Marią banga užklupo kurorto baseino dušuose. Jos vyras ir vaikai tuo metu žaidė baseine.
„Staiga pamačiau, kaip banga praryja mano šeimą. Prisispaudžiau prie sienos ir laukiau, kol ji pasiglemš ir mane.
Prie krūtinės prispaudžiau knygą, kurią skaičiau per atostogas – Carloso Ruizo Zafono „Vėjo šešėlis”.
Atrodė, tarsi būtinai turėčiau tą knygą pabaigti, nors ir mačiau, kad atėjo galas”, – taip M. Belon, kuriai tuo metu buvo 39-eri, pradeda pasakojimą apie baisiausias savo gyvenimo akimirkas.
Netrukus moterį užliejo milžiniška banga: „Mane užgriuvo juoda siena, tai truko kelias sekundes. Jausmas toks, tarytum suktumeisi skalbyklėje, kai įjungta gręžimo programa.
Prisimenu, kaip kilau iš vandens ir mačiau daugybę švieselių. Maniau, kad viena jų skirta man, tačiau klydau – man buvo lemta likti gyvai.
Tai man buvo palengvėjimas ir bausmė. Kai iškilau iš vandens, jaučiausi klaikiai – maniau, kad esu visiškai viena ir negaliu niekam duoti to, ką man davė banga.”
Banga ją pažadino naujam gyvenimui. „Nors prieš tai maniau, kad žinau, kas yra gyvenimas, po cunamio supratau, jog nežinau nieko.
Anksčiau didžiavausi savo grožiu, jaudinausi dėl smulkmenų. Dabar didžiuojuosi randais ir raukšlėmis, suvokiu, kad esu niekas, ir gyvenu taip, tarsi kiekviena diena būtų paskutinė.
Nieko nebijau, nes žinau, kad esu tik dulkelė”, – apie gyvenimą po išgyvento cunamio pasakoja moteris.
Neįtikėtina šios ispanų šeimos istorija neseniai atgijo filme „Pragaras rojuje”.
Spalio mėnesį Ispanijoje įvyko šios kino juostos premjera.
Ispanijos kino teatrus lyg cunamis užplūdo žmonės – per pirmas keturias dienas filmą pamatė net pusantro milijono žiūrovų.
Vos per vieną mėnesį filmas pagerino visus Ispanijos kino rekordus. Kraupi istorija su laiminga pabaiga graudina žmones – salėje nuolat girdėti kūkčiojimas, o keletą kartų net teko išnešti nualpusius.
Už filmo, kuris šiuo metu rodomas ir Lietuvoje, siužetą režisierius Juanas Antonio Bayona dėkingas tikrajai filmo herojei madridietei M. Belon, kurią didžiajame ekrane vaidina australų aktorė Naomi Watts.
M .Belon nepabūgo visiems atvirai papasakoti apie savo skausmą.
„Režisierius J. A. Bayona prieš kelerius metus išgirdo mane pasakojant istoriją apie cunamį per vieną radijo programą. Jis man iškart paskambino ir pasiūlė sukurti apie tai filmą.
Iš pradžių maniau, kad tai pokštas, tačiau susitikusi su kūrybine grupe supratau, kad tai rimta. Paprašiau režisieriaus savaitės pagalvoti – turėjau pasitarti su šeima, tuomet vaikai dar buvo maži.
Žinojau, kad jei nors vienas prieštaraus, nesutiksime. Bet visi sutiko. Nusprendėme, kad pasakodami savo istoriją pagerbsime tuos, kuriems likimas nebuvo toks dosnus”, – sakė tikroji „Pragaro rojuje” herojė.
Marios ir jos šeimos istorija tokia neįtikėtina, kad filmo scenaristams teko išbraukti nemažai tikros istorijos detalių.
„Jie sakė – tai visiškai neįmanoma, žmonės nepatikės”, – dabar jau šypsosi M. Belon.
Iš bangos ji išniro tokia sužalota, jog pati netikėjo, kad liks gyva. Medicinos studijas baigusi moteris suprato, kad jos būklė kritinė.
„Mano kojoje žiojėjo skylė, ir aš žinojau, kad man gresia nukraujuoti. Be to, spjaudžiausi krauju – vidaus organai taip pat buvo sužaloti”, – apie savo būklę po katastrofos pasakoja Maria.
Filme Marios vaidmenį sukūrusi aktorė N. Watts po katastrofos atrodo klaikiai, bet M. Belon tvirtina, kad tikrovėje buvo dar blogiau.
„Po šio tragiško įvykio keturis mėnesius gulėjau Singapūro ligoninėje. Man buvo atlikta net 18 kojos ir kelios plastinės operacijos.
Niekada nemaniau, kad pasinaudosiu plastikos chirurgų paslaugomis, bet buvau taip sumaitota, jog kitos išeities man nebuvo”, – prisimena iš mirties nagų ištrūkusi moteris.
Vos tik išnirusi iš bangos Maria pamatė pro šalį plaukiančio vyriausiojo savo sūnaus Luco, kuriam tuomet buvo 10 metų, galvą.
„Tuomet abu pamanėme, kad visi kiti šeimos nariai žuvę. Aš buvau labai sužalota, o Lucas elgėsi kaip tikras didvyris.
Mes dar sugebėjome iš vandens ištempti mažąjį Danielį – jis vėliau susirado savo tėvą. Lucas tuomet sakė, jog man pačiai reikia pagalbos ir kad mes niekam daugiau nebegalime padėti.
Bet žinojau, kad negalėsiu toliau gyventi, jei nesuteiksiu pagalbos šaukiančiam vaikui. Juk tai galėjo būti vienas mano mažylių”, – tragedijos detales kuo puikiausiai prisimena M. Belon.
Visi trys įlipo į medį, norėdami atsilaikyti prieš dar vieną bangą, bet medyje Maria visai neteko jėgų ir vis ragino Lucą palikti ją mirti.
„Liepiau jam lipti žemyn ir palikti mane, aš kraujavau ir žinojau, jog pati niekur nenueisiu. Bet Lucas norėjo mane vestis kartu.
Kaip tik tą akimirką, kai derėjomės su Lucu, kad jis galėtų išsigelbėti, jei paliktų mane, pasirodė vietos gyventojai”, – pasakoja M. Belon.
Juos moteris prisimena kasdien.
„Gyvi likę vietos gyventojai ėjo gelbėti ne turistų – jie braidžiojo po vandenį ieškodami artimųjų, kurie dirbo cunamio nuplautuose viešbučiuose.
Tačiau pamatę mus medyje jie nė sekundės nesudvejojo – partempė mane į savo namus, o iš ten nugabeno į ligoninę.
Kitą dieną ligoninėje vyriškio, kuris išgelbėjo man gyvybę, nepažinau, nes mano būklė buvo kritinė. Jis sakė man – aš tave iškėliau iš medžio.
Tuomet jam atidaviau vienintelį auskarą, kuris buvo likęs, bet vyriškis jo nepaėmė”, – taip savo gelbėtoją prisimena Maria.
Praslinko dvi siaubingos dienos. Merdinti Maria, šalia kurios buvo ir Lucas, staiga išvydo savo vyrą Enrique ir sūnus – tuomet septynerių Tomą ir penkerių Simoną.
„Nelemta sėkmė”, – taip savo likimą pavadino katastrofą išgyvenusi M. Belon.
„Jaučiuosi baisiai, kai pagalvoju, kad mes visi penki likome gyvi, o tūkstančiams cunamis sudaužė gyvenimą.
Kai galvoju apie Šri Lankos, Malaizijos, Indonezijos moteris, kurios niekada nesurado savo vaikų, jaučiuosi niekingai, kad likau gyva ir šeimą radau būtent aš. Tokia realybė man yra ir didelė našta”, – neslepia katastrofą išgyvenusi moteris.
Vienas psichoterapeutas Mariai pasakė, kad tai, ką ji jaučia, yra kaltės sindromas.
„Bet tai netiesa – nesijaučiu kalta, tik jaučiu didžiulį skausmą dėl tų, kurie grįžo po cunamio be vieno, dviejų, septyniolikos šeimos narių. Ir tokių yra tūkstančiai.
Jaustis kaltai reiškia, kad padarei ką nors bloga ir gali atitaisyti. Aš pasikeisčiau vietomis su bet kuriuo žmogumi iš tų, kurie liko jūros dugne.
Būčiau laiminga, jei galėčiau duoti jiems nors dalelę sėkmės, kuri lydėjo mane.
Bet neįmanoma pasikeisti vietomis su motina, kuri daugiau niekada nebeapkabins savo sūnaus. Todėl mano jausmas – ne kaltė, o skausmas”, – įsitikinusi trijų sūnų motina.
Apie psichologus drąsioji Maria atsiliepia nekaip: „Aš jau ir anksčiau buvau alergiška psichologams, bet dabar esu dvigubai alergiškesnė.
Apsilankiau pas kelis psichologus dėl potrauminio šoko, tačiau tai man nebuvo naudinga. Visas piliules, kurias man davė, išmečiau į klozetą.”
Maria teigia, kad cunamis ją išmokė stiprybės. „Visi baisūs likimo kirčiai turėtų mus priversti suvokti, kad esame labai stiprūs.
Kai gulėjau ligoninėje Singapūre, mano vyras buvo atleistas iš darbo. Tuo metu Enrique dirbo tarptautinėje korporacijoje Japonijoje, ir mes su šeima prieš katastrofą gyvenome šioje šalyje.
Nors Enrique buvo vienintelis šeimos maitintojas, mes abu tiesiog pratrūkome kvatoti – palyginti su tuo, ką patyrėme Tailande, atleidimas iš darbo mums atrodė tik juokai”, – prisimena M. Belon.
Jei ji galėtų pakartoti tik vieną savo gyvenimo akimirką, pasirinktų cunamį. Šis sukrėtimas jai atvėrė akis.
„Per Kalėdas tailandiečiai leidžia į dangų balionus su švieselėmis ir turi sugalvoti norą. Dieną prieš cunamį mano troškimas buvo, kad išsispręstų mano vyro problemos darbe.
Įsivaizduokite, apie kokią kvailystę aš tuomet svajojau.
Dabar prašyčiau, kad visi suvoktume, kokie esame stiprūs”, – stiprybės išmokusi moteris to linki ir kitiems.
Per aštuonerius metus, praėjusius po katastrofos, Maria ne kartą sapnavo, kad banga praryja jos vaikus.
O prieš pat tragiškus įvykius Maria su drauge suome žiūrėjo vaizdajuostę apie japonų dailininko Katsushikos Hokusai paveikslą „Didžioji banga” ir pasakė: „Tai – didžiausias košmaras.”
Dabar moteris sako, kad tai buvusi tragedijos nuojauta.
Kartu su „Pragaro rojuje” filmavimo grupe M. Belon grįžo į kurortą, kuriame jos šeimą užklupo cunamis.
„Man tai buvo kaip nauja patirtis – pamatyti jūrą, išsimaudyti, susitikti su žmonėmis, kurie man padėjo, aplankyti ligoninę, kurioje gulėjau”, – sako M. Belon.
Ispanė daug padėjo filme ją įkūnijusiai aktorei N. Watts. Tarp moterų užsimezgė draugystė. „Tai graži meilės istorija”, – viename interviu apie savo ryšį su M. Belon pasakė N. Watts.
„Kai pirmą sykį pamačiau Marią, nežinojau, ką jai sakyti. Juk aš tik aktorė, o ji iš tikro žvelgė mirčiai į akis ir galėjo prarasti visą šeimą.
Labai greitai mes tapome artimos ir dabar jai esu be galo dėkinga”, – gražių žodžių ispanei negaili aktorė.
Vaidmuo „Pragaro rojuje” jai buvo labai sunkus.
„Aš visą laiką mirkau vandenyje ar po juo. O man juk jau ne dvidešimt ir net ne trisdešimt metų”, – sunkiomis darbo sąlygomis skundėsi aktorė.
„Jei Naomi neduos „Oskaro”, aš jį pavogsiu ir jai įteiksiu. N. Watts puikiai vaidina mano vaidmenį”, – aktorei už pasiaukojimą dėkinga Maria.
