Per treniruotę nubėgti nuo 20 iki 50 kilometrų Lietuvos sporto medicinos centre dirbančiam medikui – įprasta ir nesudėtinga, rašo „Lietuvos rytas“.
Kad būtų sudėtingiau ir įgautų daugiau patirties, bėgikas renkasi miško takus, pelkes, pievas, kalnus, pajūrio pakrantes ir kitus atokius laukinės gamtos kampelius.
Tokie žmonės kaip A.Ramonas, bėgiojantys ilgas distancijas, sporto pasaulyje vadinami ultrabėgikais. Per varžybas jie įveikia ilgesnę nei 50 kilometrų distanciją ir nepaiso sudėtingų orų ar aplinkos sąlygų.
„Svilinantis karštis, kaulus stingdantis šaltis, pavojingos kalnų perėjos – tai patirtis, kuri suteikia daug malonumo ir daug ko išmoko.
Toks bėgimas – būdas pažinti save, stebėti aplinką, mėgautis buvimu gamtoje, kartais varžytis, išmėginti savo valią ir kūną“, – ekstremalaus bėgimo privalumus vardija A.Ramonas.
Šiuo metu jo dešinę ranką puošia dvi juodos apyrankės, kurios liudija, kad Andrius dalyvavo 100 kilometrų varžybose. O jose iškovotas medalis primena saldų pergalės skonį.
A.Ramonas šį birželį bėgimo varžybose Anglijoje net 80 kilometrų vijosi savo varžovą, kol galiausiai aplenkė jį ir pirmasis kirto finišo liniją.
„Iš karto po finišo mano varžovas priėjo ir paklausė, kaip man pavyko finišuojant spurtuoti. Dažnai tokiose varžybose sportininkai trasos pabaigoje sulėtina tempą, nes būna labai pavargę, sunku išlaikyti tempą, o man šį kartą pavyko.
Kai pasivijau lyderį, jis judėjo labai lėtai, todėl jį aplenkiau kiek galėdamas greičiau, kad parodyčiau, jog mane vytis – beprasmiška“, – prisimena A.Ramonas.
Ilgų distancijų bėgikai tokį elgesį vadina psichologiniu smurtu. Sukaupęs paskutines jėgas pro varžovą turi prabėgti taip, kad jam nebekiltų jokių minčių vytis.
„Ištvermės varžybose labai svarbu psichologija.
Jei nori laimėti, turi sukaupti visas jėgas, lenkiant varžovą veide neturi atsispindėti nuovargis.
Nesvarbu, kad po kelių kilometrų pats sulėtini tempą, esi pavargęs ir uždusęs, bet varžovui to parodyti negali. Aišku, ne visada tai pavyksta“, – prisipažįsta bėgikas.
100 kilometrų Anglijoje A.Ramonas įveikė per 10 valandų ir 48 minutes.
Startavęs rytą 8 valandą 13 minučių viename mieste, vakarop bėgikas finišavo jau kitame.
„Visoje trasoje išdėstyti punktai, kuriuose turi užsiregistruoti, gali papildyti vandens, užkandžių atsargas“, – apie varžybas pasakoja sporto medikas.
Sportininkų niekas neseka ir nelydi, tačiau A.Ramonas tvirtino, kad sukčiauti – trumpinti distanciją, naudotis transporto priemonėmis ar kitais nesąžiningais būdais greičiau pasiekti finišą – dalyviams nekyla minčių.
„Ultrabėgimuose yra daug svarbesnių dalykų nei pergalė. Vien tai, kad turi valios, ištvermės ir jėgų įveikti tokią ilgą distanciją, yra didžiausias laimėjimas.
Po kiekvienų varžybų tampi kitoks, geresnis. Bėgikas žino, ko siekia, jaučia ryšį tarp pastangų ir rezultatų, gilinasi į save.
Iš bėgimo gali išmokti daugiau nei tik bėgti“, – sako A.Ramonas.
Ruošdamiesi varžyboms ultrabėgikai niekada nežino, kas jų laukia kelyje. Varžybos Anglijoje sporto medikui įsiminė kaip vienos gražiausių, nes didžiąją trasos dalį bėgo Atlanto vandenyno pakrante.
Savo kelyje jis sutiko ne tik ilgų nuotolių bėgikams jau įprastų avių, karvių, arklių bandų, bet ir triušių, ponių kaimenę.
„Bet niekas neprilygo buliui, pro kurį turėjau bėgti. Jis buvo nenusakomo dydžio, pirmą kartą tokį mačiau. Bėgant pro jį visą laiką neramiai žvalgiausi per petį.
Būna akimirkų, kai bėgdamas tarsi patenki į meditacinę būseną ir mintimis kažkur nuplauki.
Užliūliuotas vandenyno bangų ošimo po tokio vieno „nuplaukimo“ visu kūnu įkritau į dilgeles.
Atsistojau labai greitai“, – juokiasi bėgikas.
Labiausiai A.Ramonui patinka bėgioti kalnuose. Ten ne tik įspūdinga gamta, bet ir daug nenuspėjamų iššūkių, kvapą gniaužiančių nuotykių.
Sporto medikas prisimena, kaip vieno bėgimo kalnuose metu pūtė toks stiprus vėjas, kad užteko ištiesti rankas, ir jis jau skrido nuo kalno.
„Toks jausmas gniaužė kvapą, jaučiausi lyg paukštis. O kartą per varžybas košė toks šaltas ir stiprus vėjas, kad bėgikai, norėdami nors šiek tiek pasistūmėti į priekį, turėjo bėgti pasisukę šonu.
Vanduo gertuvėse užšaldavo per kelias minutes ir virsdavo ledo gabalu“, – prisimena olimpinės rinktinės gydytojas.
A.Ramonas jau priprato prie žmonių, sužinojusių apie jo pomėgį ir įveiktus išbandymus, reakcijos. Vienus tai žavi, kitiems kelia nuostabą, būna ir tokių, kurie nepiktai pasišaipo, kad tikriausiai jis yra išprotėjęs.
Daugeliui toks pomėgis atrodo keistas, bet sporto medikas įsitikinęs, kad ilgi bėgimai ypač naudingi tiems, kurie nori išsivalyti mintis, geriau pažinti save, išmokti klausytis savo kūno.
„Po kiekvienų varžybų fiziškai jaučiuosi labai pavargęs, tačiau galvoje – visiška švara.
Štai kodėl po varžybų stengiuosi kuo greičiau nusiprausti, persirengti kitais drabužiais, nes kai galvoje švaru, norisi švaros ir aplinkui.
Dar kurį laiką gyvenu tuo, ką patyriau, ką išgyvenau, o kai išmokstu tam tikras pamokas, galiausiai viską paleidžiu ir ieškau kito tikslo“, – ramiu balsu kalba bėgikas.
Ultrabėgimai A.Ramonui padeda ir darbe. Sportininkams, kurie užsiima ištvermės sportu, jis gali patarti sveikatos, treniruočių planavimo, fizinių krūvių pasirinkimo, mitybos, psichologijos klausimais.
„Tenka išgirsti, kad ilgų distancijų bėgimas žaloja sveikatą. Taip, jei tai daroma be jokios sistemos ir ilgus metus trunkančių treniruočių.
Prieš kokį dešimtmetį tokie atstumai mane būtų lengvai sulaužę, o dabar galiu tai daryti nekenkdamas sveikatai. Žmogaus kūnas sukurtas taip, kad gali prisitaikyti prie krūvių.
Be to, ilgų distancijų bėgimas įpareigoja labiau rūpintis savimi, planuoti savo poilsį ir darbą, būti atidžiam maistui. Tai irgi padeda stiprinti sveikatą“, – įsitikinęs A.Ramonas.
Ilgais bėgimais sporto medikas susidomėjo daugiau nei prieš penkerius metus studijuodamas Didžiosios Britanijos universitete. Ten jis sutiko keletą bendraminčių, su kuriais laisvalaikį skirdavo pažintiniams bėgimams parkuose.
„Pėstute ar bėgte įveikdavome daugybę kilometrų. Bėgdavome per besiridenančius akmenis, tekant saulei, naktį, kovodami su neprognozuojamomis orų sąlygomis ir nuovargiu.
Visa tai man atrodė labai natūralu. Iš karto supratau, kad man tai patinka ir tinka“, – prisimena A.Ramonas.
Bėgikas nemėgsta sprausti savęs į rėmus, todėl jam visai nesvarbu, kokiu keliu bėgti ir kiek laiko tai užtruks. Dažnai jo treniruotės prasideda nuo idėjos, ką tą dieną norėtų pamatyti ar aplankyti.
„Dažniausiai bėgimo ilgį renkuosi pagal tam tikrą objektą, pavyzdžiui – bėgsiu iki ežero, aplankyti draugų, nubėgsiu iki kokio nors miesto. Vienaip ar kitaip visada įveikiu nuo 25 iki 60 kilometrų.
Varžybos – visai kitokia patirtis. Čia ir atstumai dažniausiai ilgesni. Kol kas mane labiausiai traukia 70–160 kilometrų atstumas“, – pasakoja sporto medikas.
Žmonės, sužinoję apie jo pomėgį, pirmiausia klausia, kaip jis randa laiko ilgoms treniruotėms.
Norint įveikti 50 kilometrų sudėtingomis sąlygomis, kartais reikia penkių ir daugiau valandų.
„Nejaučiu jokios priešpriešos tarp sportavimo ir viso to, ką veikiu kitu metu. Tai yra neatskiriama gyvenimo dalis, todėl tiesiog skiriu laiką treniruotėms, ir tiek.
Mano bėgimo grafikas labai lankstus, nuolat kintantis. Bėgioju ir per pietus, ir prieš pusryčius, ir naktimis. Kiekvienas dienos metas suteikia skirtingų potyrių, pamoko skirtingų dalykų“, – sakė ultrabėgikas.
Nepažįstantys A.Ramono ir sutikę jį bėgimo trasoje, dažnai nustemba.
Bėgdamas maratoną, kuris ne vienam bėgikui yra didžiausias gyvenimo iššūkis, jis dar sugeba pasikalbėti su draugais telefonu.
„Andriau, jau baigei distanciją, kas atsitiko?“ – sunerimo vieno maratono metu į A.Ramono telefono skambutį atsiliepęs prie finišo linijos laukiantis pažįstamas.
„Ne, bėgu, ką tik kalbėjau su kitu žmogumi, tau paskambinau netyčia“, – pasiteisino jis.
„Tai nekalbėk, bėk! Laukiu prie finišo linijos, gal ko nors nori?“ – pasitikslino draugas.
„Alaus!“ – šis A.Ramono pokštas tarp bėgikų jau tapo anekdotu.
Nors Lietuvoje vykstančiuose maratono bėgimuose sporto medikas dažniausiai būna greičiausiųjų dešimtuke ar net penketuke, medalis ar nugalėtojo titulas jam nėra svarbiausia. A.Ramono tikslas – tiesiog bėgti ir jausti malonumą.
„Ir kitiems rekomenduoju sportuojant būti kūrybiškiems, svajojantiems, filosofuojantiems. Tikiu, kad ir daugiau žmonių atras bėgimą be laikrodžio, be distancijos, kurią būtina įveikti tą dieną. Rekomenduoju sportuoti be ribų“, – šypsosi sporto medikas.
„O kas toliau?“ – šis klausimas A.Ramono niekada neišmuša iš vėžių. Varžybas, kuriose ketina dalyvauti, jis dažniausiai renkasi spontaniškai.
Bet ultrabėgikas jau tiksliai žino, kur bus rugsėjo 15 dieną, kai vyks jubiliejinis ir didžiausias šalyje Vilniaus maratonas.
„Dalyvauti jame visada smagu, nes vienoje trasoje visada sutinki tūkstančius draugų. Prieš dešimt metų šis maratonas man buvo pirmasis“, – sakė gydytojas A.Ramonas.
