Juk, pavyzdžiui, kai prieš kelerius metus jis perplaukė Baikalą, – vieną seniausių pasaulio ežerų, – vandens temperatūra jame tesiekė apie 4 laipsnius šilumos. Kol Vidmantas Urbonas per 17 valandų įveikė 46 kilometrus, jo paties kūno temperatūra nukrito iki 30 laipsnių. Kaip gi tokiomis sąlygomis jis net nepasigauna slogos?
„Žmogaus smegenys dar neištyrinėtos, mūsų organizmo galimybės iki galo nepažintos, – sako V. Urbonas. – Todėl teišnaudojame tik menką savo potencialo dalį. Kūną valdo ir gyvenimo kokybę kontroliuoja centrinė nervų sistema, smegenys, nors mums atrodo, kad yra kitaip – kad, tarkime, sergame dėl nepalankių išorinių aplinkybių ir panašiai.“
V. Urbonas mano, kad žmonės, nusprendę gyventi sveikai, neturėtų savęs prievartauti. „Atsikėlę ryte neturėtume galvoti – ak, dabar būtinai privalu atlikti rytinę mankštą ir dėl tokios prievolės kankintis. Išeikite paklausyti gamtos, čiulbančio paukščio, įkvėpti tyro oro, apsidairyti. Kai nustosite prievartauti savo smegenis ir išmesite iš savo galvos sunkumą, ryto judesiai pasirodys labai natūralus ir neprievartiniai. Atjunkite raumenis nuo mąstymo prievolės – ir mankšta bus maloni.“ Taip pamažu įgysite sveikatai vertingų įpročių, sustiprėsite.
Psichoterapeutas Vadimas Dechtiaris, rašydamas vieną iš savo knygų, visą skyrių paskyrė V.Urbono metodui, kurį pavadino „bėgimu kojomis.“ Labai supaprastintai procesą galima apibūdinti taip: tarkime, žmogus ryte bėgioja, o galvoja visai apie ką kitą: apie draugus, gamtos grožį, namus… Ir nebejaučia bėgimo sunkumo, pavargusių kojų. Kitaip tariant, bėgimas sau, o mintys – sau. Minčių galią Vidmantas Urbonas pasitelkia ir vandens galioms įveikti. „Pavyzdžiui, prieš plaukdamas per šaltą Baikalą nuolat jį įveikdavau mintimis. Taip, bus labai šalta, bus labai sunku – bet bus ir finišas. Bus tikrai labai sunkus žygis – bet jis pasibaigs. Įsivaizduodavau kaip perplaukiu ežerą, kaip išlipu į kitą krantą. Saviįtaiga padėdavo įveikti viską.“ Tiesa, kai jau visai sustingdavo nuo šalčio, Vidmantas gelbėdavosi ir karštais 15-20 minučių dušais.
Iš nuolatinių grūdinimosi priemonių Vidmantas paminėjo šią: „Prieš plaukdamas (ir apskritai, kai būdavo sąlygos) lįsdavau maždaug 15 minučių į 0 laipsnių temperatūros vandenį. Kartais taip elgdavausi kasdien, kartais natūraliai susidarydavo pertraukos.“ Tačiau po tokių grūdinimosi procedūrų Vidmanto organizmas į šaltį, žinoma, nebereaguodavo taip, kaip ofise užsisėdėjusio žmogaus.
