Pagrindiniu Lietuvos ekonomikos plėtros šaltiniu išlieka tvarus namų ūkių vartojimo augimas. Gyventojų vartojimo apetitą kėlė keletas itin palankių aplinkybių: optimistiškos tendencijos darbo rinkoje, sparčiausiai nuo bumo laikų kylantis darbo užmokestis, gerėjanti šalies gyventojų finansinė sveikata ir santūri infliacija.
Tą grindžia pirmaisiais mėnesiais sparčiai augusi mažmeninės prekybos apyvarta, palyginti su pirmuoju 2016 m. ketvirčiu, ji pasistiebė net 7,5 proc.
Minėti vartojimą skatinę veiksniai ir palanki kredito aplinka neleido išsikvėpti ir būsto rinkai. Toliau sparčiai vystėsi gyvenamojo nekilnojamojo turto plėtra, naujus pokrizinius rekordus fiksavo būsto pardavimai. Tuo tarpu negyvenamųjų pastatų ir inžinerinių statinių statyba tik pradeda įsibėgėti. Šis segmentas palyginti stipriai priklauso nuo ES struktūrinių fondų lėšų, tad kaip tik šiemet statybų atstovus pradeda pasiekti naujojo etapo pinigai.
Energingiau pavasarį pasitiko ir pagrindinis Lietuvos eksportuotojas – apdirbamoji pramonė. Pirmąjį ketvirtį šios ekonominės veiklos pardavimų plėtra (be rafinuotų naftos produktų gamybos) siekė net 10,6 proc. Tiesa, mūsų eksportuotojams skverbtis į išorės rinkas vis dar sekasi sunkiai. Lietuviškos kilmės prekių eksporto rodikliai kol kas nedžiugina: sėkmingą sausį sekė itin vangus vasaris.
Gali būti, kad tai – nauja norma Lietuvai. Sparčiai augant darbo sąnaudoms, mūsų prekių asortimentas, kuriame vyrauja žemos ir vidutiniškai žemos pridėtinės vertės pramonės produkcija, tampa vis mažiau konkurencingas tarptautinėje arenoje. Tad būsime priversti arba radikaliau keisti eksportuojamų prekių pasiūlą, arba taikstytis su mažesniais pardavimais ir pralaimėti konkurencinę kovą „pigesniems“ gamintojams.
Džiugina tai, kad išorės prekyboje vis didesnį vaidmenį vaidina paslaugų eksportas. Po solidaus dviženklio augimo pernai, šių metų pirmaisiais mėnesiais paslaugų eksportas taipogi išliko dinamiškas. Labai tikimės šio segmento tvarios plėtros ateityje, nes Lietuva Baltijos šalyse eksportuoja paslaugų santykinai mažiausiai. Be to, aukštesnės pridėtinės vertės paslaugų eksporto vystymasis – tinkamas būdas keisti šalies struktūrinį veidą ir mažinti priklausomybę nuo žemos pridėtinės vertės gamybos. Aišku, šio proveržio dar teks palaukti. Lietuvos paslaugų eksporte vyrauja transporto paslaugos.
Jų svoris paslaugų eksporte siekia 57 proc. Tiesa, reikia pripažinti, kad šių paslaugų teikėjų aukso amžius jau praeityje. Užsivėrus Rusijos rinkai Lietuva prarado patrauklų transporto tarp Rytų ir Vakarų koridoriaus vaidmenį. Tuo tarpu aukštesnę pridėtinę vertę kuriančios IT, telekomunikacijų, finansinės ir verslo paslaugos tesudaro tik 15 proc. viso paslaugų eksporto. Prie pridėtinės vertės augimo, tikėtina, prisidėjo ir besitęsiantis įmonių atsinaujinimo procesas. Tokią verslo elgseną lemia poreikis didinti veiklos efektyvumą ir mažinti gamybos imlumą darbo jėgai. To priežastys – tinkamų darbuotojų trūkumas ir sparčiai kylantys darbo kaštai. Šios aplinkybės neišvengiamos ir šiemet, tai vers įmones ir toliau didinti išlaidas gamybos priemonėms ir veiklos modernizavimui.
Vertinant Lietuvos ūkio trumpojo laikotarpio perspektyvas, liekame ištikimi savo pernykštei 3,2 proc. BVP augimo prognozei. Lietuvos ekonomika vis dar labai tvirtai remiasi vidaus vartojimo koja, tikėkimės, šiemet drąsiau atsispirs ir į eksportu mintančias veiklas. Be to, šiemet ūkio plėtrą jau turėtų palaikyti investicijos, nes šiems metams numatyta reikšminga ES struktūrinių fondų parama.
Vyriausioji analitikė Indrė Genytė-Pikčienė
