- Profesoriau, D. Meadowsai, prieš 40 metų jūs, drauge su savo žmona ir kolegomis, išleidote „Augimo ribas“ - knygą, padariusią jus aplinkosauginio judėjimo įkvėpėju. Esminė knygos tema išlieka aktuali ir šiandien - žmonija negailestingai naudoja pasaulinius išteklius ir yra pakeliui į savęs susinaikinimą. Ar tikite, kad vis dar įmanoma išvengti galutinio mūsų ekonomikos žlugimo?
- Problema, su kuria susiduria mūsų visuomenės, yra ta, kad buvo išvystytos pramonės šakos, pavyzdžiui, naftos ir automobilių pramonė, ir nuostatai, kurie tiko tam tikru laikotarpiu, bet dabar pradėjo mažinti visuomenės gyvenimo kokybę. Pramoninkų politinė ir finansinė galia yra tokia didelė, kad jie gali sustabdyti pokyčius. Aš spėju, kad pramoninkams pasiseks. Tai reiškia, kad mes turėsimės imtis iniciatyvių veiksmų, kad įveiktume šią krizę.
- Kai kurios svarbiausios jūsų knygoje išdėstytos prognozės, tarkim, apie nuolatinį žmonių populiacijos augimą ir plačiai paplitusį aplinkos naikinimą, jau tapo tikrove. Pranašystės apie tai, kad ekonomikos augimas pagaliau baigsis ir pasaulinė ekonomika žlugs, dar neišsipildė.
- Tai, kad žlugimo dar nebuvo, nereiškia, kad jis neįvyks ateityje. Pasaulis neabejotinai keičiasi ir mums reikės keistis kartu. Yra tik du galimi būdai: vienas, kad jūs matysite būtinybę keistis ir iš anksto ir pradėsite tai daryti, ir kitas, kad jūs nesikeisite, bet galų gale būsite vis tiek priversti šitaip pasielgti. Tarkime, jūs važiuojate automobiliu gamyklos viduje Sustoti galite dvejais būdais: numynę stabdį, arba toliau važiuodami, kol atsitrenksite į sieną. Bet kuriuo atveju jūs sustosite, nes pastatas turi ribas. Tas pats yra ir su Žemės resursais.
- Skamba įtikinamai, bet ar tai išties tiesa? Ar neprivačios kompanijos reaguodamos į išteklių mažėjimą, rizikuos savo pelningumu, diegdamos naujoves?
- Išties įsitvirtinusiose pramonės šakose dideli pokyčiai neįvyks. Kas sukūrė iPhone? Ne Nokia, ne Motorola, ar kokia kita įsitvirtinusi mobiliųjų telefonų gamintoja. Tai sukūrė Apple kompanija, esanti visiškai už industrijos ribų. Yra ir daugiau panašių pavyzdžių.
- O kaip valstybių kontroliuojamos ar prižiūrimos sritys? - Su jomis netgi blogiau. Tarkime, mūsų žvejybos istorija rodo, kad mes naikiname vandenynų ekosistemas. Ir mes naudojame mūsų atmosferą kaip neprižiūrimą pramoninių šiukšlių sąvartyną. Niekas neskatina tai apsaugoti.
- Ar žmonijos troškimas išlikti nėra pakankama motyvacija savaime?
- Matote, yra dviejų rūšių didelės problemos: vienos rūšies problemas aš vadinu universaliomis, kitos - globalinėmis. Abiejų rūšių problemos veikia kiekvieną iš mūsų. Skirtumas yra toks, kad universalias problemas gali išspręsti mažos žmonių grupės, kurioms nereikia laukti kitų. Galite išvalyti Hanoverio orą, nelaukdami, kol tą patį padarys Pekinas, ar Meksika.
Tačiau globalios problemos negali būti sprendžiamos atskirai. Vien Hanoveriui nepavyks išspręsti klimato kaitos problemų ar sustabdyti branduolinės ginkluotės plėtros. Kad tai įvyktų, Kinijos, Jungtinių Amerikos Valstijų ir Rusijos gyventojai taip pat privalo ko nors imtis. Bet globalių problemų mes neišspręsime. - Ar jūs ne per mažai įvertinante į kampą įvarytus žmones ir jų reakcijas? Pavyzdžiui, Australijos verslininkas ir gamtosaugininkas Paulas Gildingas savo knygoje „Didysis žlugimas“ („The Great Disruption“) teigia, kad krizei ateinant žmonija mobilizuosis kovai, kaip tai vykdavo per karus. - Jis teisus. Bet ar tai pasiseks? Tai gali pavykti, jeigu per ilgai nedelsime. Bet, deja, taip nėra. Pavyzdžiui, per ilgai delsiama imtis priemonių klimato kaitai užkirsti.
Net jeigu mes šiandien sumažintume savo šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas iki nulio, globalinis atšilimas vis tiek tęsis šimtmečiais. Taip pat yra ir su dirvožemiu, kurį mes naikiname globaliai. Jo atstatymas gali trukti šimtmečius. - Žinoma, technologinės inovacijos tarnavo tam, kad būtų sumažintas ilgalaikių problemų poveikis. Jūsų knyga buvo išleista prieš keturis dešimtmečius. Per tą laiką, tarkim, moderni medicina padėjo pailginti galimą gyvenimo trukmę ir sumažinti naujagimių mirtingumą. Naujosios technologijos gerokai padidino derlių, o kompiuteriai ir internetas suartino pasaulį ir padarė mokslą labiau prieinamu. - Technologijos savęs neišrado. Šie pasiekimai buvo dešimtmečius trukusio sunkaus darbo rezultatas ir kažkas turi už tai sumokėti. Vienas didelis pinigų šaltinis yra kariuomenė, kitas - korporacijos, kurios nėra motyvuotos išspręsti globalias problemas.
Joms svarbu tik uždirbti pinigus. JAV vaistų kompanijos daugiau pinigų išleidžia plaukų slinkimo, o ne ŽIV prevencijai. Kodėl? Nes turtingi žmonės plinka, o neturtingi užsikrečia ŽIV. - Bet įsivaizduokite pelną, kurį uždirbs švarios ir neribotos energijos šaltinio išradėjas. - Tikiuosi, jūs nekalbate apie termobranduolinę sintezę, nes tai yra nesąmonė. Manau, kad mes išrasime naujo tipo energijos šaltinį. Bet praeis dar dešimtmečiai, kol iš to šaltinio gausime naudos.
Net jeigu nebūtų pasipriešinimo, net jei nebūtų aplinkos poveikio ir net jeigu dėl to daug žmonių nebankrutuotų, tai vis tiek užimtų ilgą laiką. Taigi, jeigu kas nors jums sako, kad mus technologijos tiesiog ims ir išgelbės, toks žmogus nesupranta, kaip technologijos vystomos. - O kaip dėl resursų? Praeityje prognozuota, kad vargu, ar liks naftos 2012 metais. Bet panašu, kad jos vis dar yra pakankamai. Naujausi apskaičiavimai netgi rodo, kad JAV gali greitai išgauti daugiau naftos, negu Saudo Arabija. - Tai netgi labai įmanoma. Bet naftos rezervai, apie kuriuos mes šnekame, yra riboti ir juos brangu išgauti. Ir jie vieną dieną taip pat išseks. Ir tada mes turėsime problemą. Tarkime, aš turiu turtingą kaimynę.
Sakykime, kad elektrai ji išleidžia vieną procentą savo pajamų. Tada užklumpa uraganas Sandy ir staiga ji namuose nebetenka elektros. Ar jos gyvenimo kokybė sumažėja vienu procentu? Ne!
Jos maistas sugenda, ji negali įsijungti šviesos, ji daugiau nebegali dirbti. Jai tai katastrofa. Apsidairykime aplinkui. Kėdė, ant kurios jūs sėdite, stikliniai langai, šviesos - viskas aplink yra dėl vienos priežasties: mums patinka pigi energija. - Tarkime, jūs esate teisus ir žlugimas prasidės dar šiame amžiuje. Kaip visa tai atrodys? - Skirtingose vietose tai atrodys skirtingi. Kai kurios šalys jau žlunga, kai kurie žmonės to net nepastebės. Yra beveik milijardas dabar iš bado mirštančių žmonių, o Vakaruose gyvenantys žmonės to nepastebi.
Ir yra greičio problema: skirtumas tarp nuosmukio ir žlugimo yra greitis. Turtingi gali nuo daug ko išsisukti pinigų dėka. Tarkime, iškastinio kuro palaipsniui mažės. Klimato kaita industrinėse šalyse bet kokiu atveju neišvengiama.
Ir geologiniai įrašai aiškiai rodo, kad pasaulinė temperatūra nekyla linijiniu būdu. Ji staigiai šoka. Jeigu taip nutiks, įvyks žlugimas. Bet tai, žinoma, nieko naujo. Visuomenės vystosi ir žlunga. Šitaip vyksta jau 300 tūkstančių metų.
*** Dennisas Meadowsas gimė 1942 metais Montanoje. Savo akademinę karjerą jis pradėjo, kaip chemikas. Vėliau susidomėjo kai kuriomis kitomis disciplinomis, tarp jų ir chemija bei inžinerija. Jis staiga išpopuliarėjo 1972 metais, išleidęs knygą „Augimo ribos“. Jos išleidimas autorių padarė ankstyvojo aplinkosauginio judėjimo simboliu. Drauge su žmona ir kitais kolegomis D. Meadowsas modeliavo populiacijos augimo, pramonės, maisto gamybos, užterštumo ir Žemės išteklių naudojimo ateitį. Jis sukūrė tris galimus scenarijus: du iš jų prognozavo transgresinio augimo ribas ir pasaulinės ekonomikos žlugimą XXI amžiaus antroje pusėje. Trečiasis scenarijus vaizdavo pasaulį su atsinaujinačia ekonomika. Keletas studijų, kuriomis tikrintos D. Meadowso pranašystės nuo 1972 metų, parodė, kad per pastaruosius 40 metų panašios prognozės pasitvirtina. „Volkswagen“ fondas, rėmęs D. Meadowso studijas 1972 metais, lapkričio pabaigoje surengė simpoziumą, knygos išleidimo keturiasdešimtmečio proga.
Parengė Giedrė Balčiūtė
