Kad taksi rinkoje, bent jau Vilniuje, klesti netvarka, žinoma seniai ir visiems. Tačiau taksistus piktina ne tai, o naujas šio verslo modelis, kurį pasaulinė kompanija „Uber“ jau atgabeno ir į Lietuvą.
Tai – jau ne įprastas taksi, o vadinamoji pavėžėjimo paslauga. Ji sulaukė milžiniško sektoriaus senbuvių pasipriešinimo. Jau antri metai taksistai prieš „Uber“ protestuoja visur – nuo Indijos iki Šveicarijos. Kad tai nutiks ir Lietuvoje, buvo aišku kaip dieną.
Atsakingos ministerijos ar Seimas galėjo užbėgti tam už akių ir iš anksto priimti teisės aktus, kurie reglamentuotų naujoves.
Tačiau kurpdami draudimus parduoti žemę užsieniečiams ar pardavinėti svaigalus arčiau kaip per puskilometrį nuo mokyklų mūsų politikai tikriausiai dar ir dabar nėra girdėję apie tokį reiškinį kaip dalijimosi ekonomika.
Prekė, paslauga ar paskola – iš žmogaus žmogui. Pasinaudojant nebe prekybos centrais, bankais ar kitokiomis įprastomis verslo įmonėmis, o, pavyzdžiui, interneto programėle. Kiekvienas gali būti verslininkas. Toks naujoviškas ekonomikos modelis visame pasaulyje įgauna pagreitį.
Valstybėse, kurios siekia būti pažangios, labiau reikia taikyti įstatymus prie naujų žaidimo taisyklių, o ne keisti jas pagal akyse senstančius teisės aktus.
„Uber“ turėjo ateiti į Lietuvą, ir tai įvyko. Tačiau Lietuva nebuvo tam pasirengusi – tik dabar kalbama apie įstatymus, galbūt įteisinsiančius ne tik taksi, bet ir pavėžėjimo paslaugas.
Bene vienintelė operatyviai reagavusi institucija buvo Valstybinė mokesčių inspekcija (VMI): jos darbuotojai susėdo prie stalo su vos koją įkėlusios „Uber“ atstovais ir dar pernai paskelbė, kokius mokesčius ir kada turės mokėti su šia kompanija dirbantys vairuotojai. Ar mokės – jau kita šneka, tačiau bent aiškios taisyklės.
Mūsų šalyje viena po kitos dygsta ir kitokios dalijimosi ekonomikos principais besiremiančios įmonės – tarpusavio skolinimo platformos.
Turintis pinigų skolina jų tam, kuriam jų reikia, atseikėdamas atitinkamą mokestį tarpininkui. Paprasčiau ir greičiau nei banke ar kredito unijoje.
Tačiau – o varge! – mūsų įstatymuose apie tokią veiklą nieko neparašyta. Buvo galima juos pakeisti jau seniai, nes šis reiškinys, kaip ir sutelktinis finansavimas, kuriuo yra pasinaudojęs ne vienas Lietuvos verslo naujokas, pažangiose šalyse toli gražu nėra šių ar praėjusių metų naujiena.
Bet pas mus teisės aktai vis dar kuriami. Nors taip skolintis greičiausiai norėtų ir verslo įmonės, kol kas jos neturi tokių galimybių, nes dabartiniai įstatymai tokiu būdu leidžia skolintis tarpusavyje tik fiziniams asmenims.
Politikai bei jų pagalbininkai ir šiuo atveju galėtų imti pavyzdį iš tos pačios VMI: tarpusavio skolinimo platformų veiklą reguliuojančio įstatymo dar nėra, tačiau mokesčių inspektoriai išaiškino, kad tokia forma skolinantys ir iš to uždirbantys žmonės privalo susimokėti gyventojų pajamų mokestį.
Paprasta kaip dukart du. Lygiai taip nesunkiai buvo galima seniai numatyti tiek kreditoriaus, tiek skolininko, tiek tarpininko teises bei pareigas. Per sunku? Per mažai laiko? Greičiau jau noro ir sugebėjimo žengti koja kojon su šiuolaikine ekonomika.
Jei parlamentarai, nuolat kurpiantys pasiūlymus mažinti kam nors pridėtinės vertės mokestį, įvesti progresinius mokesčius ar didinti minimalią algą, bent dalį pastangų skirtų naujiems reiškiniams įteisinti, nevyktų nei taksistų protestų, nei kiltų abejonių dėl menkai žinomos, bet pažangios veiklos teisėtumo.
Tiesa, lėtapėdžiai ne tik mūsų politikai. Antai ispanai išvis uždraudė „Uber“, o rusai privertė šią kompaniją tapti paprasta taksi įmone. Tik ar ilgam?
Globalizacijos akivaizdoje tai primena arba kovą su vėjo malūnais, arba Talibano veiklą. Anksčiau ar vėliau panašias naujoves teks įsileisti, nes su jomis žmonėms tiesiog patogiau gyventi.
Įmanomas ir kitas kraštutinumas – visiškas liberalumas. Darykite, ką norite. Tačiau, kaip rodo neseni pavyzdžiai, valstybė vis dėlto privalo nustatyti verslui bent šiokias tokias taisykles.
Juk ir 2008 metų krizė pasaulyje kilo dėl to, kad JAV valdžia buvo pernelyg daug laisvės suteikusi investiciniams bankams, kurių vadovai spekuliuodami prarado saiko jausmą. Vėliau teko veržti varžtus.
Tad valstybės įsikišimo reikia. Tik kokio? Anot Lietuvos laisvosios rinkos instituto viceprezidento V.Žukausko, kol kas pastebima tendencija, kad dalijimosi ekonomiką norima sureguliuoti taikant tokį pat kurpalį, kaip ir iki šiol vyravusiems paslaugų teikimo modeliams, o tai yra ydinga.
„Dalijimosi ekonomikos esmė yra tai, kad atsiranda daug paslaugų teikėjų ir daug pirkėjų. Atgyvenusios teisinio reguliavimo schemos tokioms paslaugoms netinka“, – įsitikinęs V.Žukauskas.
Tad politikams teks pasistengti, kad ir vilkas liktų sotus, ir avis sveika. Be to, nemanyti, kad priėmus vieną ar kitą įstatymą viskas tuo ir pasibaigs, nes ateityje panašių iššūkių turėtų tik gausėti.
