Dabar savo patirtį R. Koo bando perduoti ir per siūles braškančiai Europos Sąjungai. Baltijos investuotojų forume apsilankęs ekonomistas prieš išskrisdamas į Berlyną, kur jo laukė Vokietijos politikai ir ekonomistai, sutiko pasidalinti savo įžvalgomis apie euro zoną ir Lietuvos ekonomiką su portalo lrytas.lt skaitytojais.
- Ar Lietuvai reikia skatinti ekonomiką dirbtinėmis priemonėmis, įsikišant valstybei?
- Aš sakyčiau, kad jei jūsų ekonomika auga ir be valstybės pagalbos, nereiktų kištis. Pataupykite pinigus juodai dienai, kai jų tikrai reikės. Nes pasaulis vis dar yra labai nestabilus. Jei kažkas sutriktų Europos Sąjungoje, jūsų eksporto rinkose, galbūt tuomet pakeista fiskalinė valstybės politika padėtų jums išsigelbėti nuo žlugimo.
Jums pasisekė, kad esate nedaug nuo nekilnojamojo turto burbulo nukentėjusi ir smulki šalis. Kadangi jūsų rinka maža ir konkurencinga, stiprus eksportas gelbėja ekonomiką. Japonija ar JAV tokių galimybių neturi. Be to, sunku gelbėti ekonomiką eksportuojant, jei tokia situacija būna ir likusiame pasaulyje.
- Kodėl mūsų privatus sektorius iki šiol nenori skolintis pinigų?
- Lietuva buvo ekonominiame burbule ir tie, kurie skolinosi prieš krizę, gerokai nukentėjo. Laimė, nukentėjo gana maža jūsų ūkio dalis. Kitą kartą gali taip nepasisekti ir nukentės gerokai didesnė dalis žmonių. O šiuo metu pinigus taupo tiek įmonės, tiek namų ūkiai. Tai yra ne tiek ekonominė, kiek psichologinė trauma.
Ekonominė krizė paveikia žmonių planus. Jei tu gyveni klestėjimo laikais ir planuoji, kad dar dešimt metų tavo alga augs, atsižvelgdamas į tai pasiimi paskolą, gyveni, perki namą ir automobilį, tai pasikeitus situacijai, visi gyvenimo planai sudūžta.
- Ar taupymo politika, apribotos valstybės išlaidos yra gerai?
- Dabar, kai Lietuvos eksportas auga ir augina ekonomiką, viskas gerai. Bet jeigu pasaulinė ekonomika sušlubuotų, pavyzdžiui, JAV „nukristų nuo ekonominės uolos“, tuomet reiktų apsvarstyti tokius klausimus. Bet tik ne dabar. Jūs ir be taupymo politikos turite nuolatinį ekonomikos augimą. Turite išlikti savo kelyje.
Visas pasaulis stebi, kaip Lietuvai pavyko įveikti krizę nevartojant tradicinių metodų. Iš šios šalies galima labai daug ko išmokti, todėl norėjau ją aplankyti. Jūs atlikote nepakartojamą darbą.
- Kas bus, jei planuojant valstybės išlaidas žmonės sakys, kad nenori investicijų į energetinius projektus, ir norės investicijų į socialines paslaugas (pensijas, pašalpas ir t. t.)?
- Socialinės paslaugos yra toks pats valstybės pinigų leidimas, kaip ir energetiniai projektai. Tačiau valstybės kišimąsi į ekonomiką visuomet reikia kažkuriame taške užbaigti. Būna labai daug problemų, kai norima panaikinti kažkokias pašalpas ar paramas, nes susiduriama su žmonių pasipriešinimu.
Su energetiniais projektais yra kitaip – būna nustatyta tiksli data, iki kurios projektas turi būti užbaigtas. Jei po to dar reikia valstybės ekonominio stimuliavimo, galima pradėti kitą projektą ir taip tęsti, kol ekonomikai pagalbos nebereiks. Dėl to Japonija nuo savo ekonominių bėdų gelbėjosi infrastruktūros – kelių ir tiltų – tiesimo projektais. Nes juos nesunku užbaigti, kai to reikia.
- Ar euro projektas turi galimybių išgyventi?
- Manau, kad euras yra didžiausias žmonijos pasiekimas. Valstybės, kurios praeityje turėjo nesutarimų ir konfliktų, sugebėjo pamiršti savo pyktį, sėsti prie derybų stalo ir įsivesti bendrą valiutą ir bendrą rinką. Manau, kad tai fantastiškas ekonominis eksperimentas. Visomis išgalėmis stengiuosi padėti šiam eksperimentui, dalindamasis Japonijos patirtimi. Esu įsitikinęs, kad sudėjus visus trūkstamus taškus ant „i“, euras turės visas galimybes išlikti.
- Minėjote, kad Graikija yra itin prastoje padėtyje. Ar euro zonai nebūtų geriau tiesiog atsikratyti šios šalies?
- Jie yra labai rimtai prisidirbę. Dėl to milžiniškos pinigų sumos iš Graikijos iškeliavo. Graikai nebeturi pinigų atsargų ir tai smukdo darbo užmokestį šalyje rekordiniais tempais. Dėl šių pakitimų Graikijos ekonomika greit taps gana konkurencinga. Tai bus skausmingas prisitaikymas prie padėties, bet jis įvyks.
- Bet graikai streikuoja ir neketina dirbti už mažesnes algas.
- Bijau, kad jie neturi pasirinkimo. Graikija tiesiog nebeturi pinigų, kad galėtų toliau mokėti tokias algas, prie kurių jie buvo įpratę. Jau dabar jų užmokesčiai gerokai sumažėję, kaip ir kainos. Po poros metų Graikija vėl bus konkurencinga šalis tarptautiniu lygmeniu.
- Pažvelkime į kitą kraštutinumą. Suomija, turtinga šalis, vasaros pabaigoje taip pat išreiškė abejones, ar jai verta išlikti euro zonoje, nes nuolat tenka remti prasiskolinusias Pietų šalis. Ar toks išstojimas iš euro zonos būtų įmanomas?
- Turtingų šalių išstojimas iš euro zonos yra ne ekonominis, o politinis klausimas. Euras – politinis tvarinys. Jei nėra politinės valios išlaikyti eurą... Tuomet suprantama, kad galima nebeskirti pinigų šiam projektui ir stebėti, kaip jis dingsta. Bet jei Graikija atgaus konkurencingumą greitu metu, turtingos šalys pagalvos: „Mes greit išspręsime problemą“, ir liks euro zonoje.
- Ar Lietuvai reiktų laukti, kol euro zona stabilizuosis, ir tuomet mėginti įsivesti šią valiutą, ar stengtis ją įsivesti kuo greičiau?
- Sudėtingas klausimas (susimąsto). Gali būti, kad žmonės galvoja, jog euro zonos problemos nepalies Lietuvos, jei ji neturės euro. O ar yra kokia priežastis Lietuvai skubėti įsivesti eurą? Aš būčiau atsargus dėl euro. Jei kitos šalys, jūsų kaimynės jau turi ar ketina įsivesti eurą, tai nereiškia, kad jums reikia skubėti jas mėgdžioti. Kaip jau sakiau, euras yra nuostabus projektas, bet Lietuvai jo dar nereikia. Jei matysite, kad Estijos ar Latvijos ekonomikos auga beprotiškais tempais dėl to, kad jos įsivedė eurą, tuomet ir jūs galėsite skubėti.
- Savo pristatyme rodėte grafikus, kuriuose matyti, kad Japonijoje nekilnojamojo turto (NT) kainos buvo išaugusios prieš ekonominio burbulo sprogimą. Lietuvoje irgi buvo panaši situacija. Ar visuomet neįtikėtinai išaugusi NT vertė signalizuoja apie rinkos perkaitimą?
- Visuomet labai išauga kažkokio turto vertė, nebūtinai nekilnojamojo. Pavyzdžiui, per dot.com krizę buvo pervertintos IT įmonių akcijos JAV ir Vokietijoje. Akcijų kainos buvo aukštumose, žmonės jas pirko, o po to labai skaudžiai nukentėjo.
