„Dabar mano fizinė būklė labai priklauso nuo poilsio kokybės: jei neišsimiegu, savijauta būna prasta, sunkiau raiškiai kalbėti. Niekada neturėjau problemų dėl miego iki tos lemtingosios avarijos. Po jos be vaistų negaliu užmigti, – sako A.Balsys, lemtingą nelaimę patyręs tuomet, kai gyveno ir dirbo Jungtinėse Valstijose. – Įtakos turi ne tik neigiamos, bet ir teigiamos emocijos – šiek tiek susijaudinu, ir jau viskas“.
Jis seka visas žinias apie 45 metų M.Schumacherio būklę (nelaimės ištiktas klaipėdietis buvo panašaus amžiaus), bando ją lyginti su savąja. Lenktynininkas į komą paniro prieš mėnesį, klaipėdietis joje išbuvo tris kartus ilgiau.
Partrenkė didžiulis sunkvežimis
„Aš be galo dėkingas Dievui, žmonai Daliai ir Amerikai. Tik jų dėka galiu gyventi, judėti ir džiaugtis. Svarbiausia, kad po tragedijos ir komos nepraradau sugebėjimo mąstyti ir atminties“, – teigia A.Balsys.
Jei tokia tragedija būtų ištikusi Lietuvoje, Arvydo manymu, savo sėkmės istorijos jis dabar nepasakotų.
1998-ųjų vasarį viename JAV greitkelyje, pėsčiųjų perėjoje, jį partrenkė daugiatonis sunkvežimis. Iškart buvo iškviestas sraigtasparnis, kuriuo sąmonę praradęs lietuvis skubiai nuskraidintas į Naujojo Džersio universitetinę ligoninę.
A.Balsys tris mėnesius išbuvo gilios komos būsenoje, iš viso ligoninėje praleido devynis mėnesius. Per tą laiką jam buvo atliktos šešios operacijos – trys plaučių ir trys keliose vietose lūžusios dešinės kojos. Iš pradžių gydytojai teikė nedaug vilčių, kad lietuvis išgyvens. Išlydėdami iš ligoninės jie netikėjo, kad jis vaikščios ir kalbės.
Iš bėdos traukia ne tik medikai
Dabar Arvydas ne tik vaikšto, bet ir prižiūri savo namus, kurių projektą pats sukūrė ir vadovavo statyboms, nes turi inžinieriaus mechaniko diplomą, pjauna žolę, šluoja lapus, kasa sniegą savo kieme, nuskrenda į Londoną aplankyti ten dirbančios savo žmonos, vairuoja automobilį ir kol kas nėra patyręs nė vienos avarijos.
„Amerika man ir mano šeimai tuomet buvo tarsi gelbėjimosi ratas, – prisimena Arvydas. – Naujojo Džersio valstijoje dirbau įvairiausius nelengvus darbus statybose, gavau vairuotojo pažymėjimą, lankiau kompiuterių kursus. Lengvai bendravau anglų ir lenkų kalbomis. Paskui įsidarbinau drabužių parduotuvėje. Džiaugiausi, kad jau dirbu nebe naktimis, siunčiau namiškiams pinigus, bet neilgai – iki avarijos“, – pasakoja A.Balsys.
A.Balsys įsitikinęs, kad tuomet, kai žmogaus gyvybę palaiko tik aparatai, jam gali padėti ne tik medikai, bet dar labiau – artima siela, aplinkinių dėmesys ir paaukotas laikas.
Išgirdusi apie nelaimę ligoninėje jį pradėjo lankyti Dalia, Amerikoje dirbusi slauge, su kuria iki tragedijos abu buvo susitikę tik vienąkart – per Kalėdų vakarėlį. Dabar ji – Arvydo žmona. Buvusiai žmonai į bėdą pakliuvęs vyras nerūpėjo.
„Kai kurie komą išgyvenę žmonės sako, kad matydavo šviesą tunelio gale. Aš nieko nemačiau, o gal nepamenu. Tik kartais atrodydavo, kad į save žvelgiu iš šalies. Dalia sakė, kad kalbėdama su manimi, pasakodama apie kasdieninius įvykius, save, apie pažįstamus ir bendrus draugus, kartais prašydavo paspausti jai ranką, ir aš nors visiškai nežymiai, bet visada bandydavau ją sujudinti ar išspausti kažką panašaus į šypseną, o kartais raukti kaktą“, – pasakoja Arvydas.
Mažiausiai reikalingas jausmas - gailestis
Kai atgavo sąmonę, jo dešinė pusė buvo suparalyžiuota.
Gydytojai lietuvį tikino, kad po tokių žiaurių sužalojimų jis atsibudo ir gana sparčiai sveiko tik todėl, kad jį nuolat slaugė ir juo rūpinosi artimas žmogus.
„Dalia nuolat kartodavo, kad aš stiprus, viskas bus gerai, privalau atsistoti ant kojų, nes dar liko daug nenuveiktų darbų, turiu pamatyti ir apkabinti dukteris. Mano artimųjų ji paprašė atsiųsti šeimos nuotraukų ir iškabino jas palatoje. Ji parūpino ausinukus, dėdavo juos man ant galvos dar ištiktam komos, klausiausi mėgiamos muzikos ir vėliau, jau atsigavęs. Manau, kad norint pabusti iš komos nuolat reikalingi garsai ir būtinas normalus bendravimas – ne gailestis“, – savo išgyventa patirtimi dalijasi Arvydas.
Pirmieji žingsniai - tik po metų
Po devynių mėnesių JAV ligoninėse gydymas buvo tęsiamas Lietuvoje. Vyras keliavo per ligonines, reabilitacijos centrus, namuose nuolat mankštinosi pats. Tik praėjus daugiau kaip metams po lemtingosios avarijos jis pradėjo žengti nelengvus pirmuosius žingsnius savarankiškai.
Amerikoje nesijautęs antrarūšis grįžęs į Lietuvą invalido vežimėlyje Arvydas teigia greitai pajutęs, kad ir neįgaliųjų padėtis, ir požiūris į juos čia visiškai kitoks – su nepasitenkinimo, o kartais net agresijos apraiškomis. Jei koją statai ne taip, kaip kiti, vadinasi, esi kitoks, kvailas, trukdai.
Klaipėdos gatvėse jis ne kartą yra su tuo susidūręs ir net patyręs smurto. Dabar stengiasi vienas nevaikščioti sutemus. Juo labiau, kad kartais dešinioji koja užkliūva už menkos kliūties.
„Tą pačią dieną, kai nuo laiptų nugriuvo verslininkė Irena Matijošaitienė, ir mane ištiko panaši nesėkmė – namuose nuvirtau nuo medinių laiptų ir susilaužiau tris šonkaulius. Belieka džiaugtis, kad man ir vėl pasisekė“, – sako Arvydas.
A.Balsio manymu, jo likimo žmonėms labiausiai padeda kineziterapija. Ir šiaip būtina mankštintis nuolat. Pasiklausęs medikų patarimų, prisiskaitęs specialios literatūros klaipėdietis susikūrė savą mankštos programą. Kūną puikiai lavina ir pasiplaukymai baseine.
„Būsiu sąžiningas ir pripažinsiu – treniruojuosi ne kasdien. Raminu save, kad nemažai darbuojuosi namuose, savo kieme, nors tai – ne tas pats, – tarsi bando teisintis klaipėdietis. – Stengiuosi kuo daugiau pasivaikščioti su savo dvejų metų terjerų kalyte Luka. Mano žmona dirba Londone, grižta į namus kas du mėnesius. Su Luka mums namuose jos laukti linksmiau“.
Asociacija nesulaukė paramos
Manydamas ir tikėdamas, kad savo pavyzdžiu gali kažką padaryti, kažkam padėti, A.Balsys prieš keletą metų nusprendė įkurti neįgaliųjų asociaciją „Visko pradžia“. Jis aplankė kai kuriuos savo likimo brolius – asociacijos narius. Jie po komos buvo prikaustyti prie lovų arba vos vos judėjo. Artimieji neprarado vilties ir darė, ką sugebėjo. Bet Arvydas žinojo, kad jiems visiems labiausiai trūksta bendravimo. Dėl to dauguma jų – palūžę, nebeturintys noro kažkuo užsiimti ar net gyventi.
Į asociaciją įsijungė keliolika žmonių. Jų būtų buvę ir daugiau, bet greitai veiklą teko stabdyti, nes tam reikia pinigų. A.Balsys pats apvažiavo ne vieną uostamiesčio įmonę prašydamas paramos asociacijai.
„Verslininkų reakcija buvo įdomi – dažniausiai jie nenorėjo tokių kaip aš nei girdėti, nei matyti. Ir man paprasčiausiai nusviro rankos“, – apgailestauja klaipėdietis.
