„Kaip atsitinka, kad visi viską daro, neriasi iš kailio, kad socialinę atskirtį sumažinti, biudžetas pateikiamas kaip puiki priemonė, bet gyvenimas eina sava vaga ir atotrūkis tik didėja? “ – teigia jis.
Žurnalistės Daivos Žeimytės ir G.Nausėdos pokalbis – „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Lietuva tiesiogiai“.
– Jūs „Facebook“ paskyroje, kalbėdamas apie medikų situaciją, sakėte, kad jums labiausiai nepatinka, kuomet politikoje yra gaisrų gesinimas arba maži žingsneliai. Jūs norite pasakyti, kad dabartinė valdžia, Vyriausybė nelabai ką sprendžia, tik gesina gaisrus?
- Pastarąjį dešimtmetį aš stebiu šliaužiančios biurokratizacijos procesą, kuris reiškia ne ką kitą, o tai, kad ne renkami, o skiriami žmonės, beje kartais skiriami ne dėl kvalifikacinių kriterijų, o dėl giminystės ryšių, užvaldo valstybę. Tam tikra prasme ši sistema nėra suinteresuota imtis kardinalių žingsnių, kadangi ji nenori kvestionuoti pati savęs.
Jeigu kažkokioms viešojo gyvenimo sritims yra skiriami tam tikri finansai, biurokratinis valdymo stilius pasireiškia tuo, kad reikia atsispirti nuo bazės, kuri yra pasiekta ir pridėti dar šiek tiek, kadangi ekonomika auga ir yra kiti motyvai. Daugelyje gyvenimo sričių vietoje to, kad išsiryškintume svarbiausius prioritetus, mes po truputį pakrapnojam vienoj kitoj vietoj, užgesinam vieną kitą gaisrą, bet kardinalių sprendimų nedarom.
Demokratiškai valdomoje visuomenėje turėtų būti šiek tiek kitaip. Aukščiausio rango politikai turėtų deklaruoti prioritetus, nustatyti aiškias gaires ir tada kvalifikuotų biurokratų armija turėtų paruošti atitinkamus teisės aktus, dokumentus ir visa tai judinti į priekį. Išeina būtent atvirkščiai. Tam tikra prasme jie paruošia, naudodamiesi savo kvalifikaciniu pranašumu prieš tuos žmones, kurie yra Seime ir kartais pirmuosius dvejus metus mokosi, kaip reikia valdyti valstybę, teikia dokumentus ir užduoda visos politikos toną valstybėje.
Tada turime, ką turime ne tik sveikatos apsaugoje, bet ir kituose valstybės sektoriuose. Mes neišdrįstame paklausti savęs, ar tam tikra institucija, asignavimo valdytojas ar tam tikros srities finansavimas apskritai yra reikalingas, nes tai prieštarautų biurokratiniam valstybės įsivaizdavimui. Jie nekvestionuoja, o turėtų kvestionuoti.
– Norite pasakyti, kad nereiktų didinti medikams atlyginimų, vaiko pinigų, pensijų?
- Jokiu būdu ne, atvirkščiai. Tai turėtų būti įvardinta kaip prioritetai, kadangi mes matome akivaizdžiai funkcionuojančią rinką Europos Sąjungos mastu. Jeigu mes galvojame, kad pakrapiję išspręsime problemą, bijau, kad mes jos neišspręsime. Kadangi medikų algos skiriasi labai ženkliai, atsižvelgiant į tai, kad Latvija nuo kitų metų ketina savo medikams padidinti atlyginimus iki 80 procentų, mes ne tik galime praradinėti savo gydytojus Didžiajai Britanijai, Airijai ar kitur, bet ir Latvijai.
Dėl tos priežasties tai tikrai turėtų būti prioritetas, turėtų būti pergalvotas ne tik ligoninių finansavimo modelis, bet ir ligoninių tinklo modelis, kuris šiuo metu, kaip ir švietimo sistema, yra neefektyvus. Yra ligoninės, kurios yra perkrautos, kenčiančios nuo didžiulių eilių, nuostolingos, neturi klientų ar net yra perteklinės tam tikrose vietose, bet savivaldybės dėl vienokių ar kitokių priežasčių nenori jų naikinti, o jos šiuo metu yra pagrindinės šeimininkės. Jeigu spręstume problemą kompleksiškai, manau, galėtume ir daugiau atlyginimus padidinti, ir kartu prieiti prie reformos ne tik žodžiais, bet ir darbais.
– 2018 m. biudžeto projekte numatytos lėšos vaiko pinigams, biudžetininkų ir valstybės tarnautojų algoms bei senatvės ir šalpos pensijoms, taip pat minimalios mėnesinės algos (MMA) kėlimui, paliekama pridėtinės vertės mokesčio lengvata šildymui. Numatyta atsisakyti papildomo neapmokestinamųjų pajamų dydžio, kuris dabar taikomas vaikus auginantiems tėvams. Tai „piliečių biudžetas“, pone Nausėda? Viskas orientuota į žmones.
– Tai ir paklauskime žmonių, ar jie patenkinti šiais pokyčiais, kurie pateikti. Manyčiau, kad kai kuriuose sektoriuose, pavyzdžiui, MMA apmokestinimo požiūriu yra padaryta šiš bei tas. Žmonėms, kurie gauna MMA arba šiek tiek didesnę algą, mokesčių našta sumažėja. Ar pati MMA didėja tiek, kiek galėtų didėti – 20 eurų, nuo 380 iki 400 eurų? Paskaičiuokime matematiškai. Jeigu vidutinis atlyginimas per pastaruosius metus išaugo 8-9 proc., tai 20 eurų pokytis reiškia ne ką kitą, o mažiau nei 5 proc. Tai reiškia, MMA auga lėčiau, nei vidutinis darbo užmokestis.
– Kitaip sakant, sukuriami lūkesčiai?
- Tam tikra dalimi patenkinami lūkesčiai, kad minimalią algą reikia didinti. Ir pensijos panašiu mastu, nors pensijų atžvilgiu reiktų pripažinti, kad ir nuo šių metų spalio mėnesio padidintos pensijos 12 eurų. Procesas vyksta, bet vis tiek visos pusės lieka nepatenkintos.
Valstybė dėl to, kad jai tenka dideles pinigų sumas išleisti tiems tikslams, pensininkai ar MMA gaunantys nepatenkinti, kad padidino per mažai. Matyt, kad tai išdava to, apie ką kalbu – valstybės sektoriaus išsipūtimą ir efektyvumą. Šie klausimai pas mus yra tabu.
Kiekvienas premjeras, atėjęs į valdžią sako, kad sumažinsiu 20-30 proc. valdymo aparato biurokratų armiją, tačiau niekas nieko nedaro. Galiausiai, kadencijai baigiantis išaiškėja, kad armija tik padidėjo. Tuo tarpu gyventojų skaičius šalyje mažėja.
Be abejo, jie turi daugybę gynybinių mechanizmų ir kadangi turi iniciatyvos teisę, tai yra labai sudėtinga padaryti. Tokią problemą galima būtų išspręsti labai fiksuoto biudžeto instrumentu, nustačius, kad algų biudžetas lieka fiksuotas artimiausiems metams į priekį – leisti didinti atlyginimus tiek, kiek algų fondo yra sutaupoma, atleidžiant tuos darbuotojus, kurie galbūt nėra būtini ar yra pertekliniai. Tada įsijungtų vidinis motyvacinis mechanizmas, kadangi pačios institucijos, geriau negu kas nors kitas žino, kokie yra vidiniai rezervai ir kiek ten yra geriančių kavą, jie būtų suinteresuoti didinti atlyginimus tik tokiu būdu, nes priešingu atveju, jeigu niekas nesikeistų, atlyginimai liktų įšaldyti, o tai būtų pasibaisėtinai neteisinga turbūt didėjančių algų pasaulyje.
– Tai, ką jūs sakote, yra neįmanoma, nes kiekviena institucija yra suinteresuota nepasakyti kai kurių skaičių, kiek jie turi perteklinių darbuotojų.
– Ir nereikia sakyti. Nustatai fiksuotą biudžetą ir suteiki laisvę didinti algas tiek, kiek mokos fondo yra sutaupoma.
– Manote, tai įmanoma pritaikyti valstybinėms institucijoms?
– Jeigu iniciatyvos teisę turėtų politikai, o ne biurokratai – taip.
– Premjeras biudžetą pristato kaip naujos kokybės biudžetą, kuris iš esmės sumažina skurdą ir pajamų nelygybę. Iš premjero kalbų reiktų suprasti, kad tai yra vilties biudžetas, o jūs sakote, kad tai valstybės sąskaitų suvedimo biudžetas?
- Aš nepamenu nė vieno biudžeto Lietuvoje nuo pat 1990 metų, kuris buvo ne socialiai orientuotas. Kiekvienas iš jų visuomenei yra pristatomas kaip socialiai jautrus biudžetas. Tokie buvo 2012, 2013, 2014, 2015 ir 2016 metų biudžetai. Bet, kuomet pasižiūri į Gini koeficientą pastarųjų 5 metų, matai, kad 20 proc. turtingiausių ir neturtingiausių visuomenės narių atotrūkis padidėjo nuo 5 iki 7.
Kaip atsitinka, kad visi viską daro, neriasi iš kailio, kad socialinę atskirtį sumažinti, biudžetas pateikiamas kaip puiki priemonė, bet gyvenimas eina sava vaga ir atotrūkis tik didėja? Reiškia, priemonės yra nepakankamos ir jas reiktų derinti su kitomis priemonėmis, konkrečiai – mokesčių politikos priemonėmis, kurios kitais metais įsigalioja, bet ne reformatorišku principu, o tam tikro kosmetinio mokesčių sistemos patobulinimo principu.
– Aš, kaip pilietė, biudžete skaitau: vaiko pinigai. Puiku, kas negerai?
– Viskas gerai, bet kai kas nubraukta, pavyzdžiui, neapmokestinamojo pajamų dydžio diferencijavimas. Nebėra. Pasirinktas tikslinis išmokų modelis, bet ar tai skatins dirbančius tėvus susilaukti daugiau vaikų – labai abejoju.
– Ar ši Vyriausybė turi viziją, kaip pagerinti situaciją, sumažinti pajamų nelygybę ne vien tik pakrapnojant kažkokiems sektoriams, po truputėlį didinant algas, kaip medikams, kuriems yra siūlymas nuo gegužės 20 proc. padidinti atlyginimus?
– Viliuosi, kad mato, bet problema ta, kad mano minėtos priežastys lemia tai, kad šiuo metu ir socialiniuose tinkluose, ir žiniasklaidoje akivaizdžiai matomi priminimai, kokia buvo rinkiminė programa ir koks yra faktas. Programoje buvo daug dalykų, kurių realiame gyvenime nebeliko ir viskas eina klampaus situacijos gerinimo keliu, kuomet sprendimai yra ir jie yra tinkama kryptimi, tačiau jie yra ne radikalūs, atsargūs, nekvestionuojant egzistuojančios sistemos ir tam tikrų išlaidų straipsnių. Žinoma, kuomet jų nekvestionuoji, tada lieka labai mažai erdvės didinti išlaidas toms visuomenės gyvenimo sritims, kurios labiausiai to reikalauja ir kurios akivaizdžiai turėtų būti prioritetinės. Tai yra sveikatos apsauga, švietimas, socialinė sauga. Sveikatos apsaugos sistemoje skaičiai vis tiek liko pakankamai blogi, šiems tikslams mes išleidžiame šiek tiek daugiau nei 5 proc. bendrojo vidaus produkto, tuo tarpu Europos Sąjungos šalyse yra 8 proc. su trupučiu.
– Kokie jūsų pasiūlymai – biurokratinio aparato mažinimas?
Švietimo ir sveikatos apsaugos sistemos tinklo optimizacija ne kalbomis, o darbais. Ir mokesčių reforma, jeigu iš tikrųjų bus rasta rezervo ar politinės valios tai reformai įgyvendinti. Aš turiu rimtų nuogąstavimų, kad mokesčių sistemoje tai, kas bus priimta 2018 m., ir liks tuo, ką ši valdžia padarys.
Artėja 2019, 2020 m., kuomet daug rinkimų ant nosies ir tada kyla labai rimtų abejonių, ar sprendimai, kurie yra susiję ne su tokiais populiariais dalykais, kaip nekilnojamojo turto mokestis, už kurį nuolat pasisako Europos Komisija, Tarptautinis valiutos fondas, jo platesnis taikymas, automobilių mokestis, kapitalo mokesčiai – ar tai bus priimtina įgyvendinti. Jei tai nebus priimtina įgyvendinti, erdvės kažką iš esmės pakeisti mokesčių sistemoje bus labai nedaug.
– Užsiminėte apie rinkimus ant nosies. Šią savaitę buvo paskelbta DELFI apklausa, atlikta „Spinter tyrimų“. Jus mato trejetuke galimų kandidatų, siekiant prezidento posto. Jūs esate įvardinamas kaip elito ar didmiesčio gyventojų, 36-45 metų, aukštesnio išsilavinimo žmonių galimas kandidatas į prezidentus. Ar tai daro įtaką jūsų sprendimams dėl galimybės kandidatuoti?
– Žodis „elitas“ Lietuvoje yra turbūt pats mistiškiausias, kokį tik galima sugalvoti. Kiekvienas suteikia jam skirtingą prasmę. Ar gyvenimas didmiestyje ar pasiekimas tam tikros amžiaus ribos jau padaro tave elito atstovu – aš tuo labai abejoju. Juo labiau, po to, persivertęs per tam tikrą amžiaus ribą tu vėl iš elito iškrenti. Tai yra tam tikros žiniasklaidos kryptingos interpretacijos. Aš savęs elito atstovu nelaikau, šiandien nesu apsisprendęs dėl dalyvavimo rinkimuose. Negaliu atsakyti nei taip, nei ne. Jeigu kažkas sieja elitą su mano pareigomis banke, tai pirmasis sprendimas, jeigu nuspręsčiau rinkimuose dalyvauti, būtų būtent šis. O antrasis – mano karjeros banke paskelbimo data. Tiek žinių šiuo klausimu šiandien.
„Lietuva tiesiogiai“ – nuo pirmadienio iki ketvirtadienio 18.40 val. per „Lietuvos ryto“ TV.
