Darbštus italas savo verslui Šiauliuose rado puikią nišą

Kai dažnas lietuvis burnoja, jog Lietuvoje nėra jokių perspektyvų, verslo nišą Šiauliuose atrasti sugebėjęs italas 40 metų Alfonso Poccia emigruoti susiruošusiems lietuvaičiams pataria neskubėti krautis lagaminų, o geriau paieškoti galimybių čia – savo namuose.

Daugiau nuotraukų (1)

Ričardas Vitkus

Apr 21, 2014, 4:43 PM, atnaujinta Feb 14, 2018, 12:45 PM

Pačiame Šiaulių miesto centre duris atvėrusi užeiga „Pas italą“ iš pirmo žvilgsnio nesiskiria nuo kitų tokio pobūdžio įstaigų.

Išskirtinis šios užeigos bruožas – čia viskas, pradedant picos padu ir baigiant ledais, yra pagaminta užeigos savininko A.Poccia rankomis.

Užeiti į A.Poccia užeigą šiauliečius traukia ir smalsumas – visiems keista, kaip picerija, kavinė ir ledainė galėjo tilpti patalpoje, kurioje įsitekdavo tik laikraščių kioskas.

Jau pabuvojusius užeigoje „Pas italą“ čia sugrįžti traukia ne tik išskirtinis patiekalų ar desertų skonis, bet ir tikras itališkas aptarnavimas.

Į kavinę einama ne tik pavalgyti

Klientus su šypsena pasitinkantis A.Poccia stengiasi juos pamaloninti staigmenomis: užsisakiusiems picą atneša ir puodelį kavos, o tiems, kas čia užsuko kavos, gali pasiūlyti paragauti ledų.

„Man keista, kai Lietuvoje visi pamišę dėl nuolaidų kortelių. Turi kortelę – gausi nuolaidą, neturi – nuolaidos negausi. Pas mane nuolaidų kortelių nebuvo ir nebus.

Klientą aš pasitinku, kaip pas mane į svečius atėjusį pažįstamą. O jei su svečiu elgsiesi gerai, jis pas tave norės sugrįžti. Į kavinę einama ne tik pavalgyti ar pasimėgauti desertu – tai galima padaryti ir namuose, bet ir gerai praleisti laiką“, – portalui lrytas.lt savo verslo filosofiją išdėstė A.Poccia.

Prieš septynerius metus į Lietuvą atvykęs ir Šiauliuose apsistojęs A.Poccia stebisi, kaip per tą laiką viskas pasikeitė.

„Žmonių Šiauliuose regimai sumažėjo. Čia dažniau pastebėsi moksleivį, studentą ar vyresnio amžiaus žmogų, o jaunesni išvykę arba ruošiasi išvykti.

Man visi tvirtina, kad Šiauliuose nėra ką veikti. Bet aš radau veiklos – turiu mažą verslą ir dirbu“, – sakė verslo nišą Šiauliuose atradęs italas.

Panoro pamatyti pasaulio

Nedideliame Vidurio Italijos miestelyje užaugęs A.Poccia gaminti išmoko dirbdamas tėvų restorane.

„Tėvai turėjo restoraną. 1998 metais atlikus kapitalinį remontą šis restoranas tapo naktiniu baru.

Tame bare dirbau padavėju, išmokau virtuoziškai pilstyti alų, net dalyvavau alaus pilstymo čempionatuose. Beje, pastebėjau, kad Lietuvoje yra daug skanaus alaus, bet mažai kas rūpinasi, kad jis būtų teisingai ir skaniai išpilstytas.

Barmeno darbą tėvų bare derinau su savo hobiu – aš moku groti akordeonu ir elektriniu pianinu. Vakare grodavau kavinėse, o dieną – vestuvėse ar kitose šventėse. Toks tempas mane išvargino.

Esu toks žmogus, kuriam darbas turi teikti ir malonumą, o ne vien tik pinigus.

Kai pajutau nuovargį, panorau pakeisti aplinką, pamatyti pasaulio“, – pasakojo A.Poccia.

Šiauliuose atsidūrė atsitiktinai

Palikęs tėvų verslą Alfonso išvyko pas Švedijoje gyvenantį pusbrolį.

Į Lietuvą A.Poccia jau iš Švedijos atvyko prieš septynerius metus.

„Į jūsų šalį kelioms dienoms atvykau kaip turistas, čia neturėjau nė vieno pažįstamo. Vilniuje sutikau italą. Pasikalbėjome. Jis pasiūlė dirbti ledainėje. Pasiūlymas sudomino. Aš sugrįžau į Italiją, o po mėnesio vėl atvažiavau į Lietuvą“, – pažintį su Lietuvą prisiminė A.Poccia.

Iš pradžių Vilniuje apsistojęs Alfonso į Šiaulius vykti susiruošė gavęs pasiūlymą ledainę įkurti prekybos centre „Bruklinas“.

„Kadangi Vilniuje buvau pragyvenęs tik kelis mėnesius, man nebuvo skirtumo, kur apsistoti. Nusprendžiau pasirinkti Šiaulius.

„Brukline“ prekiavau ledais, kokteiliais, kava. Po poros mėnesių panašią ledainę atidariau ir prekybos centre „Tilžė“. Dar vieną įmonę atidariau Mažeikiuose. O tada atėjo krizė.

Ledainę Mažeikiuose teko uždaryti. Norėdamas išsilaikyti „Tilžės“ prekybos centre išsinuomojau didesnę patalpą, kurioje atidariau ir mažą kavinę su virtuve.

Tuo metu Šiauliuose dar buvo daugiau žmonių. Dabar visai kitokia padėtis, nes visi emigravo, ir miestas beveik tuščias. Kavinę „Tilžės“ prekybos centre teko uždaryti ir kraustytis į pėsčiųjų bulvarą, kur dar vyksta šioks toks judėjimas“, – savo verslo istoriją papasakojo A.Poccia.

Sunkiausia buvo išmokti kalbą

Paklaustas, su kokiomis kliūtimis jam teko susidurti pradedant verslą Lietuvoje, Alfonso nedvejodamas atsakė, kad sunkiausia jam buvo išmokti lietuvių kalbą.

Po turistinės viešnagės Lietuvoje grįžęs į Italiją A.Poccia internete rado anglų-lietuvių kalbos kursus.

„Dvi savaites intensyviai mokiausi. Tačiau atvažiavus dar buvo sunku suprasti, ko nori klientas. Ieškodamas išeities pasidariau lietuviško meniu vertimą į italų kalbą.

Jei klientas, tarkime, paprašydavo atnešti mažą ledų porciją su braškėmis, tai suprasdavau, bet jei jis pradėdavo klausinėti, ar turėsime to ir ano,  aš automatiškai pradėdavau skaityti meniu: „Čia turime didelių ir mažų porcijų ledų su tokiais ir tokiais desertais“, – šypsodamasis dėl kalbos barjero iš pradžių kilusius sunkumus prisiminė A.Poccia.

Vilniuje susikalbėti su klientais Alfonso padėjo ir jo partneris italas. Į Šiaulius atvykusio A.Poccia laukė šaltas dušas – teko verstis pačiam be kitų pagalbos.

Dabar laisvai lietuviškai jau kalbantis Italijos pilietis sakė manąs, kad tokie iš pradžių patirti sunkumai jam netgi padėjo greičiau išmokti lietuvių kalbą.

Lengvo kelio neieško

„Aš neieškau lengvų kelių. Nesakau, kad man patinka sudėtingos situacijos, bet susidūręs su sunkumais noriu juos nugalėti.

Nenoriu meluoti – dabartinė situacija, kai žmonės išvažiuoja, o likusieji čia vaikšto liūdini, man kelia nerimą. Jei Šiauliuose būčiau atsidūręs dabar, o ne prieš krizę, nieko neplanuočiau čia daryti.

Bet esu čia, tad pasiduoti nesiruošiu. Aš turiu surasti išeitį.

Užrakinti duris ir grįžti į tėviškę aš galėjau jau jau prieš trejus ketverius metus. Tačiau to nepadariau tada, nesirengiu to daryti ir dabar“, – kalbėjo žemaitišką užsispyrimą rodantis italas.

Bankrutuoti neleido mentalitetas

Smogus krizei A.Poccia sakė galėjęs pasielgti kaip dauguma to meto verslininkų – paskelbti bankrotą ir tokiu būdu nutraukti ilgalaikes nuomos sutartis.

„Taip pasielgti man neleido principai ir mentalitetas. Norėjau uždaryti ledainę „Brukline“, bet to nepadariau, ir dar dvejus metus, kol baigėsi nuomos sutartis,  nors ir dirbdamas nuostolingai, mokėjau nuomą“, – sakė A.Poccia.

Atidarius užeigą pėsčiųjų bulvare Alfonso teko pasukti galvą, kaip išsilaikyti, kad per vasarą iš ledų ir kokteilių prekybos gauto pelno netektų paaukoti patalpų nuomai žiemą. Kadangi ledais ir kokteiliais žiemą klientų neprisiviliosi, apsukrus italas nusprendė čia kepti ir picas.

Paklaustas, ar nesiruošia visko mesti ir grįžti į Italiją, atkaklus užsienietis atsakė bent jau kol kas to daryti neketinąs.

Kuria ateities planus

„Krizė palietė ir Italiją, be to, manau dar neišnaudojau visų savo galimybių čia.

Vasarą ketinu pamėginti prekiauti ledais ir iš automobilio – turiu ledų gamybos aparatą. Tuomet galima būtų aptarnauti įvairiose šventėse dalyvaujančius žmones. Moku groti – todėl galiu pasiūlyti ir muzikanto paslaugas.

Deja, būdamas vienas negaliu kurti didelių planų. Norėdamas plėsti veiklą aš jau seniai ieškau rimto bendradarbio.

Man nereikia akcininko, kuris norėtų tik investuoti pinigų. Man reikia žmogaus, norinčio dirbti – nesvarbu, ar tai būtų italas, ar lietuvis. Dviese galima imtis platesnės veiklos.

Aš noriu pakeisti situaciją – šiltuoju sezonu nuo kovo–balandžio iki spalio–lapkričio dirbti intensyviai, o likusį laiką nedirbti, nes žiemą lankytojų beveik nėra“, – savo planais dalijosi A.Poccia.

Svarbu mokėti dirbti

Paklaustas, ar sunku pradėti verslą Lietuvoje, Šiaulių miesto centre atidarytoje užeigoje šeimininkaujantis italas atsakė, kad tai padaryti nebuvo sunku.

„Aišku, reikia žinoti, ką daryti, išmanyti įstatymus, reikia turėti buhalterį. Bet viso to reikia ir Italijoje. Jei moki dirbti, tai įkurti verslą Lietuvoje nesunku. Jei bandysi verstis tuo, ko tu neišmanai, sunku bus ir Italijoje.

Lietuvoje buvo laikas, kai grėsė bankrotas, kai į įmonės sąskaitą teko įdėti pinigų ir iš savo kišenės. Dabar galiu pasakyti, kad padėtis nėra bloga, bet ji gali būti ir geresnė.

Turiu draugų Vilniuje, kurie kviečia pas juos atvažiuoti ir įsikurti ten. Aišku, Vilniuje teoriškai gal ir būtų geriau – ten daugiau žmonių. Bet garantijų, kad į sostinėje būtų geriau, nėra.

Šiauliuose aš jau apsipratau ir turiu nuolatinių klientų“, – sakė A.Poccia.

Lietuvoje žmonės uždaresni

Į klausimą, kuo lietuviai klientai skiriasi nuo italų, su į jo užeigą užsukusiais žmonėmis tarsi senais bičiuliais bendraujantis Alfonso atsako nenoriai.

„Pasaulyje yra šimtai tūkstančių skirtingų žmonių, todėl juos skirstyti pagal tautybę būtų nekorektiška.

Galiu tik pastebėti, kad jūs esate šiek tiek uždaresni už mus. Lietuvoje žmonės galvoja, kad negalima užeiti į užeigą, jei nieko nežadi pirkti. Italijoje pas mane pažįstami žmonės užeitų tik pasilabinti ir paplepėti. Lietuvoje to nėra. Čia žmonės galvoja: aš negaliu užeiti pasisveikinti, jei neketinu pirkti.

Lietuvoje klientai keistai reaguoja, kai juos pavaišinu savo sąskaita. Tarkime, perkantiems picą dovanoju paragauti mažą porciją ledų ar kavos.

Tai padaręs iš nustebusio kliento dažnai išgirstu: „Aš to neužsisakiau“ arba „Kiek tai kainuoja?“ 

Pas mus Italijoje tokios staigmenos klientams yra įprastos, o Lietuvoje žmonės prie to dar nepriprato arba tai jiems kelia įtarimą – o ko gi iš manęs nori  tas mane nemokamai pavaišinęs žmogus?

Pas jus įprasta turėti nuolaidų kortelę. Aš prisimenu visus savo klientus, o pavaišinti galiu kad ir pirmą kartą į užeigą užsukusį žmogų – man jokių nuolaidų kortelių nereikia“, – aiškino A.Poccia.

Reikia ieškoti išeičių

Kuriantį ir plėtojantį verslą Lietuvoje A.Poccia stebino ir kai kurių kolegų lietuvių verslininkų polinkis dejuoti, o ne ieškoti išeities iš susidariusios padėties.

„Aš visada ieškau naujienų ir galimybių. Reikia visada galvoti, kaip tą ar aną darbą būtų galima padaryti geriau, o ne sėdėti ir dejuoti: „Oi kaip blogai sekasi, ką dabar daryti?!“ 

Dažnai lietuvis tik stovi ir laukia, kol kas nukris iš dangaus.

Šiemet nusprendžiau patikrinti, ar apsimokėtų dirbti žiemą. Kadangi ledai ir kokteiliai yra vasaros produktas, klientų nesulaukiau, kol pasukęs galvą pradėjau kepti picas“, – paaiškino A.Poccia.

Dabar artėjant vasarai Alfonso sakė neplanuojąs didinti picų asortimento, nes nori turėti laisvo laiko kitai, daugiau pelno  galinčiai atnešti veiklai.

Lietuvoje daug verslo klonų

A.Poccia sakė pastebėjęs, kad pradedantieji verslininkai Lietuvoje galvoja tik apie apyvartą.

„Siekiant didelės apyvartos, reikėtų steigti didelę kavinę, kur dirbtų daug samdomų darbuotojų. Tokios įstaigos savininkas galbūt net nežino, kas dirba, ką daro – tik kartą per mėnesį pažiūri į sąskaitą banke ir, jei ji padidėjo, vadinasi, viskas gerai.

Aš didelės kavinės nenoriu. Manau, kad savininkas pats turi būti darbo vietoje, kad galėtų viską matyti ir prireikus daryti atitinkamus sprendimus.

Pastebėjau, kad Lietuvoje mažų verslininkų beveik nėra, ir tai yra blogai.

Smulkių prekeivių galima rasti nebent turguje ar mugėse. Tačiau ir ten dažniausiai už prekystalio stovi samdyti žmonės, kurie prekiauja fiksuotomis kainomis.

Aš, būdamas savininkas, su klientais galiu elgtis daug lanksčiau. Būna, užeina studentai, klausia, kiek kainuoja ledai. Skaičiuoja pinigus ir pritrūksta penkiasdešimties centų. Aš stengiuosi tokių klientų nenuliūdinti ir tuščiomis iš užeigos neišleisti.

Jei vietoj manęs dirbtų samdoma padavėja, ji tokių nuolaidų daryti negalėtų. Todėl galiu pakartoti: norėdamas, kad jo verslas sėkmingai plėtotųsi, savininkas pats turi būti darbo vietoje“, – įsitikinęs A.Poccia.

Verslą kuria dairydamiesi į kaimyną

Matydamas, kaip tuštėja Šiauliai, A.Poccia stebisi, kad lietuviai taip lengvai palieka savo Tėvynę, o neieško galimybių rasti veiklos savo namuose.

Pasak italo, kartais susidaro toks įspūdis, kad šiauliečiui lengviau išvykti į užsienį nei į Vilnių.

„Aišku, Šiauliuose nėra darbo, čia sunku. Bet galima ieškoti išeičių. Tarkime, trys keturi jauni žmonės galėtų pamėginti susiburti, išsinuomoti patalpą ir patys dirbdami pamėginti atsistoti ant kojų.

Gerai dirbdamas per mėnesį vis tiek gausi atlygį, susimokėsi už patalpą, o gal dar ir liks. Bet visi bijo žengti tokį žingsnį, svarsto – o gal nepavyks, gal bus blogai. Visi nori garantijų, o biznyje garantijų nėra ir nebus. Todėl reikia rizikuoti.

Bet tai daryti ryžtasi nedaug žmonių – gal trūksta tikėjimo, kad galima pragyventi ne iš samdomo darbuotojo atlyginimo, o iš savo verslo.

Tie, kurie vis dėlto ryžtasi pamėginti ką nors daryti, dažniausiai nesukuria ko nors originalaus, o pabando daryti tai, ką jau daro kaimynas.

Gal todėl Šiauliuose tiek daug kirpyklų, plastikinius langus ar šarvuotas duris siūlančių kontorų. Bet ruošdamasis daryti tai, kas jau daroma, turi suprasti, jog galėsi pretenduoti tik į labai nedidelę pyrago dalį.

Jei moki dirbti, nebijai darbo ir nesitiki greitai krimsti dangiškus migdolus, tai verslo nišą Šiauliuose gali rasti ir dabar“, – tvirtino A.Poccia.

Viską daro savo rankomis

Paklaustas, kuo ypatinga jo užeiga, Alfonso prieš atsakydamas šiek tiek pagalvojo.

„Pirmiausia net nežinau, kaip galėčiau šią užeigą pavadinti. Tai ne kavinė ir ne picerija. Patiekalų ir desertų pasirinkimas čia nėra didelis. Taip yra todėl, kad visi patiekalai gaminami  iš natūralių medžiagų, o ne iš pusfabrikačių.

Pavyzdžiui, picoms pats maišau tešlą, ledus taip pat gaminu pats. Netgi kavos pupeles skrudinu pats čia esančiu skrudinimo aparatu.

Iš skirtingai paskrudintų ir skirtingai sumaltų pupelių gaunu skirtingą kavą.

Atėjęs į didelę kavinę žmogus ne visada žino ko nori. Sėdi, žiūri meniu,  ilgai svarsto, kokių salotų, kokios picos ar kokio deserto jam išsirinkus. Pas mane meniu galbūt skurdesnis, bet visi patiekalai unikalūs. Todėl pas mane ateina tie, kas tai vertina.

Tarkime, kavą aš gaminu pagal savo receptūrą. Maišydamas skirtingai paskrudintas ir sumaltas kavos pupeles aš galiu pasiūlyti skirtingo skonio kavos“, – paaiškino A.Poccia.

Jaučia šeimos palaikymą

Antrosios pusės ir artimų draugų Šiauliuose taip ir nesusiradusį A.Poccia palaiko šeima.

„Aš dažnai lankausi Italijoje. Visada sakau: jei gyvenčiau Šiaurės Italijoje, tai atstumas iki namų būtų kur kas mažesnis, bet tai nereikštų, kad aš su savo šeima matyčiausi dažniau.

Mane palaiko ne tik tėvai, bet ir sesuo, brolis, pusbroliai ir pusseserės.

Su artimaisiais susitinku ne tik Italijoje – pernai mano tėvai manęs aplankyti buvo atvykę į Šiaulius“, – sakė A.Poccia.

Paklaustas, ką mano apie lietuvaites, Alfonso atsakė, kad Lietuvoje, kaip ir Italijoje, yra ir gražių, ir negražių, ir protingų, ir kvailų moterų.

„Man jau ne 18 metų, todėl surasti žmoną yra sunku. Daugelis mano amžiaus moterų jau yra išsiskyrusios ir turi vaikų.

Aš nesakau, kad svetimi vaikai man būtų kliūtis, tačiau tuomet tikrai atsiras problemų ne tik dėl vaikų, bet ir dėl buvusio jos sutuoktinio.

Neretai būna, kad išsituokusios moterys turi vaikų ne nuo vieno, o nuo kelių vyrų.

Sugyventi su labai jauna moterimi taip pat gali būti sunku“, – paaiškino A.Poccia.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.