Prieš metus buvo kitaip
Rasti savyje drąsos – ir nepažįstamam praeiviui palinkėti geros dienos; stovėti scenoje, kai širdies plakimas nustelbia salės triukšmą; daryti tai, kas tau gyvenime svarbiausia, nepaisant nieko; tikėti, kad mirtina liga ims ir atsitrauks, galų gale atvirai apie ją kalbėti – nedūsaujant ir neverkšlenant.
Praėjusių metų televizijos projekto „X faktorius“ dalyvis, biržietis 21 metų Danas Berlinskas visa tai patyrė. Vaikinas įsitikinęs, kad minties ir tikėjimo galia – beribė.
Artėjančios Kalėdos Danui kelia ne tik jaudinantį laukimą, kai jo šeima vyks pas gimines į Latviją, susitiks su giminaičiais, visi šildysis prie židinio, dainuos ir gros, dalinsis gražiais prisiminimais, o galbūt – ir dovanomis.
Prieš trejus metus Danas tokiu metu gulėjo Panevėžio ligoninės palatoje. Medikų verdiktas buvo negailestingas – limfoma, viena iš kraujo vėžio atmainų.
Gydytojai jau buvo paskyrę laiką chemoterapijai. Bet Danas tarė: „Nieko man nėra. Pirmadienį aš išvykstu namo.“
Vadina stebuklu
Dano liga atsitraukė be operacijų ir be chemoterapijos.
„Galite vadinti tai kaip norite. Aš vadinu stebuklu“, – šypsojosi daugiakalbis Danas.
Prisimindamas šį sunkų metą, vaikinas perspėja, kad niekam nepataria elgtis taip, kaip tuomet apsisprendė jis.
„Mano tikėjimas į Dievą ir tuo, kad būtinai pasveiksiu, bei šeimos, artimųjų viltys, jų maldos atnešė stebuklą. Dar mane palaikė muzika. Į ligoninę atsivežiau gitarą“, – kalbėjo Danas.
Kitiems, neturintiems tokio tvirto ir nuoširdaus tikėjimo, jis patarė verčiau pasikliauti medikais ir gydymu.
O Dano šeima – giliai tikinti, lankanti sekmininkų bažnyčią.
Apie Dano tėvus – Rūtą ir Virginijų Berlinskus, išauginusius ne tik keturis savus vaikus, bet glaudusius ir tuos, kurie neteko tikrųjų tėvų meilės, jau rašėme.
Tėvas kartą neišlaikė
Danas prisiminė, kaip tuomet, prieš trejus metus, grįžus po atostogų Egipte išseko jėgos. Lipant laiptais tekdavo sustoti, atsisėsti ar net prigulti. 18 metų vaikinukas jautėsi tarsi būtų 80-ies ligonis.
Siaubingai ištino veidas, iš akių liko tik ruoželiai.
Medikai ėmė vardyti įvairias sunkias ir lengvesnes ligas, po to – po vieną jas atmesti.
Ligoninėje iš kaklo jam išpjovė limfmazgių. Medikų nuogąstavimai pasitvirtino – juose buvo vėžinių ląstelių.
Išgirdęs, kad jam limfoma, Danas per daug nesusijaudino. Jis nesuprato, kad tai onkologinė liga.
Atrodė, kad vienąkart išauš rytas, ir jis – sveikas, kaip anksčiau, pakils iš lovos ir droš į gimnaziją.
Toks jo nusiteikimas į neviltį varė tėvus.
„Kaip tu gali į viską žvelgti taip lengvabūdiškai? Juk tau – limfoma!“ – kartą neišlaikė tėvas.
Tuomet Danas jau susirūpino: nejaugi nuo limfomos galima mirti? Internete jis susirado ligos aprašymą, ir šis žinojimas jį prislėgė visu sunkumu.
Šalia lovos – gitara
Tuomet Daną apniko klausimai: kodėl man? Už ką? Kodėl aš ir kodėl dabar, kai esu toks jaunas?
„Atsakymų nebuvo. Pykau ant tėčio, kam jis man pasakė. Iki tol maniau, kad sergu neką smarkiau negu gripu“, – greitakalbe bėrė Danas.
Dano palatoje, šalia jo lovos, stovėjo jo gitara. Vaikinas grodavo, dainuodavo. Gydytojai, seselės ir kiti ligoniai – visi mylėjo už jo dainas. Bet artėjo Kalėdos.
„Liūdna, kai žinai, kad visi – jaukiuose namuose, su artimaisiais, kad jiems saugu ir gera. O tu guli ligoninėje, toli nuo visų, ir tavęs dar laukia sunkus gydymas. Atsibudęs naktį apsiverkdavau, nes nesuvokdavau, kas vyksta“, – prisiminė Danas.
Prieš pat šventes jis ir pareiškė medikams, kad išvažiuoja.
Gydytojai persigando ir bandė aiškinti, kad būklė tik blogės. Galbūt tiek, kad jie bejėgiai bus padėti.
Bet Danas nenusileido. Vaikinas pasakojo, kad namuose gėrė vaistus organizmui stiprinti.
O po geros savaitės atlikus tyrimus paaiškėjo, kad vėžinių ląstelių nebėra.
Pamatė žmonių meilę
„Ne kiekvienas turi tokį stiprų tikėjimą, kokį turiu aš. Ne visi turi ir begalinį šeimos, giminių palaikymą kaip aš. Tuomet galbūt geriausia pasikliauti medikais“, – darkart pabrėžė Danas.
Kas gero liko Danui iš šio laikotarpio?
Vaikinas šypsosi, kad pamatė tikruosius žmonių veidus.
Kažkodėl taip sunku būna ištarti gerus žodžius. Galbūt baiminamės atrodyti per jautrūs, per sentimentalūs. Danui į atmintį įstrigo, kaip jo pusbrolis, iki tol nerodęs itin šiltų jausmų, jį, susirgusį, apsikabino ir pasakė, koks jam brangus, svarbus.
„Per dvidešimt metų nieko panašaus iš jo nebuvau girdėjęs. Paprastai tiesiog nesusimąstome, kad ši diena gali būti paskutinė – man ar tau. Todėl gyvenimą priimame kaip duotybę, lyg gautą dovanai, ir laiką veltui švaistome“, – svarstė Danas.
Vaikinas matė ir suprato, kaip išgyvena jo šeima, tėvai, bet nenorėjo jų užuojautos.
„Man viskas bus gerai“, – nuolat kartojo. Tikėjosi palaikymo ir jo sulaukė.
Per triukšmą – širdies plakimas
Tėvai pernelyg neprieštaravo ir tuomet, kai Danas apsisprendė nestudijuoti.
Todėl, baigdamas gimnaziją, bet nesibaimindamas dėl egzaminų, jis dalyvavo televizijos projekte „X faktorius“. Į savo komandą biržietį pakvietė Andrius Mamontovas.
Ši patirtis Danui buvo naudinga ir smagi, bet panašiame konkurse nebedalyvautų. Televizijos virtuvė – kitokia, nei rodoma televizijos ekranuose. Viskas vyksta pašėlusiu greičiu, o dalyviai tampa lyg kokiais personažais. Net tuomet, kai jaučiasi pervargę ir išsekę.
Šiek tiek gaila, kad į atrankas ėjęs su gitara vėliau Danas turėjo be jos dainuoti. Bet vaikinas mano, kad jo pasirodymai su gitara būtų buvę geresni.
Save Danas vertina kritiškai, ypač pirmuosius pasirodymus tiesiogiai. Dėl jų nemiegodavo naktimis.
„Tau sako – laidą žiūri 900 tūkstančių žiūrovų. Dainuoti reikės tiesiogiai“, – šypsojosi Danas.
Kaipgi tuomet jaustis?
„Tiesioginiame eteryje pirmą kartą rankoje laikiau mikrofoną. Dreba kojos, vidus virpa, girdi savo širdies plakimą, nors salėje – didžiulis triukšmas“, – prisiminė vaikinas.
Apžiūrinėjo marškinių spalvą
Susitelkti Danui padėdavo A.Mamontovo nurodymas prieš pat dainą, kol rodomas vaizdo reportažas, apžiūrėti kito teisėjo – Sauliaus Prūsaičio marškinius. A.Mamontovas įspėjo po to paklausiąs.
Danas taip ir darė, o S.Prūsaičio marškiniai – kažkokios neaiškios spalvos. Tai nukreipdavo mintis ir greit pasigirsdavo jo vardas.
Danui nepatiko, kad projekto dalyviai privalo klausyti visų nurodymų. Laisvės paliekama labai nedaug.
Vaikinas patarė kitiems jaunuoliams dalyvauti projekte, bet einant – jau žinoti, ko jie tikisi, ką gali. Nes tuo metu būni ant bangos, ir jeigu turi savo kurtų dainų, pats laikas jas parodyti.
Šiuo metu Danas save vadina keliauninku, dalyvauja koncertuose ir pats kuria.
Argi įmanoma pragyventi iš koncertų?
„Jei darai tai, ko iš tikrųjų trokšti, ir nesidairai aplinkui – viskas savaime susidėlioja. Ir pinigai ateina“, – sakė iš koncertų gyvenantis biržietis.
Svajojo, kaip išsižios
Buvo metas, kai Danas mėnesį negalėjo prasižioti. Boksuodamasis su draugais, jis pasiskundė skausmu žandikaulyje.
„Ai, Danai, tu vis dėl ko nors skundiesi. Nieko tau nėra. Sukąsk tvirtai dantis, pakentėk – praeis“, – nusijuokė draugai.
Pernakt kentėjo, bet skausmas buvo tiesiog baisus. Nuvažiavo į Kauną persišvieti. Medikai ten klausia: „Tai kur kabinsime – čia ar Vilniuje?“ Danas teiraujasi, ką jie kabins? „Dantis“, – ramiai atsako gydytojai. Vaikinas vėl garsiai svarsto: kaip čia suprasti? Gydytojai aiškina, kad mėnesį negalės kalbėti, kramtyti, išsižioti.
Danas turėjo išvykti į Lenkiją. Į jo klausimą, ar tai nesutrukdys kelionei, medikai tik garsiai juokėsi.
Ant žandikaulio jie sudėjo specialius įtvarus. Mama atveždavo sutrintą kepsnį, jį traukdavo per siaurą šiaudelį.
„Sapnuodavau, kad išsižioju. Svajodavau apie tokius paprastus dalykus, kaip atsikąsiu batono, sumuštinio“, – šypsojosi Danas.
Dar jis patyrė sudėtingą kojos lūžį. Tuomet mokydamasis namuose klausėsi daug muzikos. Galbūt šis laikas buvo lemiamas nusprendžiant, kad jis pats bandys ne tik dainuoti, bet ir kurti.
Praeiviui – geri žodžiai
Danas sako, kad šie nutikimai jį išmokė mylėti ne tiktai artimuosius, bet ir pirmą sykį sutiktus žmones.
Pamatęs liūdną veidą, jis palinki sėkmės, geros dienos ir mato, kaip jį nušviečia šypsena.
Už tai, kad negailėdavo pagyrų klasiokėms ir bičiuliams, jis jautėsi vertinamas mokykloje.
Pats įvedė taisyklę, kad rūkyti – nepopuliaru. Kitų klasių moksleiviai rūkydavo už kampo, o klasiokai žinodavo: jeigu rūkysi – tavęs į bičiulius nepriims.
Danas niekad nesikeikia. Mokykloje jam siūlydavo pinigų už vienintelį keiksmažodį, kad tik išgirstų, kaip nuskambėtų iš jo lūpų.
Vis dėlto jis gailisi, kad kartais elgėsi nepagalvodamas, jog žmonės nekalti dėl to, kokioje šeimoje jie gimsta, kokiomis sąlygomis gyvena. Dėl to yra ir atsiprašęs.
Komentarus rašantieji dažnai išlieja pyktį, bet Danas mano, kad nelaimingi žmonės pridaro blogų dalykų.
„Pradėkime nuo savęs – nesėkime nesantaikos, blogų minčių, o palaikykime. Daugiau šypsokimės“, – kalbėjo jis.
Biržietis mano, kad pats blogiausias dalykas – laikytis viduriuko.
