Aktorius Leonardas Pobedonoscevas (34 m.) pripažino – diena, praleista pratybose Rukloje, buvo nemenkas jėgų išbandymas.
Tačiau jis apsidžiaugė supratęs, kad šaudo taip pat taikliai, kaip ir vaikystėje, kai tėvas vesdavosi į šaudyklą.
– Kokią užduotį vykdėte? – „Lietuvos ryto“ žurnalas „TV antena“ paklausė L.Pobedonoscevo.
– Man pirmiausia reikėjo išmokti šaudant į taikinius taisyklingai stovėti ir gulėti. Pademonstravau, kad esu labai taiklus. Šaudžiau puikiai. Karininkai sakė, kad esu vertas 8–9 balų.
– Turbūt ne pirmą kartą laikėte rankose ginklą?
– Tikrai ne. Esu šaudęs įvairiais ginklais. Pamenu, mokyklos laikais mane tėtis vesdavosi į šaudyklą.
– Ar vaikystėje nesvajojote tapti karininku?
– Kadaise svajojau būti kaskadininkas. Tai panašios specialybės. Ir karininkams, ir kaskadininkams būtinas puikus fizinis ir psichologinis pasirengimas. Jiems svarbu laikytis drausmės.
Kai mano brolis tarnavo Rygoje, buvau pas jį nuvykęs. Kai pamačiau, kaip jis treniruojasi, mane buvo apėmęs noras pasilikti ir visa tai išbandyti savo kailiu. Esu įsitikinęs, kad kiekvienam jaunam žmogui praverčia ištvermės ir drausmės pamokos, kurių galima gauti kariuomenėje.
– Kas buvo sunkiausia?
– Sunkiausia buvo paėmus šautuvą į rankas nelaikyti piršto ant gaiduko. Karininkai sakė, kad taip elgiasi dauguma naujokų, bet tai labai pavojinga. Tikroje tarnyboje už tai būčiau nubaustas – tektų daryti 150 atsispaudimų. Aš atsipirkau pabarimu, bet ir to užteko.
– Jeigu reikėtų, ar eitumėte ginti Lietuvos?
– Žinoma. Myliu tėvynę. Mano tėvas jaunystėje buvo Šaulių sąjungos narys. Tad kariuomenės dvasia yra mano kraujyje.
