Didieji šalies ūkiai teigia daug investuojantys į naujoves, nes suvokia, kad visų pirma turi išsaugoti pačią žemę ir jos gyvybingumą.
„Piešiamas tas vaizdas, kad žemdirbys – didžiausias teršėjas. Pripila maišą trąšų ir viskas išsiplauna. Ir visi laimingi. Žinant trąšų kainas šiandien, tai yra sunkiai įsivaizduojama. Juk kaip ir bet kuriame versle, čia mes irgi visą laiką skaičiuojame“, – plačiai paplitusius stereotipus apie žemės ūkį neigia „Dotnuva Baltic“ vykdantysis direktorius Dangis Valaitis.
„Žemdirbys juk negali reguliuoti supirkimo kainų, kurios nustatomos tarptautiniu mastu ir priklauso nuo daugelio faktorių. Vienintelė dalis, kurią gali kontroliuoti žemdirbys – kaštai. Kiek mes įdėsime tai produkcijai pagaminti trąšų, kiek laiko praleisime, kiek kuro sunaudosime. Kiekvieno žemdirbio tikslas yra turėti kuo mažesnius kaštus. Juo labiau, kad žemės ūkyje turime tik vieną galimybę per metus. Tai reiškia, kad vieną kartą pasėjai, vieną kartą nukulsi. Ir kitais metais vėl bandai iš naujo“.
Kad šiais laikais ūkininkas viską skaičiuoja ir be reikalo nieko į žemę neberia, patikina ir Labūnavos žemės ūkio bendrovės direktorius Simonas Greičius. „Neeikvojame vandens daugiau negu reikia, pesticidų visą laiką sunaudojame šiek tiek mažiau negu rekomenduojama, nes taupome. Taigi visur yra pinigai.“
Jo teigimu, vien trąšų kainų pokyčiai ir grūdų supirkimo kainų kritimas bet kurį ūkininką sulaiko nuo šių priemonių augalams švaistymo.
„Turime daug iššūkių: dėl krintančių grūdų kainų, dėl to, kad trąšos pigo, bet ne tiek daug, kiek grūdai. Ir jaučiasi, kad šitas sezonas bus tikrai sudėtingas. Ir metų gale aruodai bus tuštesni greičiausiai. Bendrai žiūrint, kaip peržiemojo pasėliai, kaip sausra laikosi. O visas tas kainų disbalansas, jis išlieka“.
Lietuva yra viena iš penkių didžiausių Europos Sąjungos kviečių eksportuotojų. Ir vis dėlto šalies ūkininkai teigia kasmet laviruojantys, kad uždirbtų ir kartais apie tvarumą jiems norisi galvoti mažiausiai. Tačiau griežtėjantys Europos Sąjungos reikalavimai tiek dėl žemės ūkio neigiamos įtakos klimatui ir bioįvairovei, tiek dėl itin prastėjančios dirvožemio situacijos, švelninami nebus ir norintys užsiimti šia veikla turės priimti naujas taisykles.
Tarp ES strategijoje „Nuo lauko iki stalo“ numatytų tikslų, kuriuos ūkininkams teks įgyvendinti iki 2030-ųjų, yra reikalavimai 50 proc. sumažinti naudojamų pavojingesnių pesticidų kiekį, bent 20 proc.sumažinti naudojamų trašų kiekį, ne mažiau kaip 50 proc. sumažinti maistinių medžiagų netekimą, kartu užtikrinant, kad nenukentėtų dirvožemio derlingumas ir užtikrinti, kad ekologiniai ūkiai sudarys 25 proc. visų ūkių. Tai tik dalis reikalavimų, numatytų įgyvendinant Žaliąjį kursą žemės ūkyje. Tačiau jau dabar kai kurie jų ūkininkams atrodo per griežti.
„Kad ir pesticidų nurašymas. Iš tikrųjų yra sudėtingas procesas. Mes dideliame ūkyje esame pasiskirstę pareigomis, yra kam tai padaryti fiziškai. Bet jeigu tu esi truputėlį mažesnio ūkio savininkas, kuris pats ir vairuoji purkštuvą, tai grįžus vėlai vakare dar ten pulti viską užpildyti... yra tikrai, aš manau, perteklinis reikalavimas“, – teigia Labūnavos ŽŪB direktorius S.Greičius.
„Dar vienas iššūkis: nurašymo normos. Negali būti nurašyta nei daugiau, nei mažiau. Nors visi juk supranta, kad ūkyje dirbant, visą laiką gaunasi arba kažkoks „nedapurškimas“, arba perpurškimas. Tai aš manau, kad turėtų būti žmogiškiau palikti „langai“ kažkokiems nuokrypiams nurašyti.“ Kitas, žemės ūkio bendrovės vadovo akimis, nelabai suprantamas reikalavimas – žemės plotas, kurį ūkininkai privalo palikti pūdymui. Penki procentai neskamba taip grėsmingai, tačiau, pasak pašnekovo, didžiuliame ūkyje tai sudaro ne tokį ir mažą plotą žemės.
„Mūsų ūkyje tai sudarys apie šimtą hektarų, netgi daugiau. Tai tas šimtas hektarų galėtų būti aštuoni šimtai tonų kviečių kažkam, kas badauja. Juk Europa vis sako, kad čia reikia visus pamaitinti. Maisto trūksta Afrikoje, o mes štai taip išsibraukiam iš savo gamybinių laukų apie aštuonis šimtus tonų kviečių“, – ES reikalavimo pagrįstumu abejoja S.Greičius. Tačiau norint gauti išmokas ar kad jos nemažėtų, tenka ūkiams priimti naujus reikalavimus ir jų laikytis.
„Į tuos penkis procentus negamybinės veiklos įeina visokie lauko pakraščiai, juostos palei vandens telkinius. Dėl šito aš esu labai už. Jau porą metų turime prisėję pakrančių juostas. Bet to neužtenka. Reikia dar beveik šimto hektarų žalio pūdymo, iš kurio negalima paimti derliaus. Manau, kad tai yra tikrai perteklinis reikalavimas. Ir aš nežinau, kiek čia tas žalias pūdymas mums tausoja tą gamtą? Juk svarbu, kad žemė būtų pridengta, augtų augalai. Taip, jeigu ji aeruos, vėjas pustys, tai bus blogai, bet ar ten miežiai auga, ar tas žalias pūdymas, aš manau, kad gamyboje, prekiniame ūkyje turi augti tai, kas turi augti.“
Modernia žemės ūkio technika prekiaujančios bendrovės „Dotnuva Baltic“ vykdantysis direktorius teigia, kad ne taip paprasta tuos reikalavimus įgyvendinti.
„Žaliasis kursas, kurį diktuoja Europos Sąjunga, yra visgi su iššūkiais. Pasiekti užsibrėžtus tikslus 50 procentų sumažinti pesticidų kiekį, 20 procentų sumažinti trąšas – viskas įmanoma. Bet kokiais kaštais? Jeigu reikia labai modernių technologijų, jos kainuoja. Ir įsigyti tikrai ne kiekvienas ūkis gali. Tada jau reikalinga papildoma parama. Jeigu mes paliekame visa tai tik rinkos valdymui, tai turime kitimą ir kažkas už tai turės sumokėti. Dažniausiai tai yra vartotojas“, – šių dienų iššūkius žemės ūkyje vardija D.Valaitis.
„Darant tokius drastiškus sprendimus, Europos Sąjungos ir pasauliniu mastu, tai reikia labai pasverti, kiek tai kainuos, kaip tai bus kompensuojama, ir kaip tai tvariai integruoti. Juk tvarumas nėra tik tai, apie ką mes visi kalbame: apie ekologiją, trąšų mažinimą ir panašiai. Tvarumas juk yra apie tvarų verslą. O žemės ūkis yra verslas. Ir jis turi būti ilgaamžis.“
Nors ES inicijuojamiems pokyčiams pritaria ne visi, visgi naujoji ūkininkų karta suvokia savo vaidmenį klimato kaitoje, domisi naujovėmis, išradimais ir patys dažnai kreipiasi į pardavėjus, ieškodami technologinių sprendimų. „Dotnuva Baltic“ atstovas teigia, kad gamintojai visada turi ką pasiūlyti.
„Šiandien turime standartą, kuris per pastaruosius dešimt metų sumažino kietųjų dalellių išmetimą šimtu kartų. Jeigu turėjome vieną kilogramą, tai dabar turime dešimt gramų. Augalų priežiūros purkštuvai gali sumažinti vandens kiekį nuo 200 iki 130 ar 100 litrų į hektarą. Tai praktiškai per pusę. Purškiant augalų apsaugos priemones, galime automatiškai sumažinti jų kiekį.
Tręšiant tiksliai pagal tręšimo žemėlapius, naudojant palydovines nuotraukas ir daviklius, kurie identifikuoja, kiek trąšų reikia augalams, paduodame trąšų tik toje vietoje, kur reikia ir tiek, kiek reikia. Tuo pačiu mažinamas ir pravažiavimų per lauką kiekis, kas mažina ir iškastinio kuro naudojimą bei CO2 išskyrimą“, – apie naujausias technologijas, padedančias ūkininkauti tvariau, pasakoja Dangis Valaitis.
„Vietoj to, kad kaip įprastai, mes purkšdavome visą lauką, dabar purškiame tik tas vietas, kur yra piktžolių. Taip sumažiname pesticidų ar kitų augalų apsaugos priemonių kiekį iki 90 procentų, o vandens – iki 95 procentų. Yra robotų, kurie dirba su saulės baterijomis ir jeigu pas mus saulės dar šiek tiek bus daugiau, tai gali išdirbti ir visą sezoną, nesikrovę iš tinklo.“
Kaip žemės ūkiui atsikratyti didžiausio teršėjo vardo? Kokie pokyčiai vyksta Lietuvos ūkiuose? Su kokiais iššūkiais jie susiduria eidami tvaresnės veiklos link? Ir kaip tam pasitarnauja moderniausi išradimai? Visi atsakymai – laidoje „Tvarumo kodas“.
