Nacionalinio vėžio instituto direktoriaus pavaduotoja profesorė Sonata Jarmalaitė (50 m.) džiaugėsi, kad genetiniai tyrimai ne tik įminė dalies šios ligos atvejų kilmę, bet ir padėjo sukurti modernių diagnostikos ir gydymo būdų.
Genetiniu požiūriu krūties vėžys yra viena geriausiai ištyrinėtų ligų. „Specialistams ne tik pavyksta anksti nustatyti šią onkologinę ligą, bet ir išgydyti pacientes. Tai teikia vilties“, – sakė profesorė S.Jarmalaitė.
– Kada genetikos mokslas atkreipė dėmesį į vėžį?
– Požiūris į šią ligą pasaulyje iš esmės pasikeitė nuo 1971-ųjų, kai JAV prezidentas Richardas Nixonas (1913–1994) pasirašė kovos su vėžiu memorandumą. Tai buvo svarbus politinis žingsnis.
Į R.Nixoną išdrįso kreiptis amerikiečių mokslininkas Sidney Farberis (1903–1973), kuris gydė kraujo vėžiu sergančius vaikus ir tapo chemoterapijos pradininku.
Tuo metu JAV buvo vykdoma ne viena mokslinė programa, pavyzdžiui, kuriamas erdvėlaivis „Apollo“, kuris nuskristų į Mėnulį ir grįžtų atgal į Žemę. Tad prezidentui buvo pasiūlyta finansuoti ir medicinos tyrimus, kurie padėtų įveikti vėžį.
R.Nixonas pasirašė memorandumą, kurio tikslas buvo įveikti vėžį iki 1976 metų – tam buvo skirta 1,6 mlrd. JAV dolerių.
Tai reiškė didelę JAV valstybės paramą, kuri padėtų nustatyti vėžio priežastis, taip pat sukurti metodus, kaip gydyti šią ligą.
Vieni pirmųjų mokslininkų amerikiečiai Johnas Michaelas Bishopas (80 m.) ir Haroldas Elliotas Varmusas (77 m.), nustatę, kad vėžys yra genetinė liga, 1989 metais buvo apdovanoti Nobelio premija.
– Kaip buvo aptikti onkogenai?
– Tuo metu virusų tyrinėjimas buvo labai populiari sritis. Jau buvo žinoma, kurie virusai paukščiams sukelia vėžį. Manyta, kad vėžio kilmės priežastis – taip pat virusai.
Šie du mokslininkai buvo pirmieji, įrodę, kad virusų onkogenai yra genai, gauti iš kitų organizmų. Onkovirusai pasižymi tuo, kad savo genome turi genus iš kitų organizmų.
Amerikiečių mokslininkai taip pat sukūrė zondus, padedančius aptikti onkogenus, kuriuos rado visų tyrinėtų gyvūnų genomuose.
1983–1986 metais Robertas Allanas Weinbergas (74 m.) ieškojo vėžio priežasčių žmogaus genome. Jis daug metų plušo laboratorijoje – pradėjo nuo onkovirusų, vėliau perėjo prie žmogaus ląstelių – ir atkreipė dėmesį į tai, kad kai kurie žmonės labai anksti suserga vėžiu, o kiti – gerokai vėliau.
R.A.Weinbergas tyrinėjo akies tinklainės vėžį – retinoblastomą, kuria kai kurie vaikai suserga labai anksti. Mokslininkui šovė mintis, kad kai kurios vėžio formos gali būti paveldimos, todėl galima tikėtis paveldimų mutacijų.
Šis mokslininkas intensyviai ieškojo pakitusių genų ir sukūrė teoriją, atskleidžiančią, kaip mutacijos gali sukelti paveldimą vėžį. R.A.Weinbergas užsiminė ir apie nepalankias sąlygas, kurios padeda pasireikšti mutavusiems genams.
Iš tikrųjų sporadinis (atsitiktinis) vėžys – tai daugelio mutacijų kaupimosi procesas, sudėtinga genetinė liga. Šis procesas yra daugiapakopis, jis trunka ne vieną dieną. Pavyzdžiui, nedidelis gimdos kaklelio gleivinės pakitimas gali išsivystyti į piktybinį auglį, dar didesnis mutacijų susikaupimas lemia metastazuojančio vėžio vystymąsi.
Vadinasi, norint atpažinti vėžį, reikia turėti daug genetikos žinių.
– Kaip buvo aptiktas krūties vėžį lemiantis genas?
– Šis žingsnis buvo žengtas, kai amerikietei Marie Claire King (70 m.) 1994 metais pavyko nustatyti BRCA1 geną.
Matematikė pagal išsilavinimą gavo užduotį palyginti, kuo skiriasi šimpanzės ir žmogaus genomas. Jai pavyko tai nustatyti.
Vis labiau domėdamasi žmogaus genomu, gilindamasi į jo sekas matematikė ėmė svarstyti, kodėl vienos moterys anksti suserga krūties vėžiu, o kitos – vėlai.
Tyrinėdama vėžio ląsteles, mokslininkė atrado BRCA1 geną, susijusį su DNR pažaidų taisymu. BRCA1 genas gali aptikti genome klaidas ir jas taisyti.
Tai tik patvirtino teoriją, kad krūties vėžys – įvairių mutacijų kaupimosi procesas.
– Kodėl į krūties vėžį dėmesį atkreipė net Holivudo žvaigždės?
– BRCA1 geno atradimas tapo populiaraus kino filmo, pasakojančio apie vieną svarbiausių XX amžiaus medicinos laimėjimų, siužetu.
Režisierius Stevenas Bernsteinas 2013 metais sukūrė dramą „Iššifruoti Eni Parker“ („Decoding Annie Parker“), pasakojančią apie vienuolikmetę paauglę Eni, kurios gyvenimas paženklintas tragedijos.
Iš pradžių nuo krūties vėžio miršta jos motina, vėliau – sesuo ir ateina diena, kai ji pati, jau suaugusi moteris, suserga mirtinai pavojinga liga.
Gydytojai mano, kad Eni tiesiog nepasisekė. Mokslininkė Marie Claire King, kurios vaidmenį atliko aktorė Helen Hunt, neseniai buvo atradusi geną BRCA1, tačiau to meto medikų visuomenė priešinosi tokiam požiūriui ir nenorėjo pripažinti, kad krūties vėžys yra genetinė liga.
– Kodėl jau ne filme, o tikrovėje į mokslininkų ginčą turėjo įsikišti teismas?
– BRCA1 buvo pirmas su vėžiu susijęs genas, kurį privačios firmos stengėsi patentuoti. Užpatentavus jį reikštų, kad krūties vėžio diagnostika pereina į privataus verslo rankas.
Dėl to daug metų truko teisiniai ginčai ir teismas uždraudė patentuoti vėžio geną. Pagrindinis motyvas – kiekvienas žmogus gimdamas į pasaulį atsineša DNR, todėl jo fragmentas – genas – negali būti privačios bendrovės nuosavybė ir krauti jai pelno.
Po pasaulyje nuskambėjusio teismo proceso pasikeitė ir mokslininkų strategija – atradę naują geną, susijusį su vėžiu, jie skuba kuo greičiau paskelbti šią žinią.
O privačių bendrovių laukia ilgas darbas ieškant būdų, kaip taisyti tuos genus, kaip sukurti naujus vaistus.
– Ar žinoma, kiek genų gali lemti krūties vėžį?
– Visi pirmieji genų atradimai, susiję su vėžiu, sukosi apie krūties vėžį. Manoma, kad paveldimas vėžys gali lemti apie 10–15 proc. visų atvejų, šeiminis vėžys – iki 20 proc., sporadinis (atsitiktinis) vėžys – iki 80 proc.
Genų raiškos pokyčiai padėjo sugrupuoti krūties vėžį į penkis pagrindinius tipus – molekulinius subtipus.
Šiuo metu žinoma apie 200 genų, galinčių sukelti krūties vėžį. Redaguodami tik vieną geną kažin ar galėtume padėti. Taip prasidėjo molekulinės terapijos kūrimas.
Gydytojai, prognozuodami, kaip vystysis liga, taip pat remiasi molekuliniais subtipais.
– Kas yra taikinių terapija?
– Dar viena filmo verta istorija – tai preparatas, skirtas HER2 genui blokuoti. Tai buvo pirmas medikamentas vėžio taikinių terapijoje.
Apie 30 procentų visų krūties vėžio navikų vadinami HER2 teigiamais. Jie nustatomi imunohistochemiškai. Kai yra daug geno kopijų, kartu ir daug jo koduojamų receptorių ląstelės paviršiuje, tokia ląstelė labai greitai piktybėja.
Taikinių terapija buvo pagrįsta idėja, kad reikia kaip nors užblokuoti tuos receptorius ląstelės paviršiuje ir nuslopinti navikinių ląstelių dalijimąsi.
Tai sugalvoti nebuvo sunku, bet labai sunku buvo pagaminti veikliąją medžiagą. Turėjo būti atrasta specifinė molekulė – antikūnas, kuris priliptų prie šio receptoriaus ir jį užblokuotų.
Mokslininkai, naudodami įvairias vėžio ląstelių linijas, ieškojo specifinio antikūno, kuris priliptų prie molekulės ir sustabdytų vėžio ląstelių dalijimąsi.
Kai pasibaigė finansavimas ir įstrigo visi darbai, šios idėjos sumanytojas amerikietis Dennis Slamonas (68 m.) buvo atleistas iš instituto, kuriame vykdė tyrimus.
Jis stengėsi pritraukti privačius fondus ir tęsti savo tyrimus. Taip buvo kuriamas herceptinas – pirmasis solidinių navikų taikininis blokatorius, kuris iki šiol plačiai naudojamas pasaulyje.
2008 metais apie D.Slamono darbus buvo sukurtas filmas „Gyvenimo įrodymas“ („Living Proof“).
– Yra pavyzdžių, kad net ligoniai gali paspartinti onkologinių vaistų kūrimą?
– Apie tai irgi pasakojama šiame filme. Prie taikinių terapijos atsiradimo prisidėjo ligonių asociacija.
Pirmieji herceptino (HER2 blokatoriaus) klinikiniai tyrimai, kuriuose dalyvavo keliasdešimt pacienčių, buvo labai sėkmingi, todėl ligonių asociacija darė didelį psichologinį spaudimą, kad naujuoju preparatu galėtų gydytis kuo daugiau moterų.
Tada JAV maisto ir vaistų kontrolės (FDA) ekspertai žengė neįprastą žingsnį, kuris daugiau niekada nebuvo pakartotas.
FDA kartu su bendrove „Genentech“ surengė loteriją ir kartą per ketvirtį būdavo atrenkamas šimtas laimėjusių moterų, kurios galėdavo gydytis nedalyvaudamos klinikiniuose tyrimuose.
Dėl didelio moterų aktyvumo viskas buvo daroma greičiau, kad būtų leista vartoti šį preparatą. Taip moterų bendrystė padėjo naujam preparatui greičiau pasiekti ligonines.
Lietuvoje aktyvių Nacionalinės krūties ligų asociacijos narių dėka jau bene dešimt metų herceptinas prieinamas pacientėms. Bet tik atlikus specifinį testą nustatoma, ar ligonei jo reikia.
Taikinių terapija ir toliau vystosi labai sparčiai – pastaruoju metu šis metodas taikomas gydant ne tik krūties vėžį, bet ir įvairias klastingos ligos lokalizacijas.
JAV visuomenės veikėja Mary Lasker, išgarsėjusi labdaringais projektais medicinos srityje, yra pasakiusi: „Jei manote, kad mokslo tyrimai brangūs, ar pigiau kainuos gydyti ligą?“
– Ar susirgus krūties vėžiu įmanoma išsiaiškinti, kokia gali būti ligos eiga?
– Mokslininkai pripažįsta, kad vėžio atsinaujinimas iš dalies priklauso nuo tam tikrų naviko audinyje esančių genų aktyvinimo ar slopinimo.
Pasaulyje paplitęs ne vienas toks prognostinis testas, pavyzdžiui, JAV sukurtas „Oncotype DX“ (seniausias naudojamas rinkinys – 21 genas), Olandijoje sukurtas „MammaPrint“ (apima 70 genų), „Prosigna“ (58 genai) ir kiti testai.
Pagrindinė šių testų idėja – įvertinus daugybės genų raišką naviko audinyje, galima numatyti krūties vėžio prognozę, kitaip tariant, ligos agresyvumą, jautrumą gydymui.
Tai ypač aktualu, kai moteris serga ankstyvos stadijos krūties vėžiu ir nėra aišku, ar atlikus radikalią krūties operaciją reikia papildomai skirti chemoterapiją.
Kai kurie mokslininkai teigia, jog atlikus „MammaPrint“ testą viena iš trijų pacienčių gali išvengti chemoterapijos. Kol kas išlaidų šiems testams nekompensuoja nė viena Europos Sąjungos šalis.
– Kaip vertinate įvairius prognostinius testus, kurie jau pasiekė ir Lietuvą?
– Nebūčiau labai didelė optimistė dėl prognostinių testų, kurie į mūsų šalį atkeliavo iš įvairių pasaulio kampelių. Jie sukurti lyginant geros ir blogos prognozės navikus, bet ar šimtu procentų tinka Lietuvos pacientėms, niekas to negali pasakyti.
Mes žinome, kad lietuviškas profilis skiriasi nuo amerikiečių arba kinų. Todėl sunku rasti atsakymą, kokį prognostinį testą galėtų pasirinkti valstybė ir kompensuoti šiuos tyrimus.
Tai, ką siūlo Nacionalinis vėžio institutas, yra kur kas patikimiau, tai – ankstyvoji krūties vėžio diagnostika, paremta molekuliniu profiliavimu.
Lietuvoje taip pat prieinamas pažangiausias gydymas. Aktyviai vykdoma krūties vėžio patikros programa, kurią finansuoja valstybė.
Genetikos mokslas labai daug pasistūmėjo į priekį nustatant ir gydant vėžį. Šias priemones taiko Nacionalinis vėžio institutas, kuriame yra ir gydytojų genetikų, kuruojančių šeiminio vėžio diagnostiką.
Įmanoma nustatyti riziką, ar susirgus vėžiu ši liga gali vėliau pasireikšti pacientės dukteriai ar anūkei.
– Ar iš tiesų vėžio atsiradimui įtakos gali turėti stresas?
– Genų raiškos pokyčių priežastys įvairios. Yra duomenų, kad stresas, prasta nuotaika, lėtinis nuovargis, rūkymas nėštumo metu gali keisti ne tik būsimo vaiko, bet ir jo lytinių ląstelių – būsimų kartų genų raiškos pobūdį.
Ką mes valgome, kiek aktyviai sportuojame, ar turime žalingų įpročių – visa tai keičia mūsų genų raišką ir gali tapti vėžio priežastimi.
Su krūties vėžiu rizikuoja susidurti kas aštunta moteris
Kasmet Lietuvoje nustatoma per pusantro tūkstančio naujų krūties vėžio atvejų, o pasaulyje suserga apie pusantro milijono moterų. Tai dažniausia onkologinė liga, kuri puola moteris, – su ja susidurti gali kas aštunta moteris.
Europos duomenys rodo, kad nuo 1971 metų iki šių dienų sergamumas krūties vėžiu padidėjo net 90 procentų. Skaičiai atrodo grėsmingai, tačiau sergamumas smarkiai išaugo pirmiausia dėl labai pagerėjusios diagnostikos. Vykdant profilaktiką ir naudojant naujas technologijas daugiau diagnozuojama ankstyvųjų stadijų krūties vėžio.
Tačiau yra svarbus ir kitas skaičius – susirgus krūties vėžiu išgyvenamumas nuo 1971 metų iki šių dienų padidėjo beveik 40 procentų. Jei nustatoma ankstyvos stadijos liga ir laiku skiriamas gydymas, apie 90 procentų atvejų išgydoma.
Daugelis krūties vėžio atvejų yra sporadiniai (atsitiktiniai), tačiau apie 10–15 procentų yra paveldimi.
