„Supratau, kad negaliu numirti, nes turiu daug pareigų“, – tokia mintis susirgusiai moteriai suteikė stiprybės.
Kol gydėsi piktybinę ligą, Nacionalinės krūties ligų asociacijos prezidentė A.Bružienė atsidūrė svarbių įvykių sūkuryje. Ji ištekino dvi dukras, tapo močiute, nes susilaukė anūko ir anūkės, o du jaunesni jos vaikai pradėjo lankyti mokyklą. Visa tai atsitiko vos per ketverius metus.
Aušra neabejoja sulauksianti tos dienos, kai jie baigs vidurinę mokyklą. Kaip ir daugelis žmonių iki ligos, Aušra irgi planuodavo darbus daug metų į priekį. Ji nesusimąstydavo, kad kada nors gali ateiti paskutinė diena.
Tik supratusi, kad rimtai serga, ji tarė sau: „Sustok.“ Apsisprendė, kad kiekviena diena yra vertinga, todėl turi pasiimti viską, kas geriausia. A.Bružienė tapo ir viena socialinės iniciatyvos „1825 istorijos“ ambasadore.
„1825 istorijos“ – tai penkerius metus, arba 1825 dienas, įprasminantis projektas.
Tiek laiko šiuolaikinė medicina dovanoja tam tikrai grupei moterų, sergančių metastazavusiu krūties vėžiu.
Idėja surinkti 1825 nuotraukas, kurių kiekviena pasakos savo istoriją, atskleis, koks prasmingas laikotarpis yra penkeri metai.
Spalis – kovos su krūties vėžiu mėnuo. Tad būtent per šį mėnesį tikimasi surinkti 1825 nuotraukas ir surengti parodą Nacionaliniame vėžio institute.
Specialiai šiam projektui sukurtoje paskyroje socialiniame tinkle „Facebook“ laukiama nuotraukų ne tik iš žmonių, susidūrusių su liga, bet ir iš visų, kurie solidarizuojasi kovoje su krūties vėžiu.
Kiekviena nuotrauka bus priminimas moterims ne tik pasitikrinti sveikatą, bet ir vienybės ženklas, kad metastazavęs krūties vėžys negali uždaryti sergančios moters tarp keturių sienų ir atimti iš jos įprasto gyvenimo.
A.Bružienės likimas – puikus pavyzdys, kiek daug svarbių dalykų gali įvykti per kelerius metus. Nacionaliniame vėžio institute dirbančios moters kolegos galėjo stebėti, kokį ilgą kelią ji nuėjo per tuos 4 metus.
Kaip vieną sunkiausių savo gyvenime patirčių Aušra nurodė akistatą su onkologine liga, tačiau jai nebuvo kada sielvartauti.
Praėjus vos trims dienoms po dukters jungtuvių ji atvyko į ligoninę, kur buvo suplanuota onkologinė operacija. Moteris žinojo savo diagnozę, bet dar turėjo vilties, kad operacijos nereikės, gal įvyko kokia nors klaida.
Bet operacijos niekas neatšaukė. Ji pasitikėjo chirurgu onkologu Sauliumi Bružu ne dėl to, kad jis – bendrapavardis, o todėl, kad tai – nuostabus gydytojas, puikus žmogus.
Po operacijos A.Bružienės dar laukė ilgas gydymo chemoterapija kelias. Nebuvo lengva juo eiti, todėl moteris dėkinga visiems medikams, ypač gydytojai chemoterapeutei Monikai Drobnienei.
Ji buvo liudininkė, kokie sunkūs išgyvenimai užklupdavo Aušrą gydantis. Pacientės nuotaikos dažnai keisdavosi, ji negalėdavo sulaikyti ašarų.
„Kai ateidavau pas gydytoją, ji klausdavo, kaip aš gyvenu. Būdavo ir taip, kad sėdėdavau pas ją ir sakydavau: „Šiandien verksiu“, – prisiminė A.Bružienė.
Bet po kelių savaičių viskas vykdavo priešingai. Atėjusi į gydytojos kabinetą ji prisipažindavo, kad šįkart juoksis. Taip ir atsitikdavo.
„Mano gyvenimas buvo labai banguotas – būdavo akimirkų, kai atrodydavo, kad viskas labai blogai, kad slysta žemė iš po kojų ir ateina paskutinė diena“, – prisipažino moteris.
Susiimti jai padėjo atsakomybė, mintys apie vaikus ir tai, kad neturi kam perleisti savo pareigų. Kai A.Bružienė susirgo, jos sūnui buvo penkeri, o dukteriai – vos treji metai.
Mergaitė dažnai ateidavo pas mamą, kuri pavargusi gulėdavo lovoje, ir kartodavo: „Tu pasveiksi, aš žinau.“
Išgirdusi šiuos žodžius Aušra smarkiai susigraudindavo, nes puikiai suvokė, kaip ji reikalinga vaikams. Ji neabejojo, kad žūtbūt privalo pasveikti, nes negali palikti savo mažamečių vaikų našlaičiais.
Visoms moterims, kurios susiduria su krūties vėžiu, A.Bružienė palinkėtų neprarasti tikėjimo. Šį patarimą ji girdėjo iš vieno patyrusio onkologo, kuris nekart jai yra priminęs: jei tikėsi, išsikapstyti.
„Tikėdama, kad pasveiksiu, manau, kurį laiką dar kapstysiuosi, kapstysiuosi, kol išsikapstysiu“, – šypsojosi moteris.
A.Bružienė neslėpė, kad optimizmas ne visiems duotas iš prigimties, todėl susirgusi ji turėjo daug ko išmokti.
Jos patirtis rodo, kad pesimizmas ir neviltis neprideda jėgų kovojant su vėžiu.
Krūties vėžys – dažniausia moterų onkologinė liga tiek pasaulyje, tiek Lietuvoje. Įdiegus naujas inovatyvias technologijas mokslininkams pavyko daug sužinoti apie vėžinę ląstelę, o tai padėjo sukurti naujus vaistus.
Gydymas šiais vaistais davė dar didesnį stimulą – jie ne tik ilgina išgyvenamumą, bet ir gerai toleruojami.
Dabar Lietuvoje yra visos galimybės skirti tam tikrai pacienčių grupei efektyviausią gydymą. Tad šiandien moterys, sergančios metastazavusiu HER2 teigiamu krūties vėžiu, gali būti gydomas dviguba biologine terapija.
Ši terapija laikoma pažangiausiu gydymo standartu visame pasaulyje. Skiriant šį gydymą pacienčių vidutinis išgyvenamumas siekia beveik penkerius metus.
Medikai džiaugiasi, kad netgi metastazavęs krūties vėžys gali būti valdomas. O tai reiškia, kad, nepaisant ligos, moteris neatitrūksta nuo savo kasdienybės – ji ir toliau rūpinasi šeima, dirba, gyvena taip, kaip iki ligos.
Nacionalinio vėžio instituto Chemoterapijos skyriaus vedėja onkologė chemoterapeutė Birutė Brasiūnienė vadino krūties vėžį lėtine liga, nors prieš kelis dešimtmečius tokią diagnozę išgirdusios pacientės piešdavo juodžiausius scenarijus.
„Dabar galime pasidžiaugti, kad krūties vėžiu sergančios Lietuvos moterys gali gauti tokį patį gydymą, koks yra taikomas Europos Sąjungoje. Tai – gera naujiena“, – sakė B.Brasiūnienė.
Per pastaruosius kelis dešimtmečius onkologijoje įvyko didelė pažanga. Yra sukurti inovatyvūs vaistai, kurie padarė perversmą gydant vėžį.
Dabar nustačius metastazavusį krūties vėžį išgyvenamumas siekia ne 6–9 mėnesius, kaip prieš keletą dešimtmečių, o vidutiniškai penkerius metus.
Tai reiškia, kad moteris gali kokybiškai gyventi net turėdama sunkią ligą, ji gali būti socialiai aktyvi, eiti į darbą, turėti asmeninį gyvenimą. Tai – didžiausias laimėjimas, kurį gali pajusti sergantis žmogus.
„Tai dar ne pabaiga. Manau, išgyvenamumas toliau didės ir greitai sieks 6–7 metus“, – vylėsi B.Brasiūnienė.
Sergančiam žmogui svarbi net viena diena, kurią jis gali nugyventi, o per penkerius metus jis gali baigti studijas, užauginti vaikus, susilaukti anūkų – jis turi dėl ko gyventi.
Viltis – didžiausia pagalbininkė, o sergantis žmogus turi tik vieną pareigą – papildomai susileisti vaistų.
Per keletą dešimtmečių taip pat smarkiai pasikeitė pacienčių požiūris į ligą.
Nors moterys išgyvena stresą dėl krūties vėžio diagnozės, gaudamos vaistus ir atvykdamos laiku pasitikrinti pas gydytoją nepraranda darbingumo, neiškrinta iš kasdienybės.
Tačiau krūties vėžiu sergančiųjų likimas skirtingas. Būna ne tik akivaizdžių laimėjimų, bet ir skaudžių atvejų.
Gydytoja M.Drobnienė priminė, kad krūties vėžys – heterogeniška liga.
Tai reiškia, kad yra įvairių krūties vėžio formų, ligonių patirtis skirtinga, nes smarkiai skiriasi gydymas ir ligos prognozė. “Galime pasidžiaugti, kad krūties vėžiu sergančios Lietuvos moterys gali gauti tokį patį gydymą, koks yra taikomas ES.
Už kiekvienos nuotraukos slypi jaudinanti istorija
- Kulinarinių knygų autorė Nida Degutienė taip pat prisidėjo prie projekto „1825 istorijos“. Ji įsitikinusi, kad žmogus, kurio gyvenimas paženklintas onkologinės ligos, įpratęs į gyvenimą žiūrėti kitaip, nes jam kiekviena diena yra laimėjimas.
- Nuotrauką, kurią skyrė šiam projektui, N.Degutienė padarė būdama Izraelyje. Nuotraukoje matyti, kaip pro tankias pušų šakas prasiskverbiantys saulės spinduliai žada šviesią dieną.
- Šį vaizdą kulinarinių knygų autorė prisimena sunkesnėmis akimirkomis. N.Degutienė kvietė prisidėti prie naujos iniciatyvos ir pasidalinti savo prasminga nuotrauka su kitais.
- „Tik įsivaizduokite, kiek atradimų ir šviesių gyvenimo akimirkų gali slėptis už 1825 nuotraukų“, – sakė N.Degutienė.
