Širdies infarktas tapo takoskyra, padalijusia informatiko P.Ramoškos gyvenimą į dvi dalis. Iki širdies smūgio vyras nesimaitino labai sveikai, visiškai nesportavo, svėrė 125 kilogramus.
Prasidėjo skrandžio skausmai
Šįmet balandžio 1-ąją sueis dešimt metų nuo lemtingos dienos, kai P.Ramoška patyrė infarktą. Po širdies smūgio vyras tarsi atsivertė į sveiką gyvenseną: mityba tapo reguliari, valgiaraštyje – tik paties ruoštas maistas, dienotvarkė sukasi bėgimo ritmu. Vyras jaučiasi kaip ant sparnų, nes dabar sveria 82 kilogramus.
Vyrui šiuo metu jau net nelengva grįžti mintimis į praeitį, kai jis vykdamas vėlai iš darbo prekybos centre kone kasdien nusipirkdavo pusę keptos vištos ir porą butelių alaus. Tokia dažnai būdavo jo vakarienė.
Anuomet sportuoti jis neturėjo jokio noro. Tiesa, 2006-ųjų sausio pabaigoje bičiuliai Povilui pasiūlė prisidėti prie jų ir pradėti lankyti sporto klubą. Jiems trūko lankytojo, mat sporto klubas grupei taiko nuolaidą.
Dėl draugystės stambaus sudėjimo vyras ryžosi pabandyti mankštintis. Jam patiko plaukioti baseine, daryti atsilenkimus, miklinti kojas ant bėgimo takelio, ir kūno svoris pradėjo tirpti.
Tačiau kartais sportuoti trukdė juntami skrandžio skausmai. Povilas neįtarė, kad tai – artėjančio širdies infarkto ženklai.
Jis manė, jog skrandį skauda dėl to, kad pasportavęs jaučiasi praalkęs. Be to, matydamas, kad krinta svoris, jis mažino valgio porcijas norėdamas visiškai atsikratyti antsvorio. Alkį vyras numalšindavo išgerdamas vandens. Nuo jo nustodavo ir skrandį skaudėti.
P.Ramoška į gydytojus dėl negalavimų nesikreipė, manė, kad nestiprūs skrandžio skausmai praeis. Vyras iki tol jautėsi visiškai sveikas, poliklinikoje net nebuvo jo ambulatorinės kortelės.
Kreiptis į medikus neketino
Povilas ne tik juto skrandžio skausmus, bet ir žinojo, kad gali būti šoktelėjęs kraujospūdis.
„Baigęs studijas, kai pradėjau dirbti tuomečiame Skaičiavimo centre, kone savaitėmis iš ten su bendradarbiais neišeidavome, nes būdavo daug darbo. Kai vienais metais reikėjo dalyvauti slidinėjimo varžybose, nusiuntė pas gydytojus pasitikrinti sveikatos. Dėl padidėjusio kraujospūdžio man neleido varžytis slidžių trasoje“, – pasakojo pašnekovas.
Jaunystėje P.Ramoška tik tąkart, patikrinus kraujospūdį, sužinojo apie širdies ligų riziką. Tačiau to nevertino rimtai, nes giminėje niekas neturėjo problemų dėl širdies ligų. Vyro giminėje tik moterų gyvenimo trukmę trumpino klastinga liga – jo motina ir jos seserys sirgo vėžiu.
Širdies infarktas P.Ramošką ištiko šeštadienio rytą, kai nereikėjo skubėti į darbą. Iš pradžių jis nesuprato, kas atsitiko, nes pakilęs iš lovos šeštą valandą ryto juto skrandžio skausmus. Povilas išgėrė stiklinę vandens. Tada suvalgė obuolį. Skausmas nurimo.
„Iš vakaro jau jutau tuos skausmus, todėl nėjau į sporto salę“, – savijautą širdies infarkto išvakarėse prisiminė šiuo metu Vyriausybės kanceliarijos Administracinio departamento Dokumentų valdymo ir informacinių sistemų skyriaus patarėju dirbantis P.Ramoška.
Lemtingąją balandžio 1-ąją skausmai skrandžio srityje pasikartojo ir vėliau, apie pusę devynių ryto. Bet ir tuomet Povilas tikėjosi, kad dar ką nors suvalgius maudimas praeis. Kreiptis į medikus jis neketino, juolab kad buvo šeštadienis, poliklinika nedirbo. Vyras išgėrė vaistų, skirtų skrandžio spazmams malšinti.
Antroji skausmo banga nenurimo. „Kentėjau, bet supratau, kad daugiau neiškentėsiu, – vaistai nepadėjo. Tuomet kviečiau greitosios pagalbos medikus“, – pasakojo P.Ramoška, dėl infarkto nugabentas į Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikas.
Gydytojų pasiūlymas išgąsdino
Gydytojai ligoninėje nustatė, kad infarktas vyrą ištiko tuomet, kai anksti rytą jis pajuto pirmuosius stiprius skausmus, – apie šeštą valandą. Apie pirmą valandą P.Ramoška po tyrimų sužinojo, kad infarkto būta stipraus. Gydytojai jam parodė echoskopijos nuotrauką, kurioje matyti, kuri širdies raumens dalis nepulsuoja, apmirusi. Tai patvirtino ir kardiograma.
„Viena pagrindinių širdies kraujagyslių buvo užakusi, todėl nedidelis trombas išprovokavo stiprų infarktą“, – paaiškino P.Ramoška, dešimt dienų praleidęs ligoninėje.
Ligos patale atsidūrusį vyrą nustebino, kad jo kūno svoris jau buvo 95 kilogramai. Per du sporto klube praleistus mėnesius nukritę trisdešimt kilogramų jam atrodė per daug. Nemažas iššūkis organizmui irgi galėjo prisidėti prie staigaus širdies smūgio.
Informatiko laukė trijų savaičių reabilitacija. O apsilankius pas savo gydytoją poliklinikoje P.Ramoškai buvo pasiūlyta tvarkyti dokumentus neįgalumo grupei gauti.
Tai širdininką truputį įžeidė – juk jis dar nebuvo atšventęs penkiasdešimtmečio ir nenorėjo taip anksti tapti neįgaliuoju: „Ketinu grįžti į sporto salę, o man ėmė kalbėti apie nedarbingumą. Visai sutrikau išgirdęs klausimą, ar imsiu invalidumą.“
Vyras grįžo į darbą visa jėga ir dar pradėjo bėgiko karjerą. Gydytoja vėlgi užsiminė Povilui, kad jam po širdies infarkto geriau būtų vaikščioti arba plaukioti baseine negu bėgioti.
Tačiau užsispyręs informatikas vasarą nuėjo į sporto salę. Tiesa, paisė gydytojos patarimo nelįsti prie štangų. Tuomet Povilas stojo ant bėgimo takelio – juo eidavo sparčiu žingsniu, o po mėnesio pradėjo bėgti. Lankė ir kardiotreniruotes.
„Kai pradėjau bėgti bėgimo takeliu, pastebėjau, kad man neblogai sekasi, palyginti su tuo, kaip buvo prieš infarktą. Matyt, gydytojai praplėtė širdies kraujagyslę, todėl bėgdamas nedūstu. Be to, ir kūno svoris jau buvo nemažai nukritęs“, – apie bėgimo džiaugsmą pasakojo Vyriausybės kanceliarijoje dirbantis P.Ramoška.
Nubėga 10 kilometrų
Sostinės pakraštyje gyvenantis vyras kiekvieną rytą keliasi anksčiau nei daugelis mūsų, kad pusę aštuonių spėtų atbėgti į darbą Vilniaus centre.
Dešimt kilometrų vyras nubėga maždaug per valandą. Tiek laiko jis sugaištų transporto spūstyse važiuodamas autobusu.
Tačiau po širdies infarkto jo nebevilioja viešasis transportas, nes bėgimas – sveikiau negu sėdėjimas. Atbėgęs į darbovietę vyras nusiprausia po dušu, persirengia ir žvalus žengia į darbo kabinetą.
Po darbo dienos jis dukart arba triskart per savaitę užsuka į sporto klubą pasimankštinti, nes pastebėjo, kad bėgimas stiprina ne visus kūno raumenis. Tik po raumenų tempimo ir jėgos treniruočių Povilas namo jau vyksta viešuoju transportu, taupo jėgas. O jei neina vakare į sporto klubą, iš darbo namo skuodžia, kiek kojos leidžia.
Širdies infarktas pakeitė ir Povilo mitybą – jis jau senokai atsisakė keptos vištos ir alaus. Alkoholio nebuvo sunku atsikratyti, nes po ligos jo skonis tapo bjaurus. Tad vyras alkoholio nebevartoja nė lašo.
„Bėgimas man padeda palaikyti normalų kūno svorį. Nors susidaro įspūdis, kad kūnas atsimena tą svorį, kuris buvo anksčiau. Tačiau valgau mažiau. Be to, pasikeitė maisto kokybė.
Bandžiau vegetarizmą, bet organizmui pradėdavo trūkti kai kurių mikroelementų. Matyt, nemokėjau tinkamai susidėlioti produktų. Žiemą pamėginau nesilaikyti vegetariškos mitybos, pajutau, kad noriu valgyti mėsą“, – pasakojo P.Ramoška.
Vyro valgiaraštyje – žuvis, jautiena, pieno produktai, kiaušiniai. Tačiau jis nepietauja kavinėse – namuose paruošto valgio nešasi į darbą.
Rytą vyras išgeria stiklinę vandens, suvalgo kelis šviežius vaisius, kelias naminės duonos riekes su gabalėliu lašinių.
Jis pats kepasi ruginę duoną: „Parduotuvėje reta duonos rūšis man įtiktų.“
Iš ryto bėgikas spėja pasigaminti maisto pietums – dažnai į kuprinę įsideda dėžutę su troškintomis daržovėmis ir žuvimi, burokėlių mišrainės su silke ar paukščių kepenėlių su raugintais kopūstais. Popiet jis suvalgo apie 200 gramų varškės.
Lengvą vakarienę P.Ramoška valgo apie septintą ar aštuntą valandą vakaro. Jis renkasi trintą moliūgienę, daržovių salotas arba pasisotina pasukų puodelių su duona.
Povilas jau kiek laiko pamiršo ir vaistus nuo širdies.
„Gydytojai pyksta, bet nebegeriu vaistų. Jie bando įkalbėti, kad reikėtų gerti cholesterolio kiekį kraujyje mažinančių medikamentų. Mano cholesterolis dabar ir taip normalus. Kraujospūdis taip pat normalus“, – apie sveikatos būklę pasakojo bėgikas.
Medikai, anksčiau vyrui patarę daugiau vaikščioti, o ne bėgioti, dabar jam užsimena: „Gal tu daugiau maratono nebėk.“
Tokį patarimą P.Ramoška išgirdo po šimto kilometrų bėgimo praėjus dviem dienoms, kai atvyko pas savo gydytoją į kasmetį sveikatos patikrinimą.
Po didelio fizinio krūvio Lietuvos ultrabėgikų draugijos vadovui P.Ramoškai buvo šoktelėjęs kraujospūdis, todėl gydytoja praeityje infarktą patyrusį vyrą įspėjo daugiau nerizikuoti.
„Kol pats nebuvau patyręs infarkto, įsivaizdavau, kad tai – didžiausia tragedija. Tačiau bėgiodamas įsitikinau, kad galiu bėgti ir ilgas distancijas“, – šypsodamasis tikino P.Ramoška.
Po infarkto pradėjęs bėgioti Povilas jau yra įveikęs 38 tradicinius maratonus (bėgimo distancija siekia 42 kilometrus 195 metrus). Vilniečio duktė Dovilė (31 m.) ir sūnus Karolis (29 m.) turi mažiau patirties bėgimo trasoje – abi atžalos yra bėgusios tik pusę maratono.
Sportuoti – tas pat kaip dantis valytis
Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Skubios medicinos centro vadovas Pranas Šerpytis nebartų tų pacientų, kurie po patirto širdies infarkto praėjus kiek laiko pradeda mankštintis. Nors medikai dažnai pataria daugiau vaikščioti, bėgimas irgi gali būti naudingas širdininkui, priklausomai nuo to, koks buvo infarktas.
„Jeigu laiku buvo atverta kraujagyslė, širdies raumenyje gali visai nebūti didesnių pakitimų. Bet pirmus metus po infarkto didelių krūvių nerekomenduojame. Vidutiniai fiziniai krūviai leidžiami, tačiau jų skyrimas vis dėlto priklauso nuo to, kada buvo atverta užsikimšusi kraujagyslė“, – tvirtino Vilniaus universiteto profesorius P.Šerpytis.
Kardiologas šmaikščiai kalbėjo apie tai, į ką širdies infarktą patyrusiam žmogui reikėtų atsižvelgti, jeigu jis nori sportuoti: „Čia kaip susiruošti važiuoti mašina – juk žiūrime ir į spidometrą, ir į degalų baką bei į kitus parametrus. Infarktą patyrusiam žmogui būtina sekti cholesterolio rodiklius. Jeigu jau buvo toks įvykis, cholesterolio kiekis kraujyje turėtų būti mažesnis nei 4,5 mmol/l.“
Atlikti europiniai tyrimai, kuriuose dalyvavo ir Lietuva, rodo, kad infarktą patyrę lietuviai kreipia menką dėmesį į rizikos veiksnius. „Pagal cholesterolio kiekio kraujyje ir kraujospūdžio kontrolę mes, lietuviai, atrodome blogai“, – patikino P.Šerpytis.
Jeigu širdininkas stebi tuos parametrus, gali ramiai sportuoti. „Prevencinės priemonės ir pačių žmonių požiūris į savo širdies veiklą medikus džiugina tik tuo, kad infarkto atvejų pastaraisiais metais nedaugėja. Aišku, pasikeitė ir diagnostikos kriterijai. Dabar infarktas diagnozuojamas kur kas subtiliau ir geriau, nes tam tikri biocheminiai miokardo pažeidimo žymemys matyti iš kraujo tyrimo“, – pasakojo kardiologas.
Kasmet širdies infarktą vidutiniškai patiria per šešis tūkstančius šalies gyventojų. Statistika rodo, kad širdies smūgis dažniau ištinka darbingo amžiaus vyrus nei moteris. Tačiau miokardo infarkto diagnozė nejaunėja, atvirkščiai, kardiologai yra pastebėję, kad ši liga neretai užklumpa per 70 metų perkopusius pacientus.
Vyrus infarktai dažniau ištinka dėl to, kad jie turi daugiau rizikos veiksnių – širdies kraujagyslėms kenkia rūkymas, stresas, riebus maistas. Genetika turi kone didžiausią reikšmę sergamumui širdies ligomis.
Nereikėtų numoti rankos ir į stresą – medikai pabrėžia, kad vis daugiau žmonių, kurie metų metus neatostogauja, galiausiai patiria širdies smūgį. Juk ilgalaikė įtampa sukelia kraujospūdį, padidina cukraus kiekį kraujyje. „Jeigu cukraus kiekis padidėjęs, aterosklerozė (lėtinė arterijų sienelės liga) tiesiog šuoliuoja. Aterosklerozinių plokštelių kraujagyslių sienelėse susidaro kur kas daugiau, jeigu daug rūkoma ar vartojama alkoholio“, – apie infarkto tikimybę užsiminė kardiologas.
Miokardo infarktas dažniausiai nebėra mirties nuosprendis, nes diagnostika ir gydymas dabar labai pažengę. Bet retų išimčių pasitaiko, kad infarktas tampa mirtinu smūgiu. „Pasaulis galvoja apie naujus vaistus“, – tai, kad tik penki procentai visų miokardo infarktą patyrusių ligonių esant ūmiam periodui miršta, patvirtino P.Šerpytis.
Išleistas iš ligoninės pacientas turi vartoti tam tikrus vaistus, reguliariai tikrintis sveikatą. Ir, žinoma, daugiau judėti. Reabilitacinės priemonės skiriamos, kad organizme susidarytų papildomas kraujagyslių tinklas. Juk žmogaus organizmas – tobula sistema, tik reikia ją treniruoti. „Fizinė kultūra yra tokia pat svarbi kaip valytis dantis“, – patikino P.Šerpytis.
