Taip kasdien prasideda „Oktoberfest“ linksmybės Miunchene, rašo žurnale „Stilius“ žurnalistė Giedrė Šerpytienė. Tai – jau du šimtus metų Bavarijoje (Vokietija) vykstanti alaus šventė. Vieni ją vadina derliaus nuėmimo švente, kai paragaujamas pirmas tų metų alus. Kiti ją kildina nuo 1810 metais vykusių Bavarijos sosto įpėdinio princo Liudvigo tuoktuvių su princese Terese von Sachsen-Hildburghausen. Tuokart jų vestuvės truko penkias dienas. Šiandien švenčiama tris savaites tos pačios Teresės vardu pavadintame lauke.
„Oktoberfest“ laikoma didžiausia pasaulyje muge, kurią aplanko apie 6 milijonus žmonių. Įrodymui – keli faktai: 34 hektarų plote įsikūrusioje mugėje per tris savaites išgeriama 7,5 milijono litrų alaus, suvalgoma pusė milijono vištų, pusė milijono dešrelių, 60 tūkstančių karkų, 116 jaučių, nusilengvinimui nusidriekia 880 metrų ilgio tualetų eilė, o po šventės išvežama 1300 tonų šiukšlių.
Kokia bus kitų metų ši alaus šventė – dar didelis klaustukas, nes, kaip sako Aleksandras, mano vedlys po šią mugę, jis čia jau nebeisiąs. Maža ką, jei tie musulmonų gąsdintojai, besipiktinantys tokiu žmonių girdymu, imsis veiksmų. O baimei pagrindo yra – lygiai prieš 25 metus „Oktoberfest“ šventėje teroristai nužudė keliasdešimt ir sužeidė kelis šimtus žmonių.
Bet šįmet alaus upės vis dar srūva. Tikėtina – ne paskutinį kartą. Juk būtų gaila, jei tokia šventė žlugtų. Net ir man, kuri nėra alaus gerbėja. Mat tai – vien akiai malonus vaizdas, priverčiantis nepaliaujamai šypsotis matant tūkstančius iš širdies besilinksminančių žmonių.
Ta vėjavaikiška emocija šventės dienomis tvyro visame Miunchene, kur, regis, kas antras žmogus pasipuošęs bavarų tautiniu kostiumu ir plačia šypsena. Girtų nematyti net ir vidurnaktį – tik linksmai įkaušusių. Na, ir kaip nesišypsosi, kai regi darnią draugiją, miesto centru tempiančią vežimaitį su keliomis alaus statinaitėmis, kurios nuolat patuštinamos, ir šokančią bei dainuojančią, kviečiančią praeivius pasidalinti ta džiugia nuotaika su jais.
Tačiau šypsena platėja artėjant prie šventės vietos. Tirštėja tautiškai apsirengusių žmonių minia – trumpakelnių vyrų, būtinai su skrybėle ir languotais marškiniais, moteriškių gundomai korsetu sukeltomis ir atidengtomis krūtinėmis. Klegančių ir juokaujančių. Matyt, ne veltui bavarai vadinami linksmiausiais ir nuoširdžiausiais Vokietijos gyventojais. Tas džiugesys įžengus į mugę susilieja su iš kiekvieno pakraščio sklindančia muzika ir puotaujančiais miestiečiais. O kur dar klyksmai, aidintys nuo daugybės atrakcionų, – ir senovinių karuselių, ir kraują stingdančių linksmųjų kalnelių bei aukštyn galva besivartančių sūpynių. O kur dar kvapai, sklindantys nuo kepamos mėsos bei rūkomų žuvų...
* * *
Bet mes traukiame į vieną iš keliasdešimties restoranų, nors tie galingi statiniai kažkodėl vadinami tik palapinėmis. Jas kasmet pasistato didžiausios Bavarijos alaus daryklos. Juokaujama, kad bent jau dėl šventės bavarams nepritrūks darbo, nes pusmetį plyname lauke tos palapinės statomos, o kitą pusmetį užtrunka jas išmontuoti.
O veikti čia tikrai yra ką. Įkasti alaus cisternas, suręsti tvirtą statinį su medinėmis sienomis ir grindimis, įrengti tualetus, virtuves, scenas, sutempti baldus ir puošmenas. Kiekvienoje palapinių telpa nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių puotautojų. Aš atsiduriu bene didžiausioje – „Paulaner“ alaus daryklos palapinėje, kurioje bokalus kilnoja... 11 tūkstančių linksmuolių.
Tik įžengi į vidų, ir tave pasitinka tūkstantinio dainorėlių choro traukiami tautiniai „hitai“. Nors mugės taisyklėse parašyta, kad šokti ant stalo nevalia (tik ant suolo), kas gi jas skaito? Ir kas suvaldys tūkstančius šėliotojų? Nors apsaugos darbuotojų, atrodo, yra daugiau, nei reikia, jie užsiėmę kūnų išnešinėjimu ir mėginimais sutrukdyti tiems, kurie dar juda, prasiveržti į virtuvę ar pašokdinti dešimt kiaulės kojų nešančią padavėją.
Bet čia ne tik kiaulyčių patiekia. Didžiausias atradimas man – plonai spirale pjaustyti ridikai su svogūnų laiškais ir sviestu užtepta duona. (Mėginau tokią pjaustyklę parsivežti namo, bet oro uosto darbuotojai atėmė ją iš manęs kaip šaltąjį ginklą.)
Kitas atradimas: šios šventės firminis patiekalas yra ne karka, o kepta žąsis, antis arba višta. Žinoma, su troškintais kopūstais ir bulvių koše. Ir bavarišku riestainiu. Dar galima užsisakyti dešrelių, veršienos, jaučio (būtent – ne karvienos, kuri vadinama jautiena) kepsnių. Vienu žodžiu, valgiaraštis ilgas kaip ir alaus bokalų rikiuotė ant kiekvieno stalo.
Tad „šokam, dainuojam, linguojam gražiai, lyg susitikę nebuvom visai“... Tiesa, liaudiškas orkestro repertuaras skurdesnis negu liaudiškas valgiaraštis, tad muzikantai imasi ABBA, Franko Sinatros ir kitų apdulkėjusių atlikėjų, bet tokia muzika kažkaip neskamba. Nedžiugina alaus gėrikų. Taip sakant, ne į temą tos angliškos dainos...
O į temą yra alus. Tik bavariškas. Tik litro talpos. Tik apie 11 eurų. Ir tūkstantinės minios traukiamos dainos su šokiais ant stalų ir suolų. Taip linksminantis tikrai užtenka poros valandų, kad visi aplinkui tau taptų mielais bičiuliais. O jeigu nenori būti išneštas, rask jėgų pabėgti. Tokias tavo pastangas įvertins ir prie durų laukianti minia, besivilianti patekti į vidų – tave palydės dėkingais žvilgsniais link atrakcionų. Tiesa, net visagaliame internete neradau informacijos, kiek linksmuolių, kabančių žemyn galva sūpuoklėse, išpila išgertus litrus alaus...
Bailiai pasprunka iš šventės dar nesutemus. Ištvermingieji lieka iki rytojaus. Nepaisant, kad metro eskalatoriai pasiruošę jiems padėti išsinešdinti: pirmą dienos pusę du kelia į viršų, o vienas leidžia į apačią, vakarop jau du veža žemyn į traukinius. Tačiau labai pavargę gali nesinaudoti visuomeniniu transportu, o išsikviesti greitąją pagalbą (jų čia – kaip bičių avilyje) ir sulaukti kelių sanitarų stumiamo vežimėlio su maža palapine bei nemokama nakvyne ligoninėje. Juodas humoras...
Bet geriau vieną kartą pačiam pamatyti negu keliskart paklausyti. Užsisakinėti vietas kitų metų šventei galima jau dabar. O nors kartą pabūti „Oktoberfest“ šurmulyje tikrai verta.
