Norint įgyvendinti visus tuos pažadus prireiktų didžiulių biudžeto išlaidų. Tik vargu ar galima tikėtis, kad valstybės pajamos pradės smarkiai pūstis.
Trečiojo ketvirčio bendrojo vidaus produkto (BVP) augimo duomenys rodo, kad šalies ekonomika – ne iš veržliųjų. Palyginti su praėjusių metų tuo pačiu laikotarpiu, pašalinus sezono ir darbo dienų skaičiaus įtaką, BVP ūgtelėjo 3,4 procento (nepašalinus - 3,1 proc.). Šis prieaugis Latvijoje atitinkamai pasiekė 6,2 ir 5,8 procento.
Estija dar nėra paskelbusi naujausių ekonominių rodiklių, bet nėra abejonių, kad ir ten ūkio plėtra lėtoka.
Žinoma, pirmiausia tai lemia išorinės aplinkybės, nepalanki geopolitinė situacija. Viso pasaulio ekonomikos augimas nesugrįžta į ikikrizinį lygį, ES plėtra ne pirmi metai išlieka kukli.
ES ir euro zonos trečiojo ketvirčio BVP sudarė 2,5 proc., tad Lietuvos BVP yra 0,9 proc. aukštesnis už minėtą vidurkį.
Kodėl tai svarbu? Ogi todėl, jog stabdant emigraciją būtina, kad Lietuvos ekonomika kuo sparčiau artėtų bent jau iki ES vidurkio, ką ir kalbėti apie labiausiai emigrantus traukiančias Skandinavijos šalis, Airiją ar Jungtinę Karalystę.
Ekonomistai apskaičiavo, kad Lietuvos ekonomika galėtų per 10 metų pasiekti ES vidutinį lygį tik tuo atveju, jei kasmet mūsų šalies BVP augtų pustrečio karto greičiau nei Bendrijos vidurkis. Vadinasi, siekiant šio tikslo trečiąjį ketvirtį BVP, pašalinus sezono ir darbo dienų skaičiaus įtaką, turėjo augti ne 3,4 proc., o 4,8 proc.
Žinoma, tai mechaninis skaičiavimas. Be to, vieną ketvirtį ekonomika gali augti sparčiau, kitą lėčiau, nes jos plėtrai įtaką daro sezonai.
Bet kelia nerimą tai, kad BVP augimo rodiklis ne gerėja, o prastėja. Planuojant šių metų biudžetą Lietuvos bankas prognozavo 2,6 proc. augimą, vėliau jį sumažino iki 2,3 proc.
Pirmąjį ketvirtį šalies ūkis (išlygintais duomenimis) paaugo 4,2 proc., antrąjį – 4,1 proc., trečiąjį – 3,4 proc. Natūraliai kyla klausimas, ar tempo lėtėjimas iš viso nepavirs stagnacija.
Juo labiau kad negali tenkinti visų pastarųjų trejų metų ekonomikos rodikliai. Tiesa, per tą laiką Lietuvos BVP augimas 0,6–0,7 proc. punkto viršijo ES vidurkį, bet kada mūsų šalis jį pasieks, jei artėsime tik tokiu greičiu? Skaičiavimai rodo, kad tai pavyktų maždaug 2060 m. Bet kiek tuomet Lietuvoje bus likę gyventojų?
Tik žmonėms rūpi ne abstraktūs BVP skaičiai, o pinigai jų kišenėse. Estijoje atlyginimai gerokai aukštesni nei Lietuvoje, nors BVP, skaičiuojant vienam gyventojui, palyginti nedaug skiriasi.
Gal taip yra todėl, kad pas mus mokesčiai pernelyg dideli? Statistika to nerodo: Lietuvoje per biudžetą perskirstoma kone mažiausia BVP dalis ES – mažiau nei 30 proc., nors Estijoje – per 33 proc., ES vidurkis – apie 40 proc. Net liberaliosios ekonomikos citadele laikomose JAV perskirstoma apie 38 proc. BVP.
Vadinasi, Lietuvos darbdaviai gal ir galėtų mokėti didesnes algas darbuotojams savo pelno sąskaita, o jei ir valstybė atsiriektų panašią dalį kaip Estijoje, biudžetai papilnėtų maždaug 1,5 milijardo eurų.
Algos Lietuvoje pastaraisiais metais kyla sparčiau nei darbo našumas. Šįmet darbo užmokestis turėtų didėti 6–7 proc., o našumas beveik neauga. Tai reiškia, kad net jausdami kvalifikuotų darbuotojų stygių darbdaviai iš savo vidinių rezervų pajėgs didinti darbo užmokestį tik trumpą laiką.
Išeitis viena – spartesnis ūkio augimas, darbo našumo kilimas, o tam reikia gerokai didesnių investicijų į naujas technologijas, perspektyviausių ekonomikos sektorių plėtrą.
SEB banko ekonomistų teigimu, Lietuvos ekonomiką, be globalių veiksnių, stabdo per menkos investicijos ir per lėtas eksporto perorientavimas iš Rusijos į kitas rinkas, o palaiko augantis vidaus vartojimas.
Bet ir šis didėjančių atlyginimų maitinamas šaltinis išseks, nes jų nebus iš ko kelti, jei nepavyks pagerinti šalies konkurencingumo.
Regis, dabartinės valdžios lauks itin sudėtingas uždavinys – kaip tesėti bent dalį socialinių pažadų ir kartu skatinti verslo plėtrą, didinti Lietuvos patrauklumą užsienio investuotojams.
Todėl ir Vakarų Europos šalių pavyzdžiu didinti mokesčius kapitalui ir mažinti darbo jėgai, kaip kalba „valstiečiai“, nebus paprasta, nes lazda gali atsisukti kitu galu – užsienio investuotojai nenorės investuoti, o ir Lietuvos verslininkai kelsis į Jungtinę Karalystę, Airiją ar Liuksemburgą.
Itin svarbu efektyviai naudoti ir ES paramą, kuri po 2020 metų gerokai sumažės. Iki šiol daugiausia lėšų teko energetikai ir infrastruktūros objektams, o mažėjant gyventojų skaičiui vis brangs jų išlaikymas.
Tik ateitis parodys, ar mūsų valdantiesiems pavyks susidoroti su šiais iššūkiais, bet nuo to priklausys tolesnis Lietuvos likimas.
