„Kas yra akmenorius?“ – klausdamas 58 metų J.Žilinskis mostelėjo ranka į žemaitiškai suraitytą iškabą virš dirbtuvių. Galbūt akmenskaldys? „Akmentašys“, – patikslino Juozas.
Jo akmens dirbtuvės nuo Kretingos rajone esančių Salantų nutolusios vos kelis kilometrus.
Tai nėra paprasta akmeninių paminklų gamyklėlė. Tai žemaičių liaudies meistro dirbtuvės – žmogaus, kuris įžvelgia kiekviename akmenyje gamtos kūrybą ir tiki, kad akmenys yra šilti.
Nepaprastos sąsajos
Skulptorius J.Žilinskis užaugo Salantų miestelyje, bet vasaras leisdavo senelio akmentašio Kazimiero Orvido sodyboje Gargždelės kaime. Ten visada buvo daug akmenų, daug žmonių ir nuolatinis bruzdėjimas.
„Senelis buvo tikras akmentašys, jo sūnus Vilius – mano mamos Laimutės Kazimieros brolis – irgi šiuos darbus dirbo. Ir nemačiom mane auklėjo – buvome gimę tą pačią rugpjūčio dieną – 18-ąją, tik skirtingais metais.
Jis – 1952-aisiais, aš – gerokai vėliau“, – taip savo sąsajas su garsiąja Orvidų sodyba (dabar tai Orvidų muziejus) nusakė J.Žilinskis.
Klausinėjantiems apie tai, kodėl pasirinko tokį amatą, Juozas aiškina, jog akmenoriaus darbas yra ne tik pajamų šaltinis, bet ir gyvenimo būdas.
Be to, tai ir jo senelio, ir dėdės Viliaus darbų tęstinumas.
J.Žilinskis buvo nuolatinis senelio ir dėdės Viliaus talkininkas: dirbo kartu, tašė akmenis, padėdavo juos atgabenti iš ten, kur juos buvo paguldęs ledynmetis. V.Orvidas (nuo 1989-ųjų vienuolis pranciškonas Gabrielius) kalė antkapinius paminklus, kūrė skulptūras. Ir pamažu iš akmens bei medžio kūrė garsiąją savo sodybą.
„Mudu dirbome kartu kone visą laiką, išskyrus mano tarnybą sovietų kariuomenėje bei mokslus Plungės statybos technikume. Jam nuolat reikėjo mano pagalbos parvežant melioratorių sunaikinti pasmerktus akmenis, muziejų kūrėme kartu.
Pamenu, kaip buvo pastatytas pirmasis bareljefas, o tada viskas ir prasidėjo. Atsirado Alyvų kalnas, pasirodė jame Kristus.
Saugumiečiai juk išversdavo kryžius, Kristui akis moliu užlipdydavo, kad tik nesimatytų dvasingumo.
Tokie tai buvo laikai. Sodybą kūrėme visą gyvenimą, kol 1992-aisiais Vilius mirė. Dabar tai muziejus, kuriame daug komercijos“, – sakė J.Žilinskis.
Amatas pamaitina
Anglija ir Norvegija – tai šalys, kurias pasiekė J.Žilinskio rankų palytėti akmenys. Ir, žinoma, kapinės Lietuvoje. Jo darbų yra Vilniuje – Rasų, Karveliškių bei kitose kapinėse. Yra ir Salantuose bei kituose miesteliuose.
Pats meistras atnaujina kapavietes, pastato paminklus.
„Tai amatas, kuriam reikia dvasios. Be jos akmuo tėra materija, – užsiminė J.Žilinskis. – Antkapiniai paminklai yra mano uždarbis, bet ir čia yra pasitenkinimo. Nes man didžiausias džiaugsmas – prieiti prie akmens.
Būna, upės vagoje guli akmuo, gražus, negaliu akių atitraukti. Ir man žūtbūt prireikia jį ištraukti, nepaisant, kokios technikos ar kiek laiko tam prireiks.“
Kiek kainuoja jo nukaltas paminklinis akmuo? Pasak meistro, viskas priklauso nuo velionio artimųjų noro.
Pavyzdžiui, kapavietei uždengti akmens plokštėmis prireikia kokių 3 tūkst. eurų. Antkapio pamatams, jiems montuoti – dar keli šimtai eurų viršaus.
„Paminklą galima nukalti ir už 500–700 eurų, ir už tūkstantį, ir už 10 tūkstančių eurų ar dar daugiau. Brangiausio tiesiog nėra – viskas priklauso nuo užsakovo noro. O aš pinigus vis tiek akmenims išleidžiu“, – šypsojosi meistras.
Jo teigimu, paprasčiau, kai užsakovai žino, ko nori. Tačiau ir tokiais atvejais reikia įžvalgos – sudėti kompoziciją, sukurti kapavietės eksterjerą.
Išgelbėjo kryžių
Ekspozicijoje prie J.Žilinskio dirbtuvių yra vienas į akis krintantis rausvo granito kryžius. Atrodytų, „parneštas“ iš kapinių, nes neįprastai ryškus ir didelis. Ar ir tokius kas nors užsisako?
„Tai mano senelio Kazimiero Orvido nukaltas darbas. Mirusiojo giminės paprašė nukaldinti kitą paminklą, o šitą – išmesti. Parsigabenau jį namo“, – paaiškino akmentašys. Iškalęs jame Baltimorės vienuolio žodžius apie išmintį, meistras pastatė kryžių matomiausioje vietoje.
„Dieve, suteik man dvasios ramybės, kad susitaikyčiau su tuo, ko negaliu pakeisti, drąsos – kad keisčiau tai, ką sugebu, išminties – kad mokėčiau atskirti vieną nuo kito“, – tie, kas sustoja prie kryžiaus, tai ir perskaito.
Kritiškos nuomonės akmentašys yra ir apie žmones, kurie ant artimųjų kapų stato medinius paminklus. Taip, pasak Juozo, yra sunaikinama šeimos istorija. Medis supūva, įrašai bažnyčių knygose apie krikštą, gyvenamą vietą bei mirtį – sudega, o išlieka tik tos datos, kurios iškaltos akmenyje.
Suerzino „Bangpūtys“
J.Žilinskis – ne tik antkapinių paminklų meistras, jis – liaudies meistras, turintis savitą istorijos suvokimą. Ir tvirtą žemaitišką charakterį.
„Prieš porą metų buvo minimi 25 metai po mano dėdės mirties – buvo renginys „V.Orvido minties tęstinumas Salantų dvaro parke“. Bet tik senos pažintys Vilniuje išgelbėjo mano sumanymą.
Sukakties proga iš lauko akmens nukaliau didžiulį „Bangpūtį“ – senųjų prūsų jūros dievą. Daug kam užkliuvo tai, kad tema – pagoniška. O kas iki krikšto buvo žemaičiai? Pagonys. Ir tai mūsų etnokultūros dalis. Tas akmuo ir simbolizuoja žemaičių stiprumą“, – kirto J.Žilinskis.
Jis žino, ką sako. Nes turi tai, kuo gali didžiuotis – nepaprastas šaknis.
Žino prosenelio uždarbį
J.Žilinskis atvykėliams pasiūlo paskaityti ant stalo esantį įrėmintą, rusiškai ranka surašytą antspauduotą dokumentą.
Tai – jo prosenelio akmenskaldžio Jono Orvido, iš Šiaulių atvykusio į Salantų kraštą, 1905 metais pasirašyta sutartis dėl Salantų bažnyčios statybos. Mat jį iš Šiaulių pasikvietė jos klebonas Pranciškus Motiejus Urbanavičius.
„Mano prosenelis įsipareigojo pakloti Salantų bažnyčiai akmeninius pamatus. Sutartyje smulkiai surašyta, kiek ir už ką bus sumokėta, pavyzdžiui, kad vienas akmuo pamatui kainuos 3,5 rublio. Numatytas ir statybų terminas“, – paaiškino Juozas.
Prieš porą metų, kai Kretingos rajono savivaldybė pasirūpino P.M.Urbanavičiaus atminimo įamžinimu, J.Žilinskis atkūrė jo kapavietės akmeninį paminklą.
Akmenis tempia iš visur
Juozo darbuose dažnai akmuo bičiuliaujasi su kalvystės darbais – kryžiais, gėlėmis, ornamentais. Imdamas į rankas riedulį jis jau žino, kokio jam prireiks kalvio darbo.
Viena tokia akmens ir metalo kompozicija, išsiskirianti dydžiu, yra ir meistro ekspozicijoje. Jis ją vis dar kuria norėdamas sujungti du simbolius – M.K.Čiurlionio vizijas bei Jono Biliūno „Laimės žiburį“.
Iš kur į dirbtuves J.Žilinskis sutempia akmenis? Iš palaukių, kur juos suverčia ūkininkai, kai pašalas juos iškelia į žemės paviršių ar užgriebia plūgai?
„Iš visur, kur tik juos pamatau. Iškeliu iš upės vagos, partempiu iš palaukės. Nesvarbu, kur jį pamatyčiau, žinau, kad jis – jau mano, – aiškino meistras. – Pamatau ir jau žinau, ką iš jo padarysiu. Ir formuoju, pjaustau taip, kaip ir įsivaizdavau kompoziciją.“
Žemaitijos metai
Prieš 800 metų pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėtas Žemaitijos (Samogitia) vardas, todėl 2019-aisius nuspręsta paskelbti Žemaitijos metais. Portalas lrytas.lt kviečia iš arti susipažinti su šiuo savitu kraštu, atrasti stulbinančias Žemaitijos vietoves, pažinti žymiausius žemaičius ir net ėšmuokt žemaitėškā rokoutėis. Pasinerkite į vasaros nuotykius, istorijas ir pramogas interaktyviame Žemaitijos žemėlapyje kartu su lrytas.lt!