Ji, kaip ir daugelis šiuo metu emigruojančių, tikisi užsienyje užtikrinti savo šeimai ne tik materialinę, bet ir psichologinę gerovę, o vaikams – galimybes įgyti kokybišką išsilavinimą. Panašu, kad emigruoti skatinančios priežastys yra ne tik ekonominės, ir su jomis kovoti gali būti ypač sudėtinga.
Emigracijos mastai, mažėję 2012-2014 metų laikotarpiu, nuo 2015 metų vėl ėmė sparčiai kopti į viršų. Statistikos departamento duomenimis, per praėjusius metus iš Lietuvos išvyko daugiau nei 50 tūkstančių šalies gyventojų – tai yra 13 proc. daugiau nei 2015 metais.
Tiesa, dalis emigrantų sugrįžo, tačiau grynoji emigracija (išvažiavusių ir atvykusių gyventojų skaičiaus skirtumas) vis vien siekė apie 30 tūkstančių ir, palyginti su 2015 metais, išaugo maždaug trečdaliu.
Auganti emigracijos banga pernai vėl tapo regionų fenomenu, tuo tarpu emigracija iš Vilniaus miesto sumažėjo. Įdomu tai, kad Vilniaus apskritis buvo vienintelė, kuri išsiskyrė išaugusia imigracija.
Ir tai nestebina. Juk Vilnius ekonomiškai stipriausias šalies miestas, neseniai pačių jo gyventojų išrinktas geriausia gyvenimui sostine Europos Sąjungoje.
Ekspertams ne visada lengva suprasti pastaraisiais metais išaugusios emigracijos priežastis. Juk ekonomikos augimas įsibėgėja, vidutinio neto darbo užmokesčio augimas pernai paspartėjo iki 8,3 procentų, o minimalus darbo užmokestis nuo 2011 metų išaugo net 64 procentais.
Visgi kai kurie šalies gyventojai menkai pajuto ekonomikos pakilimą. Visų pirma, tai viešojo sektoriaus darbuotojai, kurių darbo užmokestis pastaraisiais metais augo lėčiau nei dirbančiųjų privačiajame sektoriuje, bei socialiai labiausiai pažeidžiamos grupės – bedarbiai, neįgalieji, pensininkai bei regionų gyventojai.
Tad, nepaisant ekonomikos augimo, būtent ekonominės priežastys greičiausiai išliko pagrindiniu emigracijos motyvu.
Visgi augančią emigraciją gali skatinti ir kiti veiksniai, pavyzdžiui, grandininė reakcija. Didelė lietuvių bendruomenė užsienyje, emigracijoje įsitvirtinę giminaičiai bei draugai, jų sėkmės istorijos skatina ir Lietuvoje likusius drąsiau ryžtis emigracijai.
Neretai seniau išvykę emigrantai išsiveža ir pagyvenusius tėvus bei anksčiau šalyje paliktus vaikus.
Vis svarbesni tampa ir „traukos“ veiksniai, pavyzdžiui, galimybės daugiau uždirbti, geresni darbo pasiūlymai, politinis stabilumas, geresnė švietimo kokybė bei sąlygos.
Prie „traukos“ veiksnių pernai, greičiausiai, prisidėjo ir britų sprendimas „Brexit“ referendume pasitraukti iš ES – gali būti, jog Lietuvos piliečiai suskubo patekti į šią šalį dar neužsivėrus jos sienoms. Apie tai signalizuoja 22,5 proc. per metus išaugęs emigrantų į šią šalį skaičius.
Traukos veiksniai ypač svarbūs jaunesniajai kartai, kurie neretai save laiko globaliais piliečiais, nėra prisirišę prie gyvenamosios vietos ir nuolat ieško geresnių pasiūlymų. Visgi, tikėtina, kad pagerinus šalies švietimo kokybę, tai paskatintų daugiau gyventojų rinktis studijas ir karjerą Lietuvoje.
Taip pat nereiktų pamiršti ir psichologinių veiksnių. Minėtoji mano auklė išvykdama ypač nusistebėjo, jog niekas mokykloje jos ar vaikų nepaklausė, kodėl jie palieka mokyklą.
Dėmesio kitiems žmonėms ir empatijos stoka, kuria lietuviai garsėja, neprisideda prie gero psichologinio klimato šalyje.
Lietuviams neretai pritrūksta tolerancijos ir kitaip mąstantiems bei netradicinės lytinės orientacijos žmonėms. Šių vertybių ugdymas, kaip ir bendruomenių stiprinimas bei pagalba užmezgant naujus socialinius ryšius galėtų padėti kurti geresnį psichologinį klimatą šalyje.
Laura Galdikienė yra „Swedbank“ vyresnioji ekonomistė
