„O kam nepatiktų?! Jokios namų ruošos, puikios gyvenimo sąlygos universiteto vizituojančių dėstytojų namuose, biblioteka ir daug daug knygų. Man - tai rojaus pavidalas Žemėje“, - teigia mokslininkė.
Per stažuotę ekonomistė nagrinėja ir lygina Taivano ir Lietuvos ekonomikų, ypač viešųjų sektorių, reakcijas į krizę.
Taivano plotas yra kone dukart mažesnis nei Lietuvos, o šioje nuo Kinijos sąsiauriu atskirtoje saloje gyvena daugiau negu 23 milijonai žmonių. Ir Taivanas, ir Lietuva panašiu laiku atsisakė autoritarinio politinio vadovavimo.
Per 50 metų Taivanas padarė įspūdingą pažangą. Ne veltui Taivanas kartu su Singapūru, Pietų Korėja ir Honkongu yra keturi Azijos Tigrai. Ekonomikos pamatai pakloti dar šeštąjį praėjusio amžiaus dešimtmetį.
Taivaną taip pat užkliudė pasaulio finansų krizė, tačiau šalies ekonomika netrukus atsigavo ir vėl rodo įspūdingus raumenis.
Tarptautinio Valiutos Fondo duomenimis, vienam Taivano gyventojui 2012 metais tenkanti BVP (PPP) dalis (38 tūkst. 486 JAV doleriai) pranoko Suomijos, Prancūzijos, Japonijos ir, žinoma, Lietuvos (20 tūkst. 88 JAV doleriai).
Dėstytoja sako, kad kolegos Taivano universitete nesuprato jos klausimo, ar daug studentų dirba. „Čia juk universitetas! - toks buvo jų atsakymas“, - pasakoja A. Maldeikienė. Pasak jos, Lietuva į švietimą taip pat investuoja nemažai, bet nėra pagarbos išsilavinimui ir mokymuisi.
„Studentai Taivane mokosi nuo 8 valandos ryto iki 22-23 valandos vakaro. Ir taip visas 7 dienas per savaitę. Studentai dirbti negali, - dėsto pašnekovė. - Tai yra ne vien valstybės nuostata. Tai - ir visuomenės susivokimo laipsnis.“
A. Maldeikienė sutiko papasakoti lrytas.lt skaitytojams savo įspūdžius apie Taivaną:
Taivano ekonomika (nors tuo metu pasaulis tokios įvykių eigos nesitikėjo) pradėjo staigiai augti septintojo dešimtmečio viduryje. Ekonomikos pokyčiai, kurie dažnai vadinami „ekonomikos stebuklu“, sukėlė milžiniškus socialinius ir ekonominius pokyčius, suformavo labai didelę vidurinę klasę, demokratiją, tačiau taip pat ir vartotojišką, „vesternizuotą“ visuomenę. Dešimtojo dešimtmečio viduryje augimo tempai sulėtėjo ir šalies ekonomika pasiekė išvystytą lygį. 2008 metų krizę Taivanas pajuto gana stipriai, tačiau jau nuo 2009 metų pabaigos jo ekonomika vėl augo ir auga toliau, tiesa, vos lėčiau. Šalis taip pat gali pasigirti labai mažu, vos 4 procentų, nedarbu, tikrai aukštu pajamų ir gyvenimo lygiu.
Bemaž visuotinai sutinkama, kad esminius šalies ekonomikos pokyčius lėmė labai apgalvota šalies ekonominė politika.
Nežiūrint į tai, kad Taivano ekonomika pagal įvarius rodiklius (prekybos politiką, apmokestinimą, pinigų politiką, darbo užmokesčio ir kainų kontrolę, nuosavybės teisę ir reguliavimą, užsienio investicijas ir bankininkystę), be jokios abejonės, yra ne tik viena sėkmingiausių, bet ir viena iš laisviausių pasaulyje, šioje šalyje valstybės vaidmuo yra labai reikšmingas.
Devintojo dešimtmečio viduryje net 90 proc. Taivano pramonės buvo valdoma privačiai, tad net lyginant su kitomis Azijos laisvos rinkos valstybėmis, valstybinio sektoriaus dalis čia yra itin maža.
Taivane nėra planinės ar komandinės ekonomikos. Šalies verslas reguliuojamas mažiau, net lyginant su kitomis panašiomis laisvos rinkos šalimis - kaip Japonija, Pietų Korėja ar Singapūras.
Užtat Taivano vyriausybė ekonomikai nuolat suteikia kryptį. O verslo bendruomenė labai vertina tai, kad vyriausybė pateikia labai apgalvotą ir profesionalią šalies galimybių ir sunkumų apžvalgą, tinkamai prognozuoja ekonominę aplinką.
Dauguma apžvalgininkų sutinka, kad ekonominė pažanga buvo inspiruota gana prieštaringų ideologinių nuostatų, kurias savo Trimis tautos principais (nacionalizmas, demokratija, žmonių gerovė) deklaravo Kinijos Respublikos įkūrėjas Sun Yat-senas.
Poimperinę Kiniją suvienijusi asmenybė Sun Yat-senas (1866-1925) bene pirmasis pabrėžė aiškų ryšį tarp ekonomikos ir politinės demokratijos, tačiau priešingai nei paprastai manoma, jis pirmiausia akcentavo ekonomikos raidą, o ne demokratiją. Mat, anot jo, šalyje, kur pragyvenimo lygis žemas, demokratija esą linkusi virsti politiniu chaosu.
Pastaraisiais dešimtmečiais Taivano politikoje vyrauja ne ideologija, o pragmatizmas. Tai labai būdinga ir dabartiniam šalies lyderiui Ma Ying-jeou, kuris 2012 metų pradžioje antrą kartą išrinktas šalies prezidentu.
Panašiai kaip ir Lietuva, Taivanas negali pasigirti jokiais rimtesniais ištekliais, išskyrus savo žmonių gebėjimus. Šalies darbo jėgos išsilavinimo lygis labai aukštas, kaip ir jos lankstumas. Ypatingas dėmesys skiriamas išsilavinimui ir reikalingų įgūdžių tobulinimui. Šalies Konstitucijoje numatyta, kad 15 proc. biudžeto lėšų privalomai skiriama švietimui ir kultūrai.
Nuo mažų dienų pirmas ir vienintelis vaikų užsiėmimas yra mokslas. Jie namuose paprastai neturi jokių kitų prievolių - tik mokytis nuo ryto iki vėlaus vakaro.
Galbūt todėl europiečiai šioje šalyje dažnokai vertinami kaip tingūs ir nekonkurencingi. Dėl šios priežasties, retas žmogus iš Taivano trokšta studijuoti Europoje.
Pati įsitikinau, kad knygynai pilni jaunų kinų, kurie skaito ar net konspektuoja tiesiog sėdėdami ant grindų. Ir tai vyksta per atostogas...
Taivano Konstitucijoje įteisinta unikali penkių, o ne, kaip įprasta Vakarų demokratijose, trijų grandžių sistema. Taivane šalia įprastų įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ir teisinės valdžios institucijų yra ir nepriklausomi egzaminavimo bei kontrolės padaliniai. Tai atskleidžia, kokią ypatingą reikšmę valstybė skiria tam, kad pasamdytų itin kompetentingus ir sąžiningus pareigūnus.
Pati logika paveldėta iš tradicinės Kinijos sistemos ir remiasi konfucionizmo principais. Valstybės tarnyboje Taivane įprasta matyti žmones, įgijusius mokslo daktarų laipsnius geriausiuose - dažniausiai JAV - universitetuose.
Tad neatsitiktinai pareigūnų ekonominio veikimo logika yra labai profesionali ir toliaregiška. Ekonomikos analize ir prognozėmis užsiima Ekonomikos reikalų ministerija, Tyrimų, plėtros ir vertinimo komisija bei Ekonominio planavimo ir Vystymo taryba bei kitos institucijos, pavaldžios premjerui.
Kita vertus, ganėtinai paternalistinė Konfucijaus filosofija lėmė ir tokius darbdavių-darbuotojų santykius, kurie paremti abipuse pagarba.
Darbuotojai yra linkę dirbti ilgas valandas, tačiau jų darbas labai gerai apmokamas (minimali alga Taivane yra 636 JAV doleriai (apie 1700 litų) per mėnesį, o vidutinė darbininko alga be solidžių papildomų išmokų viršija 1350 dolerių (apie 3500 litų). Darbdaviai savo darbuotojus suvokia kaip šeimos narius, kuriais būtina visokeriopai rūpintis.
Tad nors iš pradžių Taivano ūkį į priekį stūmė pigi, tačiau gana gerai apmokyta, išsilavinusi darbo jėga, kuri pasižymėjo labai rimta darbo etika, tačiau sparčiai augantis darbo užmokestis lėmė, kad vėliau darbo našumą didino efektyvi darbo organizacija ir darbą tausojanti įranga.
Sparčią šalies ekonominę plėtrą taip pat lėmė ir aukštas vidinis šalies taupymo lygis (iki dešimto dešimtmečio apie 40 proc.) bei didelės užsienio kapitalo investicijos. Šeštą ir septintą dešimtmečiais pagrindinės kapitalo lėšos plaukė iš šalies agrarinio sektoriaus ir JAV pagalbos. Vašingtonas nuo 1951 iki 1964 metų kasmet Taivano ekonomikai skirdavo po 100 mln. JAV dolerių (40 proc. naujo kapitalo formavimo išlaidų), kurių labai trūko naujų fabrikų statybai.
Parama baigėsi 1964 metais, tačiau anksčiau ji buvo panaudota taip, kad pramonės augimas nesulėtėjo. Dažnai rašoma, kad Taivanas buvo vienintelė valstybė, kuri sugebėjo augti labai sparčiai ir po to, kai JAV parama pasibaigė. Nuo šešto dešimtmečio vidurio prisidėjo papildomos įplaukos iš užsienio investicijų šalyje.
Šio dešimtmečio pradžioje taupymo lygis sumažėjo iki 20 proc., visų pirma todėl, kad šalis turi kapitalo perteklių, darbo jėga yra brangi, kovojama su aplinkosaugos problemomis ir dėl daugybės kitų priežasčių. Vis dėlto ir dabar aukštas kapitalo kaupimo lygis skatina Taivano investicijas kitose valstybėse bei yra žiniomis paremtos ekonomikos pamatas.
