KTU gimnazijos direktorius B. Burgis su lrytas.lt skaitytojais pasidalijo mintimis apie pedagogo profesijos ypatumus, mokytojo misiją ir jos svarbą.
- Kas lemia profesinę pedagogo sėkmę?
- Pirmiausia – noras ir siekis nuolat tobulėti. Pats žodis „mokytojas“ nurodo, kad mokai kitus, todėl turi kažką turėti savyje. Juk iš tuščio indo neatsigersi. Tai negali būti tik darbas, tai turi būti gyvenimas ir pomėgis. Jeigu tiktai dirbsi už pinigus – nieko gero nesukursi.
Man pasisekė, aplinkybės taip sutapo, kad patekau į tokią vietą, kurioje gerai jaučiuosi. Kiekvienas žmogus savo profesinėje veikloje turi gerai jaustis. Jeigu esi geras stalius ar geras kepėjas, dirbdamas savo mėgstamą darbą irgi jautiesi puikiai.
Deja, negaliu būti nei geru staliumi, nei geru kepėju, autošaltkalviu ar muzikantu, likimas skiria tą vietą, kur gali save realizuoti geriausiai.
- Būna žmonių, kurie apie būsimą profesiją svajoja dar nuo vaikystės. Ar jūs taip pat nuo mažens siekėte tapti pedagogu?
- Juokingiausia, kad iki mokyklos baigimo nežinojau, kuo noriu būti, ir neturėjau supratimo, kokią sritį pasirinkti, kuo tapti - humanitaru ar technokratu. Tais laikais mūsų kaime, mūsų mokykloje apie tai niekas nekalbėdavo.
Tuo metu studijuoti Kauno politechnikos institute buvo prestižas, tačiau tik po daugelio metų supratau, kad negalėjau tapti inžinieriumi. Pats išmąsčiau, kad inžinierius turi mėgti gaminti daiktus, o aš to daryti nemėgstu. Manau, kad esu žodžio ir minties žmogus, bet nesigailiu nieko, tai, ką sužinai, kada nors kaip nors pritaikai.
- Kaip kilo idėja įsteigti analogų tuo metu neturėjusią mokyklą – KTU gimnaziją?
- Galima sakyti, kad pasaulyje nutinkančius dalykus daugeliu atvejų nulemia atsitiktinumai. Tuo metu dirbau Taikomosios matematikos katedroje, vyko posėdis. Jame vedėjas - amžinąją atilsį Vladas Vėteris pasakė: „Gal būtų gerai prie Politechnikos instituto turėti mokyklą gabesniems vaikams, iš kurių mes patys galėtume išsiugdyti sau studentų?“
Tos idėjos niekas aktyviai nepalaikė, o vedėjui paklausus, kas norėtų imtis tos veiklos, aš pakėliau ranką. Tai nulėmė 24 metų likimą. Matyt, taip jau būna, kai idėja tvyro ore, jos kažkam reikia imtis. Taip ir nutiko, vedėjas pasakė, o aš pakėliau ranką.
- Bendrojo lavinimo mokykla prie aukštosios mokyklos tuo metu buvo negirdėtas, revoliucinis sprendimas. Kokius sunkumus teko įveikti kuriant KTU gimnaziją?
- Iki šiol susiduriu su vienu sunkumu, kurį lietuviai juokaudami vadina nacionaliniu bruožu, - tai pavydas. Labai sunku ką nors gero sukurti, kai nuolat atsiranda tokių, kurie nenori, kad tai būtų. Gimnazijos veikloje tai irgi pasireiškia.
Jeigu mes iš penkių pretendentų pasirenkame vieną, keturi lieka nepatenkinti ir visais būdais įrodinėja, kad tokių mokyklų nereikia, koks čia gali būti elitas, juk visi mokiniai ir tėvai lygūs, tad visus reikia sulyginti, kad būtų blogiau nei dabar.
Žinojau, kad teks susidurti su pavydu, tam morališkai ruošiausi. Be to, esame netipiški, o tai nuolat kliūna įvairiems biurokratams. Pradžioje buvome eksperimentinė vidurinė mokykla, o po pirmųjų metų ją pavadinau gimnazija, prieškario Lietuvos gimnazijų pavyzdžiu. Tačiau Švietimo ir mokslo ministerija apie gimnazijas ėmė galvoti tik po pusantrų metų. Tada kilo klausimas – kaip čia jūs esate gimnazija, juk mes tik dabar jas sugalvojome kurti? Laimei, tuometis ministras Darius Kuolys parašė įdomų raštą, kad gimnaziją reikia pripažinti gimnazija.
Nuolat kliūdavo steigėjas, buvo keliami klausimai – kodėl prie universiteto, esą vidurinis mokymas universitetui yra nebūdinga funkcija. Aš manau, kad kaip tik būdinga, visi universitetai turi rengti sau pamainą, parinkti šviesulius, perliukus.
Kita vertus, tai nėra unikalus projektas pasauliniame kontekste. Novosibirske buvo kažkokia panaši mokykla. Noriu pabrėžti žodį „kažkokia“, nes visos jos skirtingos, specifinės.
Mes unikalūs ir tuo, kad iki šiol Lietuvoje mūsų niekas nepakartoja. Yra universitetinių gimnazijų, tačiau jos visai kitokios. Pagrindinė mūsų mintis – viską pradėti nuo nulio, turi būti sukurta plyno lauko investicija. O jeigu bandai kitą mokyklą paversti gimnazija pakeičiant jos pavadinimą – nieko gero nereikia tikėtis. Juk lieka seni, anksčiau dirbę mokytojai, lieka tradicijos, lieka tai, kas ten buvo gero ir negero. Visa tai labai sunku pakeisti.
- Minėjote, kad konkursas į jūsų vadovaujamą gimnaziją didelis - penki mokiniai pretenduoja į vieną vietą. Tikriausiai atsirenkate ne tik pačius gabiausius, bet ir pačius perspektyviausius mokinius?
- Ir taip, ir ne. Reikia įvertinti, kad aštuntoje klasėje vienas moksleivis gali būti visiškai atsiskleidęs ir tokiu likti visą gyvenimą, na, o kiti - „užgęsta“. Vaikystėje būna aktyvūs, darbštesni, smalsesni, o paskui šios savybės sumenksta. Mes tai žinome, todėl nedramatizuojame, jeigu po gimnazijos baigimo jie ir netampa pasaulinio lygio „žvaigždėmis“. Svarbu yra vien tai, kad žmonės tam tikrą gyvenimo tarpsnį mokėsi geresnėje gimnazijoje, geresniame pulke žmonių, kur nebuvo gėda mokytis, rungtis su kitais.
Iš tų, kuriuos mes priimame, toli gražu ne visi yra itin gabūs, ne visi eidami per gyvenimą labai daug pasiekia. Mes džiaugiamės, garbė Lietuvai, kad yra tikrų šviesulių, kurie būdami tiek čia, tiek užsienyje garsina mūsų šalies vardą. Mes jau turime kuo pasidžiaugti.
- Ar sunku atlaikyti garsių tėvų spaudimą? Juk galima numanyti, kas nutinka, jeigu kokios nors medikų šeimos atžala ima ir neįstoja į KTU gimnaziją. Tikriausiai sulaukiate ir skambučių, ir kitų poveikio priemonių?
- Įvairių viršininkų, daugiau ar mažiau žymių tėvų, siekiančių į gimnaziją per protekcijas „prastumti“ savo atžalas, spaudimą atlaikau, nes niekada negyvenau be rezervo, be atsitraukimo varianto.
Niekada negali ant vienos gimnazijos kortos statyti viso savo gyvenimo, viso savo likimo. Turi būti pasirengęs, kad tave pakeis. Jėga bandys priversti nusilenkti, su tuo nesutiksi, tada tave patrauks į šoną. Laimei, to iki šiol nepadarė, bet visada turi žinoti, kad privalai turėti atsitraukimo variantą.
- Ar nenutinka taip, kad į gimnaziją, kurioje mokosi rinktiniai talentai, patekęs, iš pažiūros, gabus mokinys patiria šoką, nes nepajėgia atlaikyti mokymo krūvio ir konkurencijos?
- Visada kalbamės su moksleiviais, penkis kartus per metus tikriname prieš įstojant. Nuolat klausiu tėvų ir jų vaikų: kaip geriau - būti geriausiu tarp blogiausių, ar blogiausiu tarp geriausių? Jie turi pasirinkti.
Daugelis į mūsų gimnaziją įstojančių moksleivių - savo klasėse buvę absoliutūs pirmūnai. Todėl suprantama, kad čia jie pirmūnais būti jau nebegali. Tai tam tikras psichologinis stresas, kai iš pirmųjų vietų klasėje nusileidžia į paskutinę. Tačiau aš juos guodžiu: „Tu esi paskutinis, tačiau geriausioje gimnazijoje.“ Per metus tik keli moksleiviai parodo nusivylimą, netgi ne patys moksleiviai, o jų tėvai, negalintys susitaikyti su mintimi, kas čia nutiko, kad jų „auksiukas“ nebėra pirmas klasėje. Tačiau prie to reikia priprasti.
Abiturientams sakau: „Jeigu tu nuvažiavęs į Kembridžą, Jeilį ar Prinstoną nebūsi pirmas, tai ką, grįši? Važiuosi ir džiaugsiesi būdamas apie vidurį ar kiek žemiau, užtat aukščiausiame pasaulio taške.“
- Kaip formuojate gimnazijos kolektyvą? Kas pas jus dirba - KTU dėstytojai ar kitų mokyklų mokytojai?
- Daugiausia mūsų gimnazijoje dirba vidurinių mokyklų mokytojai, KTU darbuotojų skaičius gimnazijoje pastaruoju metu sumažėjo. Vieni mokytojai dirba tik pas mus, kiti – ir kitose mokyklose. Yra pedagogų, kurie turi mažai valandų, tačiau jie mums labai reikalingi, stengiamės pakviesti įvairių sričių specialistų, gimnazistus mokome septynių užsienio kalbų.
Apibendrindamas galiu pasakyti – mokyklos pernelyg pabrėžia tai, kad mokyklose turi dirbti mokytojai. Būtų mano valia, mokyklose leisčiau dirbti verslininkams, politikams, kitų sričių specialistams. Kad ir nedaug pamokų jie turėtų, tačiau vaikams, ypač vyresniųjų klasių moksleiviams, parodytų platesnius horizontus. Mano vizija, kad moksleiviai mokyklą baigtų ne tik matydami mokytojus, bet ir tuos, kurie yra profesionalai savo srityje.
Mes pamiršome, kad prieš du šimtus metų tokio mokymo proceso, kuris yra dabar, visiškai nebuvo. Vaikus mokė tėvai ir seneliai. Mokėsi vaikas droždamas birbynę, ganydamas karves, šnekėdamas su tėvais. Tad reikia prisiminti, kad mokymo procesas anksčiau, pradedant nuo Egipto, senovės Graikijos laikų, buvo visiškai kitoks.
Taip pat nereikia pamiršti, kad pasaulis yra vientisas, jis nesuskirstytas į pamokas. Išeini į pasaulį ir viskas užplūsta iš karto: ir matematika, ir istorija. Todėl vaikai turi būti mokomi integruotai suvokti mokslą. Tačiau tam reikia eruditų mokytojų, lituanisto, išmanančio matematiką, ir matematiko, išmanančio lietuvių kalbą.
- Kas lemia tai, kad kai kurie pedagogai turi didžiulį pasisekimą tarp mokinių ar studentų, nes moka perteikti savo žinias, o kiti, net būdami aukščiausio lygio savo srities profesionalais, tiesiog nemoka mokyti kitų? Kur slypi pedagogikos paslaptis?
- Kiekvienas žmogus turi būti savo vietoje. Vyresni studentai, mokslininkai, doktorantai gali išmokti ir iš tų, kurie nėra geri pedagogai. Daug žymių mokslininkų, pavyzdžiui, Levas Landau ar Albertas Ensteinas nebuvo labai geri savo mokslo populiarintojai.
Tačiau jaunesniems mokyklose reikia pedagogo. Žinoma, jis turi būti geras oratorius, visapusiškai išprusęs žmogus. Manau, kai kam reikėtų pasitikrinti – jeigu nesi mokytojas, tai ir nebūk juo. Pažvelkime kitaip, iš pažiūros negražus, sukumpęs žmogus yra puikus aktorius, jame yra kažkas tokio, kas traukia žiūrovą. O kitas - gražuolis, bet tuščias.
Dar viena, labai aktuali problema yra tai, kad mūsų mokyklose dirba labai daug tamsių, neišprususių, neapsišvietusių mokytojų. Siaurai, tik šiek tiek išmanančių savo dalyką ir daugiau niekuo nesidominčių, nematančių nieko aplinkui.
Iš tiesų negerai, kad mūsų šalies švietimo sistema labai gremėzdiška ir nesutvarkyta taip, kad tokie žmonės būti švelniai patraukiami iš mokyklų, kur jiems ne vieta. Tai - nusenę, netobulėjantys žmonės, kaip A. Čechovo „Jonyčius“ ar „Žmogus futliare“.
Pas mus nėra tinkamos atrankos į mokytojus, kita vertus, čia per daug niekas ir nesiveržia, nes atlyginimai nėra dideli, perspektyvos taip pat ne kažin kokios, nes mokykla yra tarsi lubos. Jeigu visą gyvenimą būsi mokytoju, tai ir mirsi tik mokytoju, mokykla tarsi įrėmina žmogų visam gyvenimui. Vienas kitas taps viceministru, apie tai niekas per daug nesvajoja.
Tie, kas yra tikri mokytojai, supranta, kad to ir užtenka. Jeigu tu esi puikus mokytojas, tai aukščiau - tik dangus. Aukščiau nieko nėra, tu esi mokytojas, žmogus, kuris išleidžia vaikus į gyvenimą, tuo turėtum džiaugtis ir gėrėtis.
Tačiau ne visada tavimi džiaugsis žmona, kuri norės naujų kailinių, o ne tik tavo statuso, pripažinimo, kad esi labai geras mokytojas. Kita vertus, Lietuvoje dar labai gaji legenda, kad mokytojai skursta. Geri mokytojai gerai gyvena, tą noriu pabrėžti. Mažai kas žino, kiek mokytojas-ekspertas gauna atlyginimo su visais priedais, su visomis atostogomis. Tačiau pasikartosiu, yra lubos. Gali būti kokio nors miesto ratelio vadovas, tačiau tai mažai ką keičia.
