„Tai neturėtų būti nerimo priežastis, tai natūralus reiškinys – didėjant atlyginimams didėja ir kainos. Šiemet vidutinis darbo užmokestis didėjo beveik 8 proc., tai natūralu, kad tai pavirs ir į didesnį kainų augimą“, – sakė „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis.
Žurnalistės Daivos Žeimytės ir N.Mačiulio pokalbis – „Lietuvos ryto“ televizijos aktualių pokalbių laidoje „Lietuva tiesiogiai“.
– Kitiems metams prognozuojate kainų augimą ir ekonomikos lėtėjimą, prekių ir paslaugų kainų augimą. Nerimą keliančios prognozės?
– Daugelis pasakytų, kad nieko naujo, kainos ir taip Lietuvoje didėja, bet pastaruosius dvejus metus daugiausia didėjo paslaugų kainos – maitinimo, profesinės paslaugos. Tą pajautėme, galbūt tai iš dalies buvo susiję su euro įvedimu, bet daugiausiai dėl sparčiai augusio minimalaus atlyginimo ir apskritai atlyginimų Lietuvoje. Kitais metais nauja bus tai, kad sparčiau pradės augti ne tik paslaugų, bet ir daugelio prekių kainos.
– Kokių? Būtiniausio vartojimo prekių?
– Taip pat ir būtiniausio vartojimo. Pastaraisiais metais nematėme spartaus prekių brangimo dėl to, kad atpigo nafta, įvairiausi pramoniniai metalai, net grūdai, daugelis kitų žaliavinių maisto produktų dėl jų pertekliaus pasaulyje. Ši tendencija baigėsi ir matome jau dabar brangstančius įvairiausius metalus, nafta pabrango ir toliau brangs, tikėtinas tolimesnis pieno, grūdų brangimas pasaulinėse rinkose. Įvertinus ir tai, kad gana sparčiai Lietuvoje didėja vidutinis darbo užmokestis, mūsų prognozuojama 3 proc. infliacija neturėtų labai nustebinti.
– Kai sakote, kad dar labiau augs kainos, žmonės turbūt galvoja – kur daugiau? Po euro įvedimo Jūs sakėte, kad kainos nepakilo, ginčijote, kad euras buvo pagrindinis veiksnys.
– Euras tikrai nebuvo pagrindinis veiksnys. Kai kurių specifinių paslaugų kainų suapvalinimas buvo ir ten jos pabrango dėl euro įvedimo, bet pagrindinė priežastis buvo didėjantis atlyginimas. Užmiršome, kad prieš kelerius metus minimalus atlyginimas buvo 700 litų, o dabar jis 400 eurų. Didėjant ir minimaliam atlyginimui, ir vidutiniam darbo užmokesčiui, didėja ir paslaugų kainos. Natūralu, kad tose prekėse ir paslaugose, kur darbo sąnaudos turi didelį svorį, didėjantys darbuotojų atlyginimai atsispindi ir paslaugų kainose. Šioje srityje niekas nepasikeitė, bet kalbame apie tai, kad prekių brangimas bus akivaizdesnis ir matomas skirtingose kategorijose. Kur brangti, dar yra labai daug erdvės. Paslaugos šiuo metu yra 40 proc., o prekės – apie 20 proc. pigesnės negu Europos Sąjungos vidurkis. Aišku, galime rasti prekių, kurios kainuoja tiek pat, bet atsilikimas yra didelis. Tai neturėtų būti nerimo priežastis, tai natūralus reiškinys – didėjant atlyginimams didėja ir kainos. Šiemet vidutinis darbo užmokestis didėjo beveik 8 proc., tai natūralu, kad tai pavirs ir į didesnį kainų augimą.
– Vidutinis darbo užmokestis dabar yra 770 eurų. Ar žmonių perkamoji galia spėja paskui augančias kainas?
– Jų pokytis yra teigiamas tuomet, kai atlyginimai auga sparčiau, nei kainos. Pastaruosius ketverius metus ir ateinančius du metus gyventojų perkamoji galia didės, nes vidutinis darbo užmokestis didėja daugiau, nei kainos. Aišku, čia kalbame apie vidutinį darbo užmokestį ir vidutines kainas, visą laiką yra labai daug išimčių – viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimai nedidėjo, regionuose irgi nesikeičia pastaruosius 10 metų. Taip pat yra vartotojų, kurie vartoja specifines prekes ir paslaugas, kurios galėjo pabrangti daugiau, nei vidutinės kainos. Negalime sakyti, kad visiems gyventojams didėja perkamoji galia. Manau, kad trečdaliui gyventojų perkamoji galia yra mažesnė, nei buvo 2008 m. Situacija bloga ir tai yra viena iš priežasčių, dėl ko matome radikalią valdžios kaitą, gyventojų protestą, norą matyti naujas idėjas, veidus, kurie galės išspręsti tas problemas.
– Socialinė atskirtis vis dar labai didelė.
– Socialinė atskirtis, pajamų nelygybė, ypač regioninė, yra labai didelė. Regioninė atskirtis yra didėjanti problema, tai spiralė, iš kurios labai sudėtinga ištrūkti. Jei Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje investicijų yra nemažai, gyventojų skaičius nemažėja, tai mažesniuose miesteliuose, kaimuose yra labai mažai jaunų žmonių ir investicijų. Įmonės nesisteigia, nes nėra darbuotojų, kurie pasiruošę dirbti ir gyventi tuose miesteliuose, o jauni žmonės po studijų ten negrįžta, nes nėra kur dirbti. Tai vištos ir kiaušinio problema – kas turi atsirasti pirmiau, kad miesteliai taptų patrauklūs.
– Kainos kyla, atlyginimai nedidėja, regionuose atskirtis vis dar didžiulė. Emigracija, gyventojų nepasitenkinimas – tai reiškiniai, kuriuos ir sukelia tokia situacija.
– Emigracija kilo prieš daugiau nei 10 metų. Kalbame apie labai vėluojantį mąstymą, ką daryti. Net ir šiemet emigracija didėjo – 15 proc. didesnė nei pernai. Tiesioginių užsienio investicijų srautas per pirmus 9 mėnesius buvo neigiamas. Iš Lietuvos užsienio kapitalo pasitraukė daugiau nei atėjo. Tai yra nepaisant to, kad ekonomikos atsigavimas tęsiasi, esame netoli pilno užimtumo.
Daugeliui gyventojų vis dar nepatrauklu gyventi, tai ypač regionų problema. Galima sakyti, kad tai pavojaus signalai, bet jie buvo prieš 10 metų, jie buvo puikiai matomi – demografinės problemos buvo puikiai matomos, žemas gimstamumas Lietuvoje yra jau 20 metų. Įstojus į Europos Sąjungą buvo akivaizdu, kad didelė dalis gyventojų ieškos galimybių gauti 3-5 kartus didesnį atlyginimą kitose valstybėse. Deja, per tuos 10-20 metų, reformos, kurios pakeistų Lietuvos patrauklumą tiek gyventojams, tiek potencialiems užsieniečiams, kurie čia norėtų dirbti, kurti darbo vietas, tiek užsienio kapitalui, neįvyko. Lietuva vis dar yra Europos Sąjungos periferijoje, nepaisant visų teigiamų progresų, kuriuos matėme pastaruoju metu.
– O Jūs tikite, kad nauja valdžia, kurią žmonės rinko galvodami apie permainas, su didžiuliu avansu, noru, kad kažkas pasikeistų, gebės įgyvendinti reformas, žinant ir tai, kad pinigų čiaupelis iš Europos Sąjungos užsisuks?
– Septynioliktai Vyriausybei vienareikšmiškai ant pečių krenta labai didelė atsakomybė. Išgyvenam paskutinį penkmetį ar keturių metų laikotarpį, kuomet dar gana didelė Europos Sąjungos parama, tik šiek tiek mažėja užimtumas. Ateinantį dešimtmetį jis radikaliai mažės dėl darbingo amžiaus gyventojų skaičiaus. Dar galime pasiruošti ir tapti patrauklesni sugrįžtantiems emigrantams, kvalifikuotiems imigrantams, užsienio kapitalui. Ar įgyvendins – nežinau. Kai kurie pasiūlymai, pavyzdžiui, skubiai atšaukti socialinio modelio įgyvendinimą ir tų pinigų sąskaita didinti pensijas 40 eurų, skamba populiariai ir patraukliai. Aišku, reikia padidinti pensijinio amžiaus gyventojų perkamąją galią, bet kieno sąskaita? Sąskaita struktūrinės reformos, kuri galėtų subalansuoti valstybės socialinę sistemą, finansus ateityje. Toks staigus pensijų didinimas net prieštarauja konstituciniam Fiskalinės drausmės įstatymui. Lietuva pagal įstatymus, įsipareigojimus Europos Sąjungai negali taip elgtis. Dėl kai kurių tokių ketinimų kyla abejonių, ar pavyks išvengti populistinio noro pažadėti daug, duoti daug dabar, bet užmiršti tai, kas mūsų laukia po 4-5 metų.
– Vienas iš siūlymų yra gyventojų pajamų mokesčio didinimas iki 29 proc. taip pat kalbama apie tai, kad tiems, kurie uždirba daugiau nei 1000 eurų, keliais procentais galėtų didėti mokesčių tarifas. Suprantu, kad bandoma pereiti prie progresinių mokesčių sistemos. Ką manote apie tokius siūlymus?
– 29 proc. yra labiau mokesčių sistemos supaprastinimas, kuomet apjungiami keli mokesčiai – socialinio draudimo, gyventojų pajamų mokesčiai. Aišku, kažkam dėl to padidėtų mokesčiai, nes dividendų apmokestinimas, kapitalo prieaugio apmokestinimas padidėtų. Jei tuo pat metu reikšmingai būtų didinamas neapmokestinamųjų pajamų dydis ir vidutines, žemesnes pajamas gaunantiems asmenims mažėtų mokestinė našta, tai būtų visai nebloga mokestinė transformacija. Aišku, jei mokesčiai didėtų 1000-1500 eurų uždirbantiems asmenims, čia būtų labai didelis žingsnis atgal. Akivaizdu, kad 1000 eurų išsivysčiusioje Europos Sąjungos valstybėje yra maždaug minimumas.
– O pas mus – kaip ir turtuoliai.
– Užbrėžti tokią kartelę, kad jau čia galima didinti mokesčius, yra valstybės įšaldymas žemų pajamų lygyje. Ne laikas ir ne vieta kalbėti apie bet kokius pajamų, pelno ar visų mokesčių didinimus. Turime ieškoti galimybių, kaip mažinti mokesčių vengimą ir didinti patrauklumą investicijoms ir darbo vietų kūrimui, kad nebūtų iš šalies bėgančių gyventojų, kapitalo. Su didesniais mokesčiais šių problemų niekaip neišspręsime. Turime istorinę galimybę. Estijoje šiek tiek populistinė valdžia svarsto apie tai, kad reiktų atšaukti pelno mokesčio lengvatą, kuomet įmonėje liekantis pelnas yra neapmokestinamas tol, kol neišmokamas kaip dividendai. To dėka Estija pritraukia labai daug užsienio kapitalo, yra ir nemažai Lietuvos įmonių, kurios yra registravusios būstinę Estijoje. Jei jie tos lengvatos atsisakys ar net jei neatsisakys, Lietuva turi labai staigiai tokią pat lengvatą pasiūlyti Lietuvos įmonėms tam, kad kol tas pelnas neiškeliauja pas akcininkus, o lieka įmonėje, investuojama į ateities potencialią, kompetencijų kūrimą, jis turi būti neapmokestinamas. Tai labai pasiteisino Estijoje ir labai pasiteisintų Lietuvoje. Jei tokie mokestiniai pokyčiai įvyktų Lietuvoje, mes, galbūt, išvengtume ekonomikos lėtėjimo, sumažėtų emigracija ir padidėtų užsienio investicijos.
– Jūs šiandien pristatėte prognozes dėl ekonomikos lėtėjimo, prekių ir paslaugų kainų augimo. Ar tai yra nauja krizė?
– Ne. Kalbame apie tai, kad Lietuvos ekonomikos ciklas yra brandus. Paprastai sakant, artėjame prie pilno užimtumo, produktyvumas auga daug lėčiau, investicijos yra nepakankamos, auginti eksportą į naujas rinkas yra sudėtinga. Nėra prielaidų sakyti, kad netrukus prasidės nauja krizė, bet taip pat nėra prielaidų ir kalbėti apie spartesnį ekonomikos augimą. Gali būti, kad per artimiausius 2-3 metus bus kažkoks išorinis šokas – politinė krizė Europoje, kietas Kinijos ekonomikos nusileidimas ir jam mes turime būti pasiruošę. Lietuva yra pasiruošusi daug geriau, nei buvo 2008 m., bet net ir be išorinės krizės matome ekonomikos lėtėjimą. Didžiausia problema ta, kad sustojo artėjimas prie Europos Sąjungos vidurkio. Pernai net šiek tiek nuo jo atitolom pagal BVP, tenkantį vienam gyventojui. Dabar baiminamės, kad pasieksim 75 proc. Europos Sąjungos vidurkio ir sumažės parama. Reiktų baimintis, kad nepasieksim ir nepakilsim aukščiau 75 proc., nes dabartinės tendencijos tai ir rodo.
– Ar gali pasikartoti 2008 m. scenarijus, ar net ir prielaidų tam nėra?
– Lietuvoje visos krizės prasidėjo ir prasidės dėl išorinio šoko, nes Lietuva yra labai atvira ekonomika – 80 proc. bendrojo vidaus produkto sudaro eksportas. Šalies viduje krizė sunkiai gali kilti, tam prielaidų nėra. Kai esame pasiruošę išoriniam šokui, jis gali būti, nebūtinai toks didelis, kaip 2008 m., bet Lietuvos ekonomikos atsparumas yra daug didesnis – nėra užsienio prekybos deficito, struktūrinio biudžeto deficito, gyventojų finansai subalansuoti, daug didesni indėliai, mažesni finansiniai įsipareigojimai, įmonių balansai taip pat geresni. Net ir prie išorinio šoko Lietuva galėtų patirti stagnaciją ar lengvą nuosmukį, bet jis tikrai neprilygtų 2009 m.
– Kaip net ir lengvas nuosmukis galėtų pasireikšti eilinio gyventojo pajamoms?
– Kaip ir kiekvienas nuosmukis – didėjančiu nedarbu, nedidėjančiu darbo užmokesčiu. 2009 m. buvo labai dramatiški, nedarbo lygis išaugo trigubai iki 18 proc., atlyginimai daugeliui darbuotojų mažėjo. Kol kas tokiam scenarijui prielaidų nėra. Tačiau labiausiai pažeidžiamuose sektoriuose– silpnesniuose regionuose, sektoriuose, kur prarastas konkurencingumas, galėtų išaugti ir nedarbas.
– Tie silpnesni sektoriai – iš esmės visa Lietuva. Labiausiai subalansuotai gyvena didieji miestai, jie turi mažiausiai problemų dėl kainų išaugimo, darbo užmokesčio.
– Taip. Didelėje dalyje regionų, miestelių užimtumas nėra pagrindinis pajamų šaltinis. Jie gyvena iš socialinių išmokų, giminaičių, emigrantų perlaidų. Čia yra struktūrinė problema, kurią reikia spręsti net ir nelaukiant krizės. Deja, iki šiol radikalesnės reformos būdavo įgyvendinamos tik kriziniu laikotarpiu. Nesinori tikėti, kad mums reikia sulaukti dar vienos krizės tam, kad būtų mažinama regioninė atskirtis, įgyvendinamos struktūrinės reformos.
„Lietuva tiesiogiai“ – nuo pirmadienio iki ketvirtadienio 18.40 val. per „Lietuvos ryto“ TV.
