Kalba garsiai ir vien tik apie alkoholį. Kiek išgėrė prieš kelionę, ką gers atvykę. Nejaugi daugiau nėra ką veikti mieste, kurio senamiestis įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą?
Atidžiau įsižiūrėjus į keleivius panašių į tuos jaunuolius galima pamatyti ne vieną. Spėję kauštelėti prieš kelionę, besidalijantys pamokymais, kur pigiau Lvove nusipirkti. Suprantama, alkoholio. Nes tarp lietuvių klesti ir tokia turizmo rūšis.
Diplomatijos – nė lašo
Jonas užmiega tik klestelėjęs į lėktuvo sėdynę. Palūžo turbūt po daugiadienių. O trijų jaunuolių kompanija aptaria, kaip bičiulį teks pasivyti. Kai tas kelionės pabaigoje prasikrapšto akis, draugai raportuoja, kad jie lenktynėse jau kvėpuoja į pakaušį.
Kokį Lvovą šie keliautojai pamatė, nesunku pasakyti. Grįždami į Vilnių pirmadienio naktį jie buvo tylūs ir vos atsisėdę sumigo.
Bet ne visi lėktuvo keleiviai iš Lvovo į Vilnių buvo tokie ramūs. Paprastai stiuardesės pakilus ir dar alaus iki pilnos laimės prašantiems asmenims diplomatiškai paaiškina, kad gal jau užteks. Šįkart ukrainietės stiuardesės kai kuriems tiesiai šviesiai rėžė: „Užteks gerti, nes nusileidus turėsite problemų.“
Prie stalų – ir mažyliai
Pati populiariausia užeiga Lvove – Turgaus aikštėje. Tai – baras „Girta vyšnia“, prie kurio eilės tįsta nuo ankstaus ryto iki išnaktų. Čia galima sutikti ne vieną lėktuvo keleivį. Taip pat skamba lenkų, rusų kalbos.
Į krištolo taures pilstomas kraujo spalvos gėrimas primena kompotą. Įmetamos kelios vyšnios, įvarvinama alkoholio. Visa tai – beveik už eurą. Palyginti brangu, turint galvoje, kad stipriųjų gėrimų kainos kitur – 1-1,5 euro už 50 mililitrų.
Tuo tarpu Lietuvos vaikų teisių gynėjai prie populiaraus baro Lvove gautų širdies smūgį. Prieš vidurnaktį lauke prie stalų (tiksliau po stalais) stypso ne vienas lūpą patempęs mažylis. Kantriai laukia, kol tėveliai baigs linksmybes.
Tokių vėlyvų pasivaikščiojimų su vaikais mieste apstu. Per senamiesčio grindinį darda vežimėliai, kuriuose jau miegantys arba rėkiantys bambliai. Mat tėvams dar ne laikas miegoti.
Vietoj degtinės - žibalas
Lvovo aludžių ir restoranų sąrašą sudaręs Sergijus Brusencovas sakė į jį neįtraukęs užeigų, kurios įsikūrusios prie turgaviečių ar stočių. Jis suskaičiavo 84 užeigas miesto centre ir jo prieigose.
Anot sąrašo sudarytojo, Lvovo barai išskirtiniai, beveik kiekvienas pasirinkęs temą, susikūręs istoriją.
Tarkim, baras „Kairysis krantas“ pasakoja apie požeminę upę, kurios tėkmė pridariusi didžiulių bėdų. Todėl ir visas interjeras kreivas šleivas, lyg nukentėjęs nuo požeminio vandens.
Baras „Paštas“ pasirinkęs pašto temą. Čia galima rasti pašto dėžučių kolekciją, išsiųsti atviruką su antspaudu. O bare muziejuje „Dujinė lenpa“ - didžiulis lempų rinkinys.
Deja, čia vėl gal galima įsitikinti, kad net išradimai kartais gimsta iš žemų paskatų. Mat kadaise vaistinės „Po auksine žvaigžde“ šeimininkui žydas atvežęs kelias statines naftos ir pasiūlęs iš jos virti degtinę.
Kvapas buvo bjaurus, degtinė niekaip nevarvėjo. Tačiau vaistininkams pavyko pagaminti žibalą, o paskui – ir žibalinę lempą. Todėl skelbiama, kad pirmoji žibalinė lempa suspingsėjo Lvove, o jos išradėjai – Ignacas Lukaševičius ir Janas Zehas. 1853 metais jie už tai gavo Vienos patentą.
Taisyklės griežtai nesilaiko
Aišku, populiariausias Lvove alus – „Zenikas“, kurio bokalas prabangiausiuose restoranuose kainuoja apie 1,5 euro. Kitokio alaus kaina – nuo pusės euro. Tad lietuviai nusėdę barus, lauko kavines, nes namuose už bokalą tenka mokėti ne mažiau poros eurų.
O jeigu dar lieka jėgų, išvykstančiuosius oro uoste pamalonina „Duty Free“ parduotuvių kainos. 0,7 litro degtinės – 4-5 eurai, pusė litro trauktinės – 2,5 euro.
Paklausta, ar keliautojams į Vilnių leidžiama vežti pilnus krepšius butelių, nusišypsojusi parduotuvės darbuotoja sakė, kad šiaip jau turėtų būti leidžiama vienam asmeniui įsigyti litrą alkoholio, tačiau šios taisyklės niekas griežtai nesilaiko. Tad beveik kiekvienas keliautojas įsigyja ir po tris, ir po keturis butelius. Juk Lietuvoje už juos tenka mokėti dvigubai daugiau.
