Dar 1965-aisiais San Diego vidurinės mokyklos moksleivis Randy'is Gardneris bluosto nesudėjo 264 valandas. Tai buvo 11 parų trukęs žygdarbis, užfiksuotas grupės Stanfordo universiteto mokslininkų, kurie iš anksto sužinojo apie vaikino pastangas neužmigti iš vietinio laikraščio.
Pirmąją dieną, natūralu, kad R. Gardneris galėjo išlikti budrus be jokių pastangų. Tačiau greitai situacija pasikeitė – staiga jis nebegalėjo įsiminti net paprasčiausių skaičių. Moksleivį apėmė vis stiprėjanti paranoja, jis ėmė tų, kurie pažadėjo padėti jam neužmigti, klausinėti, už ką jie jį taip kankina.
Galiausiai nuėjęs miegoti, Randy'is neprabudo beveik 15 valandų. Tik praėjus keletui savaičių po bandymo, jis pasidarė toks, kaip anksčiau. Iki šių dienų jis liko savotiška (ne)miegojimo žvaigžde ir, žinoma, pateko į Gineso rekordų knygą kaip žmogus, ilgiausiai istorijoje nemiegojęs be jokių stimuliatorių.
Taigi, kas iš tiesų darosi su žmogumi, kuris nemiega šitaip ilgai?
Per pirmąsias 24 valandas budrumo ima kilti kraujospūdis. Neilgai trukus sutrinka medžiagų apykaitos greitis, o tai verčia žmogaus kūną reikalauti angliavandenių. Kūno temperatūra nukrinta, o imuninė sistema ima silpnėti.
Jei tokia nemiga tęsiasi pernelyg ilgai, didelė tikimybė, kad sąmonė pradeda krėsti išdaigas - žmogus ima kliedėti, matyti miražus ir girdėti nebūtus garsus. Tuo pačiu metu itin sumažėja gebėjimas priimti paprasčiausius sprendimus ar prisiminti akivaizdžius faktus. Šis efektas yra tuo keistesnis, kad jis gali būti sustabdytas ir visi neigiami padariniai išnyksta tiesiog numigus keletą valandų.
