Tipiniame sostinės bute pagaminto alaus skanauja šeima ir draugai, tiesa, kol kas – nemokamai. Pats vienoje įmonėje geografinių informacinių sistemų specialistu dirbantis jaunasis aludaris tikina smarkiai užsikabinęs už naujo pomėgio ir šiuo metu degantis naujų receptų idėjomis.
- Kaip kilo idėja pačiam namie daryti alų?
- Viskas prasidėjo nuo tada, kai namuose pasigaminau giros. Mėgstu vis kažką pasigaminti pats. Girą pasidaryti labai paprasta. Tačiau nesu didis jos gerbėjas. Draugai namuose gaminasi vyną, tačiau jo taip pat nemėgstu. Labai mėgstu alų. Parduotuvėse ir baruose dominuoja lageriai, kurie jau yra atsibodę. Norėjosi kažko įdomesnio.
Prieš kelis metus domėjausi alaus gamyba, procedūra atrodė gana sudėtinga. Keli draugai gaminosi, ir pamačiau, kad procesas nėra jau toks painus ir tam nereikalinga „super-įranga“.
Pradžiamokslį radau internete, iš ten nusipirkau pradedančiojo aludario rinkinį. Vilniuje yra ir parduotuvė, iš kurios tokias prekes galima pirkti ir ne internetu. Pamėginau, patiko, tęsiau.
- Kokį alų mėgstate pats?
- Priklauso nuo sezono. Šiltuoju metų laiku norisi lengvesnio, gaivesnio alaus, o šaltuoju sezonu patinka tamsus alus. Lietuvoje neseniai pirmą kartą pradėjo gaminti IPA alų. Pirmąkart jo paragavau Amerikoje prieš kelerius metus. Įspūdis buvo keistas, nelabai patiko, tačiau dar po kelių bandymų pamėgau. Visgi Lietuvoje šio alaus rasti buvo sunku. Dabar jo jau yra ir baruose, labai tuo džiaugiuosi - atsirado kažko įvairesnio.
- Nuo ko pradėti alų gaminti namuose norinčiam žmogui? Informacijos internete daug, tačiau kas svarbiausia?
- Aišku, reikia, turėti noro, nebijoti. Alaus virimas nėra tokia jau sudėtinga procedūra. Minimali reikalinga įranga - fermentavimo indas ir virimo puodas. Jie kainuoja nuo 150 litų. Ir, žinoma, ingredientai. Internete yra daug informacijos, ko anksčiau nebuvo. Nors, aišku, galima ir pasimesti.
- Papasakokite apie alaus gamybos procesą. Kokių ingredientų reikia? Kaip gi verdamas tas alus? - Salintą salyklą reikia virti, pridėti apynių, po to skystį vėsinti, dėti mielių, kad alus rūgtų, fermentuotųsi. Papraščiausias būdas: sumaišyti apyniuotą salyklo ekstraktą su vandeniu.
Aš pradėjau nuo truputi sudėtingesnio: viriau skysto salyklo ekstraktą prieš tai pamirkęs specialųjį salyklą šiltame vandenyje, kuris suteikia papildomo skonio, spalvos, dėjau apynius virimo metu.
Dar sudėtingesnis būdas kai salyklą salini pats.
- Kiek visa tai trunka? Kur paskui išpilstote alų?
- Virimas užtrunka kokį pusdienį, fermentacija ir brandinimas - mažiausiai mėnesį, supilstymas į butelius – kelias valandas. Pagamintą alų pilstau į paprastus stiklinius įvairios talpos butelius: po pusę, po trečdalį litro, taip pat ir litrinius butelius. Viena partija – apie 30 butelių. Juos surenku ir draugų, nes pats tiek neišgeriu. (Šypsosi.)
Butelius užkemšu kamšteliais su tam skirtu prietaisu. Ten sandariai ir bręsta alus. Viskas atrodo kaip iš parduotuvės. Pats darausi ir etiketes, nors ir nesu didelis grafikos profesionalas. (Šypsosi.)
- Alaus darykla daugiabutyje... Skamba kaip iššūkis - ar procesas teikia malonumo? Kaimynai nesiskundžia „keistais" kvapais?
- Kvapas tikriausiai iki kaimynų nenueina, be to, jis yra malonus. Visa ta procedūra yra įdomi. Įdomu ir malonu kažką gaminti pačiam. Tai atima laiko, tačiau gera turėti savo produktą.
- Kas maloniausia, ir kas sunkiausia darant alų namuose?
- Sunkiausia dalis yra daug laiko atimantis butelių plovimas. Labai svarbu yra švara. Turi, ką reikia, išvalyti, dezinfekuoti. Kadangi imu panaudotą tarą, ją visad reikia gerai išvalyti, tai iš tiesų vargina. Butelius gerai praskalauju, išvalau su šepetėliu, paskui kaitinu orkaitėje, kad būtų sterilūs.
Maloniausia, aišku, ragauti, degustuoti, vertinti, kas buvo gerai, kas buvo blogai, ką reikėtų pataisyti. Tačiau iki to laiko kai gali atsidaryti butelį praeina mažiausiai mėnuo. Tas laukimas irgi sunkus. (Šypsosi.)
- Ar toks hobis atsiperka? Kokia vieno butelio savikaina?
- Jeigu neskaičiuotume įrangos, tik ingredientus, pusės litro butelio savikaina išeina apie du litus. Tad viena partija atsieina apie 100 litų. Daug išdalinu draugams, išvaišinu bei pasilieku, žinoma, ir sau. Tad, galima sakyti, savikaina dar padidėja (Šypsosi.)
- Kokias rūšis jau buvote pagaminę? Koks jo galiojimo laikas?
- Esu pradedantis, todėl dabar bandau atkartoti įvairias parduotuvėse parduodamo alaus rūšis, angliškus elius, kvietinį, porterį, planuoju virti IPA.
Jeigu viskas gerai atlikta ir į alų nepateko nešvarumų, jis gali galioti gan ilgai. Esu užsibrėžęs pasilikti po kelis butelius ateičiai - po metų ragausiu ir žiūrėsiu, koks jis - ar tapo dar skanesnis. Forumuose esu skaitęs, kad kai kurie bandė savo alų gerti ir po trijų ar keturių metų, ir kai kada jis net buvo gardesnis.
* Lageris – tai dažniausiai skaidrus ir lengvas, žemutinės fermentacijos alus, subrandinamas šaltyje. Šio tipo alus yra populiariausias pasaulyje. Priklausomai nuo naudojamo salyklo, lageris gali būti nuo vaiskiai geltonos iki juodos spalvos, o pagal apynių suformuotą skonį – nuo salsvoko iki kartaus, 3 – 5 procentų alkoholio tūrio.
* Elis (angl. ale) – viršutinės fermentacijos alus. Elis – pirmasis alaus tipas, kuris buvo verdamas nuo seno, kol dar nebuvo išrasta šalta žemutinė fermentacija. Gali būti tiek rudas, tiek „baltas“. Turi salsvą, kartais net sviestą primenantį, vaisinį skonį. Alkoholio koncentracija svyruoja nuo 3 iki 10 proc. tūrio.
* Porteris - tamsaus rubino ar visiškai juodos spalvos alus. Brandinimas trunka mažiausiai tris mėnesius. Baltijos porteris gaminamas su apatinės, angliškasis - su viršutinės fermentacijos mielėmis. Šio tamsaus alaus stiprumas būna tarp 6 ir 9 proc.
* Indijos šviesusis elis (angl. India Pale Ale) (IPA) - šviesus elis, fermentuojamas gana greitai ir gana šiltomis temperatūromis. Sukurtas Anglijoje, skirtas eksportuoti į tuomet dar kolonija buvusią Indiją. Derėtų nepainioti su indišku alumi arba Indijoje gaminamu alumi.
