Teigiama dinamika pastebima ir Jungtinėse Valstijose, kur į normalias vėžes grįžta darbo rinka, ir kitose išsivysčiusiose šalyse. Euro zonos šalyse taip pat mažėja nedarbas ir pagaliau ėmė didėti vartojimo prekių kainos. Japonijos ekonomika pirmąjį šių metų ketvirtį išaugo 3,9 proc. metine išraiška. Tačiau pasaulyje egzistuoja daugybė neišspręstų problemų, kurios jį silpnina. Europa įklimpusi į skolas ir priklauso nuo eksporto. Japonija negali sugrįžti prie stabilios infliacijos.
Darbo užmokesčio augimas JAV gali smogti korporacijų pelnui. Rusijos, Brazilijos, Kinijos ekonomikos, į kurias galėtų atsiremti atsigaunantis pasaulis, taip pat jaučiasi ne per geriausiai: pirmose dviejose laukiama recesijos, o trečioji lėtėja labiau nei daugelis prognozavo.
Retai tenutikdavo taip, kad net didžiosios ekonomikos būtų tokios nusilpusios ir bejėgės priešintis recesijai, kaip dabar. Į kovą su pastarąja krize jos metė bemaž visas jėgas , ir dabar rezervų nebeturi.
Nuo 2007 metų turtingųjų šalių valstybinės skolos santykis su BVP vidutiniškai padidėjo 50 proc., Didžiojoje Britanijoje ir Ispanijoje skola beveik padvigubėjo. Pinigų politikos srityje atsargų beveik neliko: JAV centrinis bankas (vadinamoji Federalinė rezervų sistema) paskutinį kartą palūkanų normas didino 2006 metais, centrinio Jungtinės Karalystės banko (vadinamojo Anglijos banko) bazinė palūkanų norma yra 0,5 proc., ir tai dar pusė bėdos lyginant su bazine palūkanų norma Japonijoje – 0,1 procento. Kada centriniai bankai susidurs su nauja recesija, jie, greičiausiai, neturės galimybių atgaivinti savo ekonomikas mažindami palūkanų normas.
Kokių veiksmų reikia imtis, norint padidinti erdvę manevrui priešinantis būsimai krizei? Logiškas atsakymas būtų „kaip galima greičiau grąžinti monetarinės ir fiskalinės politikos patvarumo atsargą“, padidinant palūkanų normas ir sumažinant skolą. Tačiau tokia strategija neteisinga, tvirtina „The Economist“.
Pavyzdžiui, jeigu šalis padidins palūkanų normas, kol darbo užmokesčiai ir kainos nedidėja, ji rizikuoja nuslysti į defliaciją. Vietoje to vyriausybės galėtų padidinti investicijas į infrastruktūrą, įvykdyti vėluojančias reformas savo šalių darbo rinkose ir padaryti atviresnes tėvynines prekių rinkas. Noras greičiau grįžti į normalias vėžes suprantamas, tačiau ekonomikos dar pernelyg silpnos, kad šį norą būtų galima įgyvendinti be atodairos, teigiama leidinyje.
