Aplankė sovietinius laikus menančią vietą: čia gyvenimas nesustoja ir naktį POILSIS. Pakeliui į oro uostą esančiame Skulptūros ir vitražo centre menininkai dažnai pasilieka ir permiegoti

Kuria, mąsto, pietauja, o kai kurie ir nakvoja. Neišvaizdžiame pastate Dariaus ir Girėno gatvėje, kuriame įsikūrusi didžiausia skulptorių, tapytojų, juvelyrų kolonija, vyksta ne tik kūrybos procesas.

Meistras A.Balčiauskas paskendęs dulkėse. Tokiomis sąlygomis jam teko praleisti visą dieną.
Meistras A.Balčiauskas paskendęs dulkėse. Tokiomis sąlygomis jam teko praleisti visą dieną.
A.Jasiukevičiūtė sarkofagą sukūrė savo ūgiui, jame ne kartą gulėjusi: „Labai patogu ir gera, tam jį ir atsivežiau į dirbtuves.“
A.Jasiukevičiūtė sarkofagą sukūrė savo ūgiui, jame ne kartą gulėjusi: „Labai patogu ir gera, tam jį ir atsivežiau į dirbtuves.“
Skulptorius V.Bubelevičius, jeigu gerai sekasi ir nepalieka įkvėpimas, kartais lipdo ir per visą naktį.
Skulptorius V.Bubelevičius, jeigu gerai sekasi ir nepalieka įkvėpimas, kartais lipdo ir per visą naktį.
V.Solominas – vienas iš memorialo Sausio 13-osios aukoms Antakalnyje kūrėjų.
V.Solominas – vienas iš memorialo Sausio 13-osios aukoms Antakalnyje kūrėjų.
Daugiau nuotraukų (4)

Lrytas.lt

2018-08-01 12:11

Nors didžiulio pastato prie oro uosto patalpos atrodo nejaukios, įžengus į menininkų dirbtuves paaiškėja, kad pirmasis įspūdis – klaidingas.

Sovietinio Skulptūros ir vitražo centro ne vienose dirbtuvėse stovi lova ar vadinamasis minkštasis kampas.

Kvepia dažais, medžiu, skamba džiazas arba klasika.

Ne vieną menininką genialiausios mintys aplanko naktimis, tad ir vėlyvą metą čia užtiksi kūrėjų. Tiesa, įžengti čia gali ne kiekvienas.

Menininkai kruopščiai saugo nebaigtus įgyvendinti sumanymus nuo pašalinių akių.

Vis dėlto „Sostinės“ žurnalistui pavyko įžengti į didžiausią Lietuvoje kūrėjų meką.

Sarkofagas – savo ūgiui

Tik vieną kartą per metus menininkai atveria savo studijų ar kūrybinių dirbtuvių duris. Ir tai ne visi. Štai vienas kūrėjas įėjimo angą apraizgė spygliuota viela. Į vidų pažvelgti gali, bet įeiti nevalia.

„Jūs manote, kad pragaras ten, – rodydamas į savo dirbtuvę klausė šiaip ne itin kalbus menininkus. – O aš manau, kad čia.“ Suprask – pragaras koridoriuje.

Kiti menininkai buvo sukalbamesni. Štai Vilniaus skulptūros sekcijos pirmininkė Aušra Jasiukevičiūtė pasakojo, kad kurdama kartais visai užsimiršta. Supratusi, koks vėlyvas metas, ji skambina vyrui sakydama, kad namo negrįš. Prigula čia pat, dirbtuvėje, ant lovos.

Savitus objektus kuriančios A.Jasiukevičiūtės studijos viduryje – sarkofagas iš juodalksnio. „Reikia jį atverti, gulti ir medituoti. Tiesa, tokio sarkofago reikia specialiųjų poreikių žmonėms“, – pusiau juokais, pusiau rimtai aiškino menininkė.

A.Jasiukevičiūtė prisipažino, kad sarkofagą sukūrė savo ūgiui, jame pati nekart gulėjusi: „Labai patogu ir gera, tam jį ir atsivežiau į dirbtuvę.“ Daugelis kolegų negalėjo patikėti, kad tokį didžiulį meno kūrinį skulptorė sukūrė savo rankomis.

Trejus metus kurtą sarkofagą dar reikėtų pakabinti, tam prie jo pritvirtinti lynai. Tada jis pavirstų lopšiu.

Prieš kurdama sarkofagą A.Jasiukevičiūtė rinko medžiagą ir rašė rimtą mokslinį darbą apie mirties aspektus įvairiose kultūrose.

Kai sekasi, lipdo per naktį

„Labai lengva ir gera čia kurti. Mes esame marginalai ir tarp marginalų gyvename“, – prisimindama čigonų taboro, didžiulėse ir nejaukiose teritorijose stovinčių vilkikų kabinose nakvojančių tolimųjų reisų vairuotojų kaimynystę kalbėjo A.Jasiukevičiūtė.

Jos žodžiais, kūryba menininkų kolonijoje yra labai geras savęs patikrinimo būdas. „Jei reikia, mano dirbtuvėje skamba klasika, jei reikia – būna tyla“, – pasakojo A.Jasiukevičiūtė.

Skulptorius Valdas Bubelevičius – šio centro senbuvis. Savo dirbtuvėje jis kartais kuria su kolega Anatolijumi Jakimovu: „Vienas kitam netrukdome. Per pertraukas išgeriame arbatos. O ir pasišnekėti kartais reikia.“

Skulptorius kūrybinį darbą gali dirbti kiaurą parą: „Jeigu sekasi – lipdau per naktį.“ O fizinis darbas, kai reikia kalti akmenį, jo žodžiais, pribaigia. Tada reikia poilsio.

Vienam darbui skiria metus

Pakliūti į kūrėjų dirbtuves sunku. Kas kita – lauke esanti iš akmens skulptūras kuriančių menininkų teritorija. Ji – kaip ant delno.

Didžiuliai dar nepradėti tašyti akmens luitai, jau formas įgavusios skulptūros. Kranas milžiniškiems monumentams kelti. Čia kiaurą dieną kyla šlifuojamo akmens dulkės, taukši kaltai.

Paklaustas, kuris darbas buvo sunkiausias, 37 metus skulptorių sumanymus įgyvendinantis meistras Viktoras Solominas susimąstė: „Gal memorialas Sausio 13-osios aukoms Antakalnio kapinėse?

Darbo buvo daug – jį paskirstė keliems meistrams.“

V.Solominui teko kurti apatinę memorialo dalį. Meistro žodžiais, būdavo įprasta, kad vienam darbui tekdavo skirti metus, o kartais ir daugiau. Anksčiau ir įrankių nebūdavo, daug užduočių tekdavo atlikti rankomis.

Meistras Alvydas Balčiauskas paskendęs dulkėse. Tokiose sąlygose jam teko praleisti visą dieną. Tačiau nei kaitra, nei dulkės jo nevargina – per daugybę metų įpratęs.

Akmenys – iš tolimų šalių

Vilniuje skulptūros kuriamos iš akmens, kuris atvežtas iš Švedijos, Indijos, Suomijos. Skulptoriai vengia tik riedulių iš Kinijos, nes jie labai sugeria drėgmę.

V.Bubelevičius kario skulptūrą kuria antrus metus. Dalis akmens jai atkeliavo iš Tadžikijos kalnų.

„Yra ir Lietuvoje skulptūroms tinkančio dolomito, granito, tačiau šis velniškai giliai“, – aiškino skulptorius Mindaugas Aučyna. Jo žodžiais, specialistams ne paslaptis, kad dauguma akmenų yra šiek tiek radioaktyvūs.

Sukurti itin didelę skulptūrą – brangus malonumas. Vien akmuo gali kainuoti 6–10 tūkst. eurų.

Tiek atsieina neįtrūkęs, idealios kokybės akmuo.

Sovietmečiu leninų nekepė

Kiek iš viso menininkų įsikūrę dirbtuvėse Skulptūros ir vitražo centre, sunku pasakyti.

Jų skaičius nuolat keičiasi. Greta patalpas ne iš gero gyvenimo tenka nuomoti taksi skaitiklius remontuojančiai įmonei.

Skulptūros ir vitražo centras pradėjo veikti 1984 metais.

Tai pramoninis pastatas, išsiskiriantis savo pirmine paskirtimi – projektuoti didžiąsias sovietines skulptūras, pasižyminčias to meto ideologija.

Dabar čia gaminami ar restauruojami autoriniai darbai, skulptūros, paminklai, monumentalieji dailės kūriniai, vitražai.

Šio centro kieme pasitinka 5 metrų aukščio stirna, 10 metrų ilgio kubietiškas cigaras ir žolėse snaudžiantis beveik natūralaus dydžio delfinas.

V.Solominas tikino, kad ideologijai tarnavusių kūrinių buvo sukurta nedaug – mat vilniečiais kūrėjais tuometė valdžia nelabai pasitikėjo, todėl leninų Skulptūros ir vitražo centre tikrai nekepė. Leninų gamybos centras buvo Panevėžyje.

Tad čia buvo sukurta tik Juozo Mikėno skulptūra „Pirmosios kregždės“, iki šiol stovinti prie Nacionalinės dailės galerijos.

Tiesa, ši skulptūra kadaise buvo skirta sovietiniams kosmonautams.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.