„Tiesiog nebuvo kito pasirinkimo – duonelės riekė, bulvė, gal pieno šlakelis, kedro riešutai, taigos dosnybės: grybai, uogos... Ten nemačiau nė vieno storulio“, – liūdnai prisimena D. Teišerskytė.
D. Teišerskytės tėvai Sibire atsidūrė, kai jai buvo vos treji. Tremtinių likimas iki jos durų atidundėjo po šešerių metų. Mažą mergaitę kartu su dviem broliais ir močiute sovietai ištrėmė į Sibirą 1953 m.
Vežė etapais, per kalėjimus. Išvežė liepos 8 d., o į tremties vietą atvyko tik lapkričio 7 d. Poetė ten gyveno devynerius metus. Beveik ketverius iš jų dirbo taigoje. Taigi, visi tie devyneri metai buvo vientisa dieta, bet Dalią užgrūdino, sustiprino dvasiškai ir fiziškai.
Būdama aštuoniolikos ji grįžo į Lietuvą. Be dviejų brolių, kurie mirė tremtyje. Mergina pradėjo uoliai mokytis – baigė vakarinę mokyklą ir studijavo Kauno technologijos technikume, o Vilniaus universitete įgijo žurnalistės specialybę. Dirbo daug kur: spaustuvėje, lektoriume, menininkų namuose ir kitur. Atgavus nepriklausomybę įkūrė žurnalą moterims „Gabija“, vaikų laikraštį „Tukas“, Grožio teatrą, „Modilinos“ mokymo centrą. Buvo aktyvi visuomenininkė. 2000 m. buvo išrinkta į Seimą, kur dirba iki šiol.
2008 m. moteris smarkiai sulieknėjo, prieš tai turėjo antsvorio. Tačiau tam „padėjo“ ne dieta, o tamsus gyvenimo periodas. Tuomet poetė išsiskyrė su savo vyru. Trisdešimt metų trukusi santuoka žlugo. Tai paliko gilius randus moters sieloje. Dalia tuomet sublogo 27 kg. „Tai buvo ne dieta. Deja, tai buvo asmeninio gyvenimo problemos. Buvo labai blogai. Niekam to nelinkiu. Nelinkiu ir laikytis griežtų dietų. Svarbiausia – dvasia. Svoris – kategorija ginčytina“, – tvirtai mintis dėsto Dalia. Ji prisipažįsta, kad svoris augo dėl kelių dalykų – švenčių, susitikimų, minėjimų, kelionių po Lietuvą, kurių metu visada būdavo nuoširdžių vaišių. Neliko laiko nei sportui, nei ilgiems pasivaikščiojimams.
D. Teišerskytė tvirtina, kad niekada nėra bandžiusi drastiškų priemonių antsvoriui numesti. „Jaunystėje patyrusi badą, į maistą žiūriu itin pagarbiai. Man viskas skanu. Ir pati labai mėgstu gaminti. Tik ne sau, – savo artimiesiems, bičiuliams. Man skaniausia valgyti naktį lovoje – skaitant gerą romaną“.
„Didžiausia storulių klaida – tai besaikis vartojimas bet kokio maisto ir nejudrumas. Juk paprastai nutukėliais tampa tinginiukai ir besočiai“, – šypsosi aktyvi visuomenės narė.
Kai D. Teišerskytė turėjo modelių agentūrą, merginos bandydavo tapti „sliekeliais“, bet moteris pagrasindavo, kad išmes iš darbo, jeigu jos nesaugos savo sveikatos, ir viskas susitvarkydavo. Ji tvirtina, kad modelis turi būti „panašus į žmogų, o ne į pakabą“.
Dalia turi labai griežtą nuomonę apie visuomenei prikišamą gražios figūros stereotipą. Ji tvirtina, jog svarbu, kad netektų niekam ir niekada badauti. Svarbiausia, kad moteris nebūtų sekso ar dar kokių užgaidų simbolis, o taptų madona – garbinama dėl motinystės ir gražių darbų, o ne dėl gebėjimo pademonstruoti dirbtines krūtis ar išpūstas lūpas. „Graži figūra – kiekvienos moters, o taip pat ir vyro, svajonė. Bet man gražu – protingas, geras ir talentingas žmogus, sėjantis gėrį ir pažangą. Toks gali būti ir storas, ir plikas, ir kreivakojis“, – šypsosi moteris.
D. Teišerskytei laikytis dietos buvo sunku. „Sunkiausia buvo pradžia. Net raminamuosius gėriau, nes buvau labai irzli ir pikta – nuolat jutau alkį. O, kai pradėjo tirpti kilogramai, tapo daug paprasčiau.“
Jos dieta buvo tiesiog suvalgomo maisto kiekio ribojimas. O valgė ji viską, kaip ir anksčiau. Tik atsisakė mėsos. Ją ir dabar valgo labai retai. Jei ir valgo, tai tik paukštieną. Dažniausiai – kalakutieną. „Nesveika mityba yra – kai visko daug ir be saiko. Aš nevengiu jokių produktų. Stengiuos laiku pakilti iš užstalės. Tiesa, ne visada pavyksta.“
D. Teišerskytė prisipažįsta, kad jai daug skaniau, kai patiekiamas maistas atrodo estetiškai. Ir pati ji puošia savo patiekalus – lyg paveikslėlius lėkštėje! Tam ji naudoja įvairius žalumynus, gėlių žiedus, net popieriukus su linkėjimais. „Jau dvylika metų dirbu neprognozuojamų dienotvarkių darbovietėje. O dirbančiam žmogui sunkiau laikytis tiek maisto kultūros, tiek dietos. Gerai būtų turėti žmogų, kuris paruoštų sveiką maistą. Arba – daugiau valios. Bet juk taip smagu gyventi, kai skaniai ir sočiai pavalgai“, – šypsosi D. Teišerskytė.
Moteris nėra išranki maistui. Skaniausia jai – duona. „Nieko nėra skanesnio už duoną. Kasdienę. Niekada nenusibostančią. O jau tų skanėstų šiais laikais, ypač chemizuotų, kiek tik nori, todėl svarbu neiti į parduotuvę alkanam, – teigia Dalia. - Patiekalus gaminu kūrybiškai, vaikai sako – kuriu kaip eilėraščius. Niekada neišeina taip pat.
Labai mėgstu paprastą natūralų kaimišką maistą: sūrius, pieną, košes, naminį sviestą. Patinka ir vištos kepenėlių kepsneliai, abrikosų plovas, tinginio tortas, ir – kava, kava, kava! Gera, brangi, kvapni – su rudu cukrumi ir citrinos griežinėliu!“
Mėgsta D. Teišerskytė ir lietuvišką virtuvę. „Tik daug kas jos beveik nepažįsta, – sako ji. - Matome cepelinus, plokštainį, vėdarus... O yra šimtai receptų sveiko, nuostabaus, natūralaus maisto. Vien tortai iš grikių bei džiovintų vaisių, kepsniai iš pienių žiedų su kvietiniais miltais. Pirštukus apsilaižytumėte! Esu moteris, mėgstanti skaniai pavalgyti gražioje erdvėje, grojant baltu pianinu žilam pianistui.“
Skaitytojams D. Teišerskytė rekomenduoja šį receptą:
Vištos kepenėles pamerkti piene, galima šaldytuve palaikyti per naktį. Supjaustyti šiaudeliais baltus svogūnus, apkepti juos svieste trumpai, kad nebūtų minkšti. Po to supjaustyti morkas ritinėliais, apkepinti svieste, taip pat – trumpai, kad nebūtų patižusios. Kepenėles nuplauti, apkepti aliejuje, perpjauti kiekvieną per pusę, dar pakepinti iki rusvumo. Viską sudėti į troškintuvą, pridėti druskos, prieskonių, truputį cinamono, krapų, užpilti grietinėle ir patroškinti. Skaniausia - valgyti su bulvių koše.
- Su kokia pasaulio įžymybe labiausiai norėtumėte papietauti?
- Su šviesios atminties savo tėvu, kurio netekau, kai man buvo pusantrų metų. Visą gyvenimą man jo labai trūko. Norėčiau bent sapne jį matyti, prisiglausti, išbučiuoti jo gerąsias rankas.
Mitybos specialistės Vaidos Samsonaitės komentaras:
Žmones sutinkame pagal išvaizdą, o išlydime pagal protą, todėl prisižiūrėti ir mylėti save privalome visi. Tokiu būdu aplink kursime harmoniją ir estetiką. Dalia pastebimai išgražėjo ir nesvarbu, kokiomis priemonėmis ji tai pasiekė. Rezultatai kalba patys už save. Žymios moters atveju dar kartą pasitvirtina teiginys - antsvorį lemia psichologinė būklė, o ne skrandžio šauksmas.
Puikus gyvenimo būdo įprotis neiti į parduotuvę alkanai. Tai turėtų būti pirmutinis dalykas visiems maisto mėgėjams. Būdamas alkanas daugiau įsidėsi, akys raibsta nuo gausos, norisi ir to ir ano…
Jeigu yra didelis poreikis sviestui, galime jį pakeisti sveikesniais pagardais. Galime jį pakeisti “ghi” sviestu (jo galima pasigaminti patiems arba įsigyti sveiko maisto parduotuvėse), o geriausias ir sveikiausias pakaitalas būtų prinokęs, kreminis avokadas. Puikiai tepasi ant duonos. Pridėkite keletą špinatų lapų, pomidoro griežinėlį, štai ir sveikuoliškas sumuštinis.
Taip lietuvių mylima duona nėra pats geriausias pasirinkimas. Kadangi jos valgome gausiai, ją rinkimės atidžiau. Pageidautina, kad ji būtų pagaminta be mielių ir cukraus. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad tokią rasti nelengva. Jeigu nebūna mielių, tai yra cukraus arba atvirkščiai. Jeigu pavyko rasti tobulą kepalą ją reikia padžiovinti porą dienų ant palangės (vieną dieną iš vienos pusės, kitą dieną apversti). Duonai džiūstant pagerėja jos savybės, ji tampa daug lengviau virškinama skrandžiui. Kai šviežia duona patenka į skrandį, ji aplimpa aplink skrandžio sieneles ir tampa sunkiai virškinama.
Padžiūvusi duona yra daug sveikesnė bei skanesnė.
