Veikiausiai antrus metus iš eilės pastaroji valstybė iš ES narių bus vienintelė, kurios ekonomika plėtėsi kur kas sparčiau nei Lietuvos. Apie tai rašo dienraštis „Lietuvos rytas“.
Geri ir kiti makroekonomikos rodikliai: nedarbo lygis 2013 m. smuko 1,6 proc. punkto – iki 11,8 proc., realus vidutinis darbo užmokestis paskutinį ketvirtį buvo 4,2 proc. didesnis nei prieš metus.
Ketvirti metai iš eilės sparčiai augo prekių ir paslaugų eksportas: 2010–2011 m. pagal metinį prieaugį palyginamosiomis kainomis tarp ES šalių Lietuva nusileido tik Estijai, 2012 m. pirmavo, o pernai (trijų ketvirčių duomenimis) vėl buvo antra (po Rumunijos).
Regis, viskas puiku? Anaiptol. Yra labai daug požymių, neleidžiančių užmigti ant laurų.
Pirmiausia realus BVP pernai tebebuvo beveik 2 proc. mažesnis nei 2008 metais. Paslaugų eksporto ir prekių reeksporto plėtra 2013-aisiais nuolat lėtėjo, o lietuviškos kilmės prekių eksportas nuo balandžio neaugo ir paskutinį ketvirtį net gerokai sumenko.
2013 metų trijų ketvirčių mokėjimų balanso duomenimis, visų užsienio investicijų srautas buvo neigiamas. Jau kelinti metai nesiseka pritraukti didesnių tiesioginių užsienio investicijų į akcinį kapitalą, o nuo jų nemažai priklauso modernios gamybos plėtra.
Kaip ir visoje ES, Lietuvoje bankai pastaruoju metu menkai kredituoja verslą.
Emigracijos lygis išlieka aukštas. Be to, dalis darbo emigrantų nedeklaruoja išvykimo ir nepatenka į oficialiosios statistikos akiratį.
Neigiamas veiksnys šalies ūkio raidai 2015 metais bus mažesnės įplaukos iš ES struktūrinių fondų: ankstesnis paramos ciklas bus pasibaigęs, o nauji projektai dar neįsibėgėję.
Bet daugiausia nerimo artimiausiu metu kelia eksporto lėtėjimas ar net galimas stabtelėjimas. Jį gali nulemti tiek sąstingis ES, tiek prastėjanti padėtis Rusijoje, kurioje sparčiai nuvertėja rublis.
Ilgainiui eksportas tikrai nuslops, jei išliks dabartinis žemas investicijų lygis.
Praėjusiais metais materialinių investicijų santykis su BVP ūgtelėjo iki maždaug 18 proc., tačiau, palyginti su kitų šalių dabartiniais ar Lietuvos prieškriziniais rodikliais, tai menkas rezultatas jau ketvirtus metus iš eilės.
Kol kas į priekį Lietuvos ūkį tebestumia veržlus verslas ir darbštūs žmonės. Tačiau ateityje to tikrai nepakaks, kad ekonomika tvariai augtų net esant nepalankioms išorės sąlygoms – būtina pritraukti ir skatinti tiek vidaus, tiek užsienio investicijas ir efektyvinti viešąjį sektorių.
Nors politikai ir analitikai ne kartą apie tai diskutavo, reikšmingų pokyčių nėra.
Pagrindiniai investicijų mūsų šalyje stabdžiai:
Mokesčių sistema sudėtinga ir sukurtas jos nestabilumo įvaizdis. Ją reikėtų supaprastinti, naujų mokesčių neįvesti ir užtikrinti verslą dėl sistemos pastovumo bent kelerius metus. Deja, kol kas elgiamasi priešingai – nuolat kalbama apie planus įvesti naujus mokesčius ar didinti jų tarifus.
Kvalifikuotos darbo jėgos trūkumas – akivaizdus. Būtina reformuoti specialistų rengimo ir perkvalifikavimo sistemą, o iš pradžių bent kuo plačiau į ją įtraukti įmones. Jei rinkoje trūksta reikiamos kvalifikacijos darbuotojų ir juos parengia pačios bendrovės, joms būtina bent iš dalies atlyginti sąnaudas.
Bankai silpnai kredituoja verslą? Tuomet valstybei pravartu didinti paskolų smulkiajam verslui garantijas teikiančios valstybinės įmonės INVEGA fondą ir mažinti jos veiklos biurokratiją.
Vietos valdžia menkai suinteresuota investicijomis. Viena priežasčių – gyventojų pajamų mokestis jau senokai mokamas ne pagal darbo, o pagal gyvenamąją vietą.
Reikalingi organizaciniai ir finansiniai sprendimai, kurie skatintų vietos valdžią ieškoti investuotojų ir juos remti. Paprasčiausia būtų grąžinti seną tvarką – GPM rinkti pagal darbo vietą.
Darbo santykiai ir toliau lieka nelankstūs. Naujausiame Pasaulio ekonomikos forumo konkurencingumo tyrime, kurio rezultatai nusakomi maždaug 120 rodiklių, Lietuva blogiausiai buvo įvertinta būtent šioje srityje ir pagal sugebėjimą pritraukti talentus – atitinkamai 130 ir 135 vietos tarp 148 valstybių.
Beje, Šveicarijos darbo rinkos lankstumas įvertintas antrąja vieta (Danijos – 6, JAV – 9), gal todėl šios šalies ūkis pernai augo gerokai sparčiau nei ES senbuvių. Konkurentai nesnaudžia, todėl būtini esminiai sprendimai, kuriuos galima priimti atsižvelgus į kitų šalių patirtį.
Didelė biurokratinio reguliavimo našta verslui (107 vieta minėtame tyrime).
Per daug kontroliuojančių institucijų, nedraugiškas jų požiūris į verslą, ilgai trunkantis bei sudėtingas įvairių leidimų, licencijų išdavimas ir t.t. Seniai kalbama apie šias problemas, buvo pasiūlyti ir konkretūs veiksmai, tačiau padėtis negerėja, nes trūksta politinės valios.
Pernelyg įtempti mūsų šalies santykiai su Rusija. Didelė potencialių investuotojų dalis Baltijos šalis mato kaip placdarmą verslo plėtrai į Rytus, todėl kieta užsienio politika daro Lietuvą nepatrauklią jų akyse.
Lietuvoje kapitalui nėra saugu, todėl imama žvalgytis į kitas šalis.
Deja, mūsų šalies teisėtvarkos sistema neefektyvi ir pernelyg korumpuota, kaip rodo socialinių apklausų duomenys. Reikia paprastesnės sistemos ir stipresnės jos kontrolės, nes pas mus piktnaudžiaujama teismų ir kitų teisėsaugos institucijų nepriklausomumo principu.
Gaivinant investicijų procesą būtų naudinga daugiau valstybės paramos skirti projektams, tenkinantiems konkurencingumo kriterijus (investicijos į aukštos pridėtinės vertės kūrimą ir modernias technologijas, sukuriančias gerai apmokamas darbo vietas, diegiančias inovacijas ir pan.).
Neverta pernelyg žavėtis dideliais investiciniais projektais – pagrindinis kriterijus turėtų būti skiriamų lėšų atsipirkimo laikas ir poveikis konkurencingumui.
Gera galimybė suteikti ūkio plėtrai tvarumo yra tikslinis ES paramos panaudojimas. Iki šiol jos efektyvumas nebuvo itin aukštas – vadinamosios minkštosios paslaugos (konferencijos, kvalifikacijos kėlimas ir pan.) dažnai buvo neproduktyvios ir verslininkų vertinamos kaip tuščios išlaidos.
Vis dėlto norint iš esmės pagerinti investicijų rodiklius svarbiausias yra nuolatinis ir energingas Vyriausybės dialogas su perspektyviomis įmonėmis.
Taip elgėsi garsusis Singapūro lyderis Lee Kuan Yew, kuris potencialių investuotojų tiesiog klausdavo: „Ką turime padaryti, kad ateitumėte ir plėstumėte verslą pas mus?“
Kryptinga politika davė puikių vaisių – Singapūras per kelis dešimtmečius iš skurdžios šalies tapo viena konkurencingiausių ir turtingiausių pasaulio valstybių.
