Medikai neslėpė liūdnos jos ateitis – silpnaprotystė, neįgalumas, epilepsijos priepuoliai, tačiau dabar penktokė mokosi kartu su sveikais vaikais. Bet mergaitės gydymas kamieninėmis ląstelėmis vis dar apipintas mitais.
Nesveikos dukros susilaukusi kaunietė Erika Švenčionienė (52 m.), sužinojusi apie galimybę mergaitę gydyti kamieninėmis ląstelėmis, nesiryžo beveik metus. Tuo metu tai buvo didelė naujovė.
E.Švenčionienę buvo apnikusios abejonės, ar verta taip gydyti sunkiai sergančią dukterį, baimė, ar nebus dar blogiau. Bet vieną rytą, kaip dabar prisimena, tai buvo Kovo 8-oji, moteris nutarė – reikia veikti, nes delsimas niekam dar nedavė naudos.
Ir moteris ėmė svarstyti, į kurią užsienio kliniką galėtų nuvežti savo atžalą. Nors dėl gydymo kamieninėmis ląstelėmis Švenčioniams teko parduoti šeimos turtą ir vėliau ne kartą patirti lietuvių gydytojų priešiškumą, ji ieškojo galimybių, kaip padėti neįgaliai dukteriai.
Dabar vienuolikametė Urtė moka skaityti, rašyti, pagerėjo jos regėjimas, nors viena akimi buvo beveik apakusi, nebūna ir epilepsijos priepuolių.
Urtė Kaune lanko Kovo 11-osios gimnaziją, kur mokymas vyksta pagal kabinetinę sistemą, todėl penktokei kas nors padeda pereiti iš vieno aukšto į kitą.
Namuose, kur saugesnė aplinka, palydos jai nereikia.
Urtei buvo daugiau nei treji, kai pirmą kartą su motina nuvyko į Maskvą, Genadijaus Suchicho kliniką „Kriocentras“, įsteigtą prie gimdymo namų.
Urtei buvo suleistos trys kamieninių ląstelių injekcijos: viena – į gleivinę, kita – į kraują, trečia – į saulės rezginį.
Tuo metu Erika labiausiai tikėjosi stebuklo, bet po pirmojo gydymo kurso pagerėjimo nebuvo. Vėliau injekcijos buvo kartojamos kas tris mėnesius. Dar devynias injekcijas mergaitė gavo kitoje Maskvos klinikoje.
Jos specialistai davė E.Švenčionienei kamieninių ląstelių sertifikatus, sudarė sutartį ir suteikė daugiau garantijų, kad Urtė bus nuolat stebima.
Vilties teikė ir pirmieji pagerėjimo požymiai, kai cerebrinio paralyžiaus kamuojamai mergaitei dingo spazmai.
Iki kamieninių ląstelių injekcijų jos kojos buvo kaip medinės, ji negalėjo net pajudinti pėdų, o grįžus iš Maskvos Urtės kojų raumenys tarsi suminkštėjo.
Būdama šešerių metų ji sunkiai tardavo žodžius, nes dėl raumenų sukaustymo liežuvis buvo nepaslankus. Dabar mergaitė sugeba kalbėti.
Jai pritrūkdavo jėgų apsilaižyti net lūpas, o dabar ji dainuoja, deklamuoja.
„Tokių rezultatų mes net nelaukėme“, – prisipažino Urtės motina E.Švenčionienė.
Mažagalvystė, kuri nuo gimimo buvo ryški, dabar beveik nepastebima.
Iš būrio vaikų Urtė skiriasi nebent eisena, kuri nėra graži. Jai sunku išlaikyti pusiausvyrą.
Kaunietė laime vadina tą akimirką, kai po pirmosios kamieninių ląstelių dozės nepastebėjusi dukters sveikatos pagerėjimo ji nenusiminė – nutarė toliau tęsti mergaitės gydymą Maskvoje.
„Negaliu sakyti, kad nėra abejonių dėl Urtės būklės, nežinau, kas bus toliau, bet esu įsitikinusi, jog be kamieninių ląstelių gydymo jai būtų buvę kur kas blogiau“, – kalbėjo moteris.
Neseniai su šeima į socialinį būstą įsikėlusi E.Švenčionienė nesiskundžia likimu. Kadaise ji baigė režisierių kursus, svajojo dirbti televizijoje, bet vėliau tapo vaikų darželio auklėtoja, socialine darbuotoja.
Su vyru susilaukusi keturių vaikų savo karjerą ji paaukojo dėl sergančios jaunėlės. Ji mielai įsidarbintų pusę dienos, kol Urtė mokosi mokykloje, bet iki šiol nerado tokio darbdavio.
Urtės gydymas šeimai buvo labai brangus. E.Švenčionienė neslėpė, kad su vyru, kuris jau pensininkas, atsidūrė finansiniame dugne.
Už tai, kad duktė galėjo gydytis, ji dėkinga ir žmonėms, paaukojusiems pinigų.
„Nesigailiu, kad Urtę gydėme kamieninėmis ląstelėmis, nes neturėjome kitos išeities“, – prisipažino E.Švenčionienė.
Apie kamienines ląsteles daug diskutuojama pasaulyje, bet Lietuvoje apie tai medikai rimtai kalbėjo tik prieš gerą dešimtmetį. Ši sritis vis dar susijusi su tam tikromis baimėmis ir mitais.
Vilniuje neseniai viešėjęs kamieninių ląstelių banko „CryoSave“ atstovas Gaboras Kali iš Šveicarijos pasakojo, kad noras išsaugoti naujagimio virkštelės kraują, iš kurio įmanoma išskirti kamieninių ląstelių, gali padėti vėliau išgydyti sunkias ligas.
„Virkštelės kraujo kamieninės ląstelės yra pernelyg vertingos, kad būtų sunaikintos kaip biologinės atliekos“, – tikino G.Kali.
Kamieninė ląstelė skiriasi nuo normalios vidutinės ląstelės pagrindinėmis savybėmis: ji sugeba atsinaujinti ir gali specializuotis, t.y. virsti bet kuria kita ląstele, pavyzdžiui, odos ar kraujo.
Kamieninių ląstelių aptinkama žmogaus organizme įvairiose kūno vietose, pavyzdžiui, kaulų čiulpuose. Kamieninių ląstelių taip pat įmanoma paimti iš embriono, tačiau dėl etinių priežasčių to nedaroma, nes tektų sunaikinti patį embrioną.
„Kai kalbame apie suaugusiųjų kamienines ląsteles, paprastai nekyla etinių diskusijų.
Tokios kamieninės ląstelės yra dvejopos – išgaunamos iš kraujodaros ir mezenchiminės. Jos laikomos regeneracinės medicinos ateitimi, nes gali padėti atkurti sužalotus audinius“, – pasakojo svečias iš Šveicarijos G.Kali.
Kamieninės kraujodaros ląstelės gydymo tikslais pasaulyje taikomos jau 50 metų. Jos atsakingos už įvairių kraujo kūnelių – eritrocitų, trombocitų, leukocitų atsinaujinimą, kurio šaltinis yra kaulų čiulpų kamieninės ląstelės.
Bet kaulų čiulpų persodinimas – sudėtinga procedūra. Donoras ir pacientas turi būti biologiškai labai panašūs, jei kyla komplikacijų, iškyla grėsmė, kad donoro kaulų čiulpai gali būti atmesti.
Dažnai pasitaiko, kad neįmanoma rasti tinkamo donoro. Tokiu atveju ir gali būti taikomos virkštelės kraujo kamieninės ląstelės, kurios pradėtos naudoti pasaulyje prieš 25 metus.
Iki šiol pasaulyje atlikta per 40 tūkstančių procedūrų, kai buvo persodintos virkštelės kraujo kamieninės ląstelės.
1988 metais pirmą kartą kamieninės ląstelės iš virkštelės kraujo buvo sėkmingai naudojamos gydant beta talasemiją – paveldimą kraujo ligą, kai genų defektai pažeidžia vieną iš hemoglobino grandinėje esančių molekulių, kuri atsakinga už deguonies išnešiojimą po organizmą.
Reali pagalba ar simbolinė investicija į ateitį?
Su kamieninėmis ląstelėmis siejama daug vilčių. Tačiau vilnietė gydytoja embriologė Živilė Čerkienė (nuotr.) paminėjo ne vieną svarbų argumentą, kodėl kamieninių ląstelių gydymo entuziastai dažnai susiduria su kritikais.
Viena pagrindinių priežasčių – jei imamos kamieninės ląstelės iš virkštelės kraujo ir norima gydyti onkohematologines ligas, niekas nežino, ar vėžys nėra užprogramuotas ir tose kamieninėse ląstelėse. Gal tokiu atveju saugiau imti giminaičio kaulų čiulpus?
Kitas argumentas, kodėl virkštelės kraujo kamieninės ląstelės nėra plačiai taikomos, yra tas, kad jų įmanoma išskirti tik tiek, kiek užtektų 40–45 kilogramus sveriančiam žmogui. Tai reiškia, kad įmanoma gydyti tik vaiką ar paauglį.
Susirgus suaugusiam žmogui reikėtų dvigubos virkštelės kraujo kamieninių ląstelių dozės, o tai reiškia, kad jas reikėtų dauginti. Galbūt tokiu atveju pigiau būtų imti kaulų čiulpus, nes jų nereikia šaldyti ir saugoti banke? Kita vertus, dauginant kamienines ląsteles nėra garantijos, ar jos nepasikeis.
Gydytoja Ž.Čerkienė kėlė klausimą, ar tie žmonės, kurie šiandien atiduoda į banką virkštelės kraują, iš tikrųjų kada nors sulauks gydymo, ar tai tik simbolinė investicija į ateitį?
Lietuvos medikai vis dar atsargūs
Yra atlikta daugiau nei 5 tūkstančiai klinikinių tyrimų, kurių tikslas – atskleisti kamieninių ląstelių naudojimo galimybes gydant apie 80 įvairių ligų, pavyzdžiui, kaulų, kremzlių, nervų sistemos, odos, raumenų, kraujo.
Kamienines ląsteles pradėta šaldyti prieš 70 metų. Šveicarijoje įkurtame kamieninių ląstelių banke „CryoSave“ saugoma daugiau kaip 300 virkštelės kraujo mėginių, iš jų – 19 atvejų buvo panaudoti gydant įvairius sutrikimus.
Tai – privatus bankas, kuriame kiekvienas mėginys turi savininką, mokantį tam tikrą mokestį.
Šveicarijoje veikia ir viešieji kamieninių ląstelių bankai. Tai reiškia, kad paaukoję savo vaiko virkštelės kraują tėvai nebeturi jokių teisių.
Taip pat yra mišraus tipo bankai, kuriuose virkštelės kraujo galima saugoti privačiai arba galima jį paaukoti visuomenės labui.
Iki šiol ginčijamasi, kiek ilgai galima saugoti užšaldytas ląsteles ir kada jos keičia savo savybes. Tokie svarstymai susiję su visų gyvų ląstelių šaldymu ir saugojimu. Pavyzdžiui, yra žinoma, kad sunkiausia išsaugoti nepakitusias kiaušialąstes, nes tai vienos sudėtingiausių ląstelių.
Biologijos mokslų daktaras Džiugas Paulauskas (nuotr.) priminė, kad Lietuvoje jau veikia keli privatūs bankai, saugantys kamienines ląsteles, bet tokių bankų specialistai žmonių negydo.
Lietuvoje yra žinomas tik vienas atvejis, kai buvo panaudotos kamieninės ląstelės, atgabentos iš Ispanijos.
Lietuvos įstatymai leidžia dirbti tik su kraujotakos ląstelėmis, o ne su kamieninėmis ląstelėmis.
Klinika, kuri turi leidimą atlikti eksperimentus su kamieninėmis ląstelėmis, negali jų skirti gydymui, nes nėra patvirtintų gydymo metodikų.
