Vilnius, Kūčių vakaras. Ana (akt. Valda Bičkutė) ir Tomas (akt. Leonardas Pobedonoscevas) su savo dviem vaikais ruošiasi vykti pas Tomo tėvus švęsti Išganytojo gimimo. Viskas kaip toje giesmėje “Tyli naktis, šventa naktis...”
Tačiau pravėrus Tomo tėvų Ričardo (akt. Kostas Smoriginas) ir Nijolės (akt. Dalia Storyk) buto duris patenkama į pasaulį, kuriame visi iš paskutiniųjų stengiasi suvaidinti gražią šeimos šventę apsimetinėdami, išsisukinėdami, sukąsdami dantis, nusukdami į šalį akis.
Ar tyliausia metų naktis, kai visi turėtume linkėti vienas kitam tik gero, tokia dažnai esti? M. Martinsono kuriamame pasaulyje tylos nedaug, šventumo — taip pat. Viską nustelbia meilės trikampiai šeimoje, homoseksualumas, slapti troškimai, šokiruojamos tiesos.
Šis filmas — tai istorija apie tas žmonių santykių kerteles, kurios paprastai glūdi visiškoje tamsoje. Ir apie tai, kas įvyksta, kai į jas nukreipiamas galingo prožektoriaus spindulys.
— Kaip pats apibūdintumėte, apie ką jūsų filmas? — pasiteiravau 52 metų režisieriaus M. Martinsono, sukūrusio trečią vaidybinį filmą.
— Tai filmas apie meilės nebuvimą tarp žmonių, apie neištikimybę, apie melą ir daug kitų dalykų. Tiek mūsų gyvenime, tiek mene apstu veidmainystės. Dažnai stengiamės tik formaliai laikytis gražių tradicijų, tarsi pakeisdami jomis tai, ko iš tikrųjų nėra, — vidinį artumą. O juk turėtų būti atvirkščiai: iš artumo atsirasti šventiški bendrumo ritualai.
Kūčių vakaras žmonėms asocijuojasi su stebuklų metu, kai net gyvuliai ima kalbėti, o čia šeimos nariams susirinkus pabūti kartu netikėtai atsiskleidžia tikrieji jų veidai, tikrieji santykiai ir paslaptys, kurios kasdieniame gyvenime greičiausiai taip ir nebūtų išplaukusios.
Kita vertus, tai gerai. Kalėdų laikotarpį laikome tarsi atgimimo metu: dienos pradės ilgėti, mintys irgi turi būti šviesesnės. Žmonių apsivalymas per išgyvenimus bet kokiu atveju yra pozityvus.
Nenorėčiau sakyti, kad filmas yra niūrus, pesimistinis, slegiantis. Atvirkščiai, jame daug humoro, kartais gal šiek tiek juodojo, bet vis dėlto humoro. Filmas teigia: kad ir kokia būtų tiesa, ji yra tas kelias, kuris gali sujungti žmones, o ne atskirti. Dažniausiai žmones atskiria melas ir tiesos nebuvimas.
Mėgstu gilintis į žmonių psichologiją ir elgesio motyvus, o “Tyli naktis” suteikė tokią progą.
— Kaip kilo knygos “Tyli naktis. Be cenzūros” ir pagal ją sukurto filmo sumanymas? Kas davė postūmį — autobiografiniai momentai, gyvenimo stebėjimas, kiti meno kūriniai?
— Viskas kartu. Per gyvenimą sukaupiau ir daug asmeninės patirties, ir susidūriau su daugybe žmonių, likimų, istorijų, pastebėjau jų dėsningumų. “Tylioje naktyje” pasakojami dalykai nutinka ne taip jau retai.
— Kone visus jūsų knygos ir filmo herojus kamuoja liguisti seksualiniai polinkiai. Kodėl toks pasirinkimas?
— Gimiau ir augau tuo metu, kai buvo daugybė tabu, uždraustų politikos, meno, gyvenimo temų.
Atgavus nepriklausomybę atsirado partijų, minčių, verslo įvairovė, o aš norėjau atsikratyti dar vienos liekanos — draudimo kalbėti apie save, apie žmonių santykius. Ne tokius, kai du žmonės draugauja, myli vienas kitą, susituokia, bet apie homoseksualumą, biseksualumą, grupinį seksą.
Visa tai egzistavo ir anksčiau, bet apie tai niekas nekalbėjo. “Kodėl?” — vis klausdavau savęs. Juk lytinis gyvenimas labai svarbus, jis gali turėti ir teigiamą, ir neigiamą poveikį.
Norėdamas atsikratyti tų klausimų užsimojau sukurti filmą žvelgdamas į gyvenimą ne pro rožinius akinius, kalbėdamas ne apie gėlytes, o parodydamas žmones tokius, kokius matau. Scenarijuje atsirado beveik 85 procentai tikrų istorijų. ➔ Dalis — mano, dalis — pažįstamų žmonių. Jos visos susipynė.
Ir dar supratau vieną dalyką — labai mažai unikalių istorijų. Beveik nėra tokių, kad galėtum pasakyti — tai atsitiko tik jam vienam.
Savo pažįstamui daviau pažiūrėti filmo medžiagą ir jis pasakė: įpusėjus filmui 90 procentų žiūrovų pasijus keistai, nes jie bus arba apie tai galvoję, arba jų gyvenime bus taip nutikę, arba jie bus svajoję, kad taip nutiktų.
— Jeigu jau statėte filmą savęs necenzūruodamas, gal galite papasakoti, kokios jūsų erotinės fantazijos iš gyvenimo persikėlė į ekraną?
— Kadaise man labai patiko Federico Fellini filmas “Amarcord”, kuriame atgyja režisieriaus vaikystės prisiminimai. Ne paslaptis, kad vaikystėje berniukams smalsu pamatyti moters nuogumą. Mūsų šeima gyveno komunaliniame bute Rygoje. Ten vonios kambaryje po durimis buvo plyšys.
Aš turėjau mažą veidrodėlį. Kai tėvų nebūdavo namie ir išgirsdavau, kad kaimynė eina į vonios kambarį, bandydavau veidrodėliu pro tą plyšį pamatyti, kas ten, už durų.
Šis mano vaikystės prisiminimas transformavosi ir persikėlė į filmą, bet jau visiškai kitame kontekste. Galima sakyti, kad tai neišgalvota istorija, tik jau 45 metų senumo.
— Ar filme daug erotinių scenų?
— Nedaug. Intymumą ekrane galima perteikti ir herojaus veidu ar kojų pirštais. Man svarbiausia atskleisti žmonių istorijas ir likimus, jų mąstymą, požiūrį, santykius. Užtenka vienos scenos, kad daug ką pasakytum apie juostos herojų.
— Ar lietuvių aktoriai labai drovūs?
— Buvo tokių, kurie atsisakė vaidinti. Jų motyvas: “O ką apie mane pamanys kiti?” Man keista tai girdėti iš aktoriaus.
Jis gali spektaklyje vaidinti paskutinį niekšą, o čia turi įkūnyti žmogų, kurio kitoks požiūris į seksą, ir jis baimingai klausia: “O ką apie mane pamanys?”
Užtat labai džiaugiuosi tais aktoriais, kurie nusifilmavo, kurie neišsigando, kad herojus tapatins su jais.
Bene didžiausias iššūkis teko aktorei V.Bičkutei, turėjusiai atskleisti moters likimą vyrų pasaulyje. Aš iškart jos paklausiau, ar sutiks vaidinti nuoga. Ji sutiko. Man buvo svarbu, kad ji suprastų mano koncepciją.
Antra vertus, man džiugu, kad aktoriai filmavosi ne dėl finansinių paskatų, nes filmo biudžetas nedidelis. Jie filmavosi, nes jiems buvo įdomu, jie norėjo sukurti būtent tokį personažą — prieštaringą, šokiruojantį. Esu jiems labai dėkingas.
— Pagrindinis filmo herojus — moteris. Jūs, vyras, gilinatės į moters psichologiją?
— Man moters psichologija, išgyvenimai yra kur kas įdomesni negu vyro. Noriu jas tyrinėti, bandyti suprasti ir atskleisti.
— Ar jaučiatės bent kiek perpratęs moters prigimtį?
— Moterys tokios skirtingos, kad niekada neperprasi. Gali bandyti daugiau ar mažiau suprasti vieną konkrečią moterį, bet ir tai iki galo nesuprasi.
O jei šiek tiek perpratai vieną, visai nereiškia, kad suprasi kitą. Čia nesibaigiantis pažinimo procesas.
Tegul žiūrovės mane kritikuoja, tegul sako, kad tokių moterų, kokios parodytos “Tylioje naktyje”, nėra, kad joms taip nenutinka. Bet tai mano požiūris ir niekas negali man uždrausti taip matyti.
— Ar filmas bus su nuoroda “N-14”?
— Daugiau. “N-16” ar netgi “S”. Čia jau priklauso nuo to, kaip pažiūrės licencijavimo komisija. Tai iš tikrųjų filmas suaugusiesiems — žmonėms, kurie supranta pasaulį.
Subūrė darnią kūrėjų komandą
■ “Tyli naktis” — režisieriaus Mario Martinsono trečias vaidybinis filmas.
■ 2008 metais jis sukūrė savo pirmą vaidybinę juostą “Nereikalingi žmonės”. Filmo režisūra ir muzika buvo įvertintos prizais 11-ajame Šanchajaus kino festivalyje.
■ 2010-aisiais įvyko filmo “Amaya” premjera. Pagrindinius vaidmenis šiame filme sukūrė japonų kino žvaigždė Kaori Momoi ir Andrius Mamontovas.
■ Filmas “Tyli naktis”, turintis ir juodosios komedijos, ir dramos, ir meilės istorijos elementų, pastatytas pagal to paties pavadinimo M.Martinsono romaną, kuris skaitytojams buvo pristatytas šiųmetėje Vilniaus knygų mugėje. Romaną, o vėliau ir filmo scenarijų perskaitę aktoriai Kostas Smoriginas, Valda Bičkutė, Leonardas Pobedonoscevas, Viktorija Kuodytė, Dalia Storyk, Vytautas Rumšas jaunesnysis, Gytis Ivanauskas nedvejodami sutiko imtis pasiūlytų vaidmenų.
■ Filmo operatorius — Feliksas Abrukauskas, garso takelį sukūrė vienas garsiausių Lietuvos muzikos prodiuserių ir kompozitorių Mario Basanovas, o juostoje skambančias dainas atlieka Egidijus Dragūnas-Selas ir Justė Arlauskaitė-Jazzu. Netrukus bus pristatyti keli filmo garso takelyje esančių dainų vaizdo klipai.
■ Fotomenininkas Algimantas Aleksandravičius fotografavo visą filmavimo procesą, kūrė aktorių portretus. Lapkričio mėnesį planuojamas nuotraukų parodos “Tyli naktis. Kūrėjų portretai” pristatymas netradicinėje erdvėje — didžiuosiuose Lietuvos miestuose esančiose ledo arenose.
