Elzos Šrėder vaidmenį kurianti I. Valinskienė „Lietuvos rytui” sakė, kad tokiu gyvenimo posūkiu - sugrįžimu iš politikos į sceną - yra visiškai patenkinta.
– Tai jau ne pirmas miuziklas, kuriame jums tenka dainuoti.
– Taip, antras. Galėjo būti trečias, bet viename taip ir neteko pasirodyti. Buvau pakviesta dainuoti miuzikle „Žmogus iš La Mančos”, bet mane labai smarkiai spaudė Seimo etikos sargai. Teko atsisakyti.
– Jaučiate nuoskaudą?
– Galiu prisipažinti – taip. Viskas buvo surepetuota, arijos išmoktos, drabužiai pasiūti. Liko tik laukti premjeros, ir tada viskas sugriuvo.
– Šiuo metu jums jau negali kilti tokių rūpesčių.
– Taip, jaučiu palengvėjimą. (Juokiasi.) Nesigilindama į priežastis galiu tiesiai pasakyti, kad nejaučiu sentimentų tai vietai, kurioje buvau ketverius metus. Tikrai nenorėčiau ten grįžti. Labai džiaugiuosi, kad vėl galiu daryti tai, ką, ne tik aplinkinių, bet ir savo supratimu, darau geriau.
– Kada pirmą sykį išgirdote „Muzikos garsus”?
– Garsaus kino filmo, kuris pastatytas pagal šį miuziklą, apskritai nesu mačiusi nuo pradžios iki pabaigos. Jo dalis pamačiau tik prieš keletą dienų, kai filmą rodė vienas Lietuvos televizijos kanalų.
„Muzikos garsus” žinau iš arijų, kurios dažnai skamba įvairiomis progomis. Bet labai džiaugiuosi, kad man pasiūlė vaidmenį, tinkamą pagal mano charakterį. Nereikia daug spausti iš savęs, labai lengvai viskas pavyksta. Nežinau, kodėl tą veikėją visi vadina piktąja ponia. Nei ji pikta, nei ką, tiesiog gyvenimas toks.
Smagu, susirinko puiki kompanija. Daug žmonių, veiksmo, miuziklas gana ilgas.
– Kuo Elza Šrėder panaši į jus?
– Ji gana manieringai bendrauja ir reiškia savo mintis. Man manieringumas irgi būdingas – ypač scenoje, nors pažįstami sako, kad jo netrūksta ir gyvenime.
Tad scenoje galiu būti tokia, kokia esu, tai šiai herojei tinka.
– Tarp kitų miuziklo atlikėjų yra dainininkų, su kuriais jau esate susidūrusi scenoje?
– Tiesą sakant, ne. Nesame dainavę duetų nei su P. Meškėla, nei su E. Sipavičiumi, juolab su A. Vedrickaite. Bet tai ir nebūtina, kad suprastum, jog su visais miuziklo dalyviais dirbti paprasta ir smagu.
– Ar daug teko koncertuoti pasibaigus jūsų kadencijai Seime?
- Gana daug. Gruodis buvo aktyvus – vyko tiek mano albumo pristatymo koncertai, tiek kiti renginiai. Tiesiai iš vieno katilo patekau į kitą, tuštumos nespėjau pajusti. Po Naujųjų metų bus proga atsipūsti.
– Nesibaiminote, kad publika per ketverius metus bus jus primiršusi, nuo jūsų nusisukusi?
– Tiesą sakant, ne. Teko išgirsti aplinkinių pasvarstymų – žinai, požiūris į tave per ketverius metus pasikeitė, žmonės į tave jau žiūri kaip į asmenį iš kito pasaulio, smerkiamą ir nemylimą.
Tačiau nejaučiu jokios neigiamos publikos energijos. Tikrai žinau, kad žiūrovus greitai vėl prisijaukinsiu, net jei jie be jokio pagrindo į mane žiūri neigiamai.
Kadangi pagrindo nėra, tas jaukinimas neturėtų būti sunkus – atėjęs į koncertą žmogus susidaro savo įspūdį, o ne vertina pagal traktuotę, pamatytą žinių ar bulvarinėje laidoje. Tai aš žinau.
Lietuviai santūrūs. Nors koncerto pradžioje jie yra tylūs, pabaigoje jaučiu jų šilumą, už tai esu dėkinga ir man to gana.
– Daug darbų planuojate 2013-iesiems?
– Tikiuosi, kad jų bus. Koncertai – pagrindinė mano veikla greta filmų garsinimo. Tai darau beveik 20 metų ir dabar mielai prie to sugrįžau.
Gyvenimas apsisuko ratu. Tikiu, kad koncertų bus daug, kaip ir prieš man patenkant į Seimą. Kad naujas mano albumas nėra paskutinis, o žmonės dar ateis į mano pasirodymus.
Pasaulio scenose – daugiau kaip pusė amžiaus
„Muzikos garsų” statistika įspūdinga. Daugiau nei 50 metų šis miuziklas rodomas pasaulio teatrų scenose, jį pamatė daugiau kaip 50 milijonų žiūrovų. 1965 metais sukurtas muzikinis filmas pelnė 5 „Oskaro” statulėles, 8 prestižines teatro premijas „Tony”, 2 Auksinio gaublio apdovanojimus.
Tačiau svarbiau už skaičius yra ne vieną žiūrovų kartą sužavėjusios dainos, sukurtos amerikiečių kompozitoriaus Richardo Rodgerso ir libreto autoriaus Oscaro Hammersteino II.
„Muzikos garsų” siužetas pasakoja XX amžiaus Pelenės istoriją. Vienuolių auklėjama Marija atvyksta į kapitono fon Trapo namus auklėti septynių šeimininko atžalų. Kadangi vaikų yra lygiai tiek, kiek gaidų, būtent muzikos garsais naujoji auklė laimi išdykėlių simpatijas, o netrukus ir paties rūstaus jų tėtušio palankumą.
„Siemens” arenoje bus parodytas naujas lietuviškas miuziklo pastatymas, režisuotas Andriaus Kurieniaus.
Pagrindinius vaidmenis spektaklyje kuria daugybė atlikėjų – Augustė Vedrickaitė, Egidijus Sipavičius, Raimonda Tallat-Kelpšaitė, Povilas Meškėla, „Liūdnų slibinų” narys Dominykas Vaitiekūnas, Evelina Anusauskaitė, ansamblio „Lietuva” artistai, Vytauto Lukočiaus diriguojamas simfoninis orkestras, Vilniaus B. Dvariono muzikos mokyklos moksleiviai.
Miuziklo pastatymui ruošiami specialūs kostiumai ir vaizdo projekcijos.
