutau.
Manau, kad naująjį sezoną pasitiksiu laikydamasi „Lietuvos ryto“ televizijos direktorato madų – plika galva.
Nors kalbama, kad kartais po chemoterapijos kurso tie plaukai atauga visiškai netikėtai. Ką gali žinoti, gal prieš Kalėdas jau būsiu tamsiaplaukė garbanė? (Juokiasi.)
– Kalbėdama vis juokiatės. Ar manote, kad juodžiausias periodas jau praeityje?
– Niekada nieko nežinai. Šiandien gyvenu gerai ir man gerai. Pamenu, kartu su astrologe Palmira Kelertiene kūrėme kalėdines laidas ir ji, pažvelgusi į mano horoskopą, sumurmėjo man kažką apie sveikatos problemas.
Pasišaipiau iš jos: „Kokios dar problemos? Aš juk sveika kaip arklys!“ O, kaip sakoma, pyst ir ištiko!
Bet, kadangi esu optimistė, man gera ta diena, kurią aš gyvenu. Žinoma, buvo ir blogų dienų. Bet manau, kad jos jau praeityje.
Mano vyras (solistas Algirdas Janutas. – Red.) mane gydo žvengimo terapija, kuri man labai padeda.
Tiesa, kalbant apie juoką, mane linksmino tai, kad feisbuko komentaruose sulaukdavau daugiau patarimų ne dėl sveikatos, o dėl gydymo būdų.
Man buvo siūloma išsivalyti čakras, persikoduoti, išsiburti, susistabdyti arba priešingai – ką nors pasigreitinti. Visiems labai dėkodavau, bet čakras valytis atsisakydavau.
Mane iki ašarų juokino išradinga, bet labai nepatikli nykstanti mūsų tauta, kuri skelbė, kad dalis teisybės apie Rūtą Janutienę vis dėlto nuslėpta. Kitaip sakant, nuoga tiesa apie mano ligą vis dar nepasakyta.
